Vartotojų „baubas“ – maisto galiojimo datos
Ką darote, jei pastebite, kad sūrio, jogurto, kiaušinių, sviesto ar kitų produktų galiojimo data, žymima žodžiais „Geriausia iki...“ baigiasi ar jau baigėsi vakar, užvakar? Neabejojame, kad nenorite apsinuodyti ar apnuodyti pasenusiu maisto produktu savo šeimynos ir nedvejodami metate šį maisto produktą į šiukšlių dėžę. Tačiau kas slypi po „Geriausia iki...“ fraze ir kitomis panašiomis frazėmis ant maisto pakuotės? Ar tikrai ši data yra vienintelė svarbi, kai kalbame apie maisto produkto kokybę, saugumą?
2013 metais Harvardo teisės mokyklos maisto teisės padalinys išleido raportą, kuriame apie tai nemažai kalbama. Pagrindinė raporto mintis – paprasta, bet kiek netikėta. Visi užrašai: „Geriausia iki...“, „Tinka vartoti iki...“ ir panašiai nusako ne maisto tinkamumą vartoti, bet datą, iki kurios turėtų būti išlaikomos geriausios to produkto savybės.
Tačiau kone kiekvienam žmogui šis užrašas asocijuojasi su maisto saugumu. Kas nutinka po to? Daugybė maisto produktų yra išmetami į šiukšlių dėžę, kai juos realiai dar galima vartoti. Vyksta globalus maisto švaistymas.
Tiesą sakant, visi tie terminai ir buvo sukurti tam, kad apibūdintų maisto šviežumą, jo geriausiai išlaikomų savybių laikotarpį, o ne saugumą ar galėjimą vartoti tą maistą po nurodytos datos. Štai užsienyje populiarus užrašas „Parduoti iki...“ yra per daug nesusijęs su maisto kokybe ir saugumu, tačiau nurodo, kiek ilgai parduotuvės lentynose šis maisto produktas gali stovėti. Nors po šios datos maistas iš lentynų išimamas ir dažniausiai išmetamas, jo kokybė ir saugumas gali būti patys puikiausi dar kelias dienas ar savaites.
Lietuvoje ir pasaulyje populiarus „Tinka vartoti iki...“ apibrėžia laikotarpį, per kurį maistas esti šviežiausias: geriausio skonio, kvapo, spalvos, konsistencijos. „Geriausia suvartoti iki...“ reiškia labai panašų dalyką – kad maistas bus skaniausias iki nurodytos datos, bet nebūtinai praras savo geriausias skonines savybes, kokybę ar saugumą kitą dieną po nurodytos datos.
Pats rimčiausias šių frazių pavyzdys gali būti nebent „Galioja iki...“. Mat su šia fraze gana dažnai siejamas ir maisto saugumas. Pavyzdžiui, tai gali būti mėsos produktai, greitai gendantys pieno produktai ir t.t.
Dar viena priežastis, kodėl turėtume nepasitikėti vien tik galiojimo datomis, yra ta, kad įvairūs gamintojai atlieka įvairius ir skirtingus maisto šviežumo, kvapnumo, skonio kokybės testus ir taip suranda optimalią datą. Šie testai nėra griežtai kontroliuojami ar ribojami ir nusako tik bendrąsias gaires.
Harvardo mokslininkai nerekomenduoja nepaisyti galiojimą apibrėžiančių terminų, tačiau siūlo paniškai nesibaiminti nurodytų datų.
Mes savo ruožtu siūlome prisiminti, kad geriausias maisto kokybės rodiklis yra žmogaus jusliniai pojūčiai: kvapas, vaizdas, skonis. Ne kartą teko stebėti, kaip parduotuvėje klientai atsisako kokių nors gendančių prekių ir tos prekės kurį laiką išbūna prie kasos. Kartais –ir pusę dienos. Kur tos prekės kraunamos? Atgal į lentynas. Nusiperkame prekę su tinkama vartojimo data, tačiau ji gali būti prarūgusi, kvapas nemalonus ir kt.
Štai ir puikiausias pavyzdys, kad turime vadovautis ne tik galiojimo data, kad neapsinuodytume. Ir kartu kad nešvaistytume maisto, kai jis dar tinkamas valgyti.
Šaltiniai:
https://health.clevelandclinic.org/2014/05/trash-it-or-eat-it-the-truth-about-expiration-dates/
https://blogs.law.harvard.edu/foodpolicyinitiative/files/2013/09/dating-game-IB.pdf
Susiję straipsniai
