Tradicinė lietuviška virtuvė gali būti labai moderni
Lietuvos pirmininkavimas Europos Sąjungai yra puiki galimybė atskleisti turtingą Lietuvos kulinarinį paveldą ir parodyti, jog modernumas ir lietuviška virtuvė yra suderinama, todėl žinomas šalies virtuvės šefas Ronaldas Nagrockis kulinarijos lofte „Čiop Čiop“ pristatė, kaip gali atrodyti šiandieninė lietuviška virtuvė ir į ką reikėtų atkreipti dėmesį, norint nustebinti ne tik į svečius iš užsienio atvykstančius verslininkus, politikus ar turistus, bet ir pačius lietuvius.
„Nors daugeliui tai staigmena, tačiau mūsų virtuvė taip pat gali būti labai sveika ir „lengva“. Galime didžiuotis šviežiais produktais, miško gėrybėmis, žuvimis. Tereikia iš jų gaminti modernius patiekalus. Pavyzdžiui, rinktis ne tradicinius cepelinus, o juos modernizuoti, keičiant gamybos principus. Kiekvieną seną mūsų patiekalą galima modernizuoti ir juo nustebinti tiek visko mačiusius užsieniečius, tiek ir, atrodo, puikiai tradicinę virtuvę pažįstančius lietuvius“, – įsitikinęs modernios lietuviškos virtuvės kursus vedantis R. Nagrockis.
Virtuvės šefo teigimu, mūsų patiekalai buvo tapę labai banalūs, juos reikėjo ilgai troškinti, kepti, virti. Dabar viskas apsivertė aukštyn kojomis ir modernu yra produktus kuo mažiau termiškai apdoroti. Tai reiškia – siekti išlaikyti gerąsias produktų savybes, vitaminus ir natūralią išvaizdą. Visgi esminis akcentas yra mūsų šalyje užaugintų ar pagamintų produktų naudojimas. Būtent jais reikėtų keisti atvežtinius ingredientus.
Pavyzdžiui, vietoj atvežtinės lašišos, šefas siūlo rinktis Lietuvos upėse pagautus upėtakius, tuną keisti į mūsų skumbrę. Populiarėjantį „risotto“ taip pat galima paversti lietuvišku patiekalu – tereikia ryžius pakeisti perlinėmis kruopomis. Klasikines pomidorų ir „mozzarella“ sūrio salotas galima keisti lietuvišku analogu – ridikėlių ir varškės sūrio salotomis. Taip pat reikėtų nepamiršti ir pas mus ypač kokybiškų rūkytų gaminių, produktų (ne tik mėsos, bet ir ridikėlių, citrinų ir kt.) marinavimo, konservavimo, vietos gamybos gėrimų (sirupų, limonadų, burokėlių, aviečių, svarainių vynų, agrastų ar raudonųjų serbentų acto), lietuviškų žolelių (dilgelių, rūgštynių, krienų, kanapių sėklų, kiškio kopūstų) ir kt.
Pasak R. Nagrockio, pastaraisiais metais Lietuvoje vyko virėjų perversmas: pasikeitusi šefų karta į lietuvišką virtuvė grąžino tai, kas buvo pamiršta – produktų šviežumą, natūralumą, kokybę. Dėl to populiarėja ūkininkų gaminama produkcija, šviežiai pagautos žuvys, sezoniniai vaisiai, uogos, daržovės.
„Anksčiau labai svarbus buvo receptas, o dabar jam skiriama mažiau dėmesio, daugiau laisvės paliekama improvizacijai, koncentruojamasi į gamybos technologiją ir principus, kurie dažnai ateina iš kitų virtuvių. Jie sutrumpina patiekalo ruošimo laiką ir padeda išsaugoti vertingas medžiagas“, – tendencijas apžvelgia R. Nagrockis.
Nors, kaip pastebi kulinarijos lofto direktorė Nomeda Bružienė, patys lietuviai dažniau yra labiau linkę domėtis egzotiškomis užsienio šalių virtuvėmis, susipažinę su modernia lietuviška virtuve, būna nustebinti jos galimybių.
„Jie atranda naujus skonius, pas mus augančius produktus ir tai, ką su jais galima padaryti. Mūsų šefai dalinasi ne receptais, o gamybos principais ir vertinga informacija apie produktus“, – sako N. Bružienė.
vlmedicina.lt
Susiję straipsniai
