Raseinių ligoninė: naujas požiūris į pacientų maitinimą

Po dešimtmečio pertraukos ir pusantrų metų atkaklaus darbo Raseinių ligoninėje vėl garuoja naminė sriuba. Čia sugrįžo bendruomenės taip laukta virtuvė. „Maistas ne tik gydo, bet ir jungia mus“, – įsitikinusi ligoninės komanda. 

Kai susitinka Argentina, Teksasas ir Raseiniai

Po pusantrų metų atkaklaus darbo Raseinių ligoninės puodai vėl užkaisti. Čia ir vėl gaminamas maistas, o jo kvapas, rodos, iš naujo pratina ligoninės sienas prie to, kas kažkada buvo išnykę.

Jei manote, kad virtuvės sugrįžimą reikia paminėti vos viena oficialia juostele, Raseinių ligoninės direktorius Gintaras Pikūnas su komanda nusprendė kitaip.

Virtuvės atidarymas virto tikra kulinarine fiesta. Šiltą penktadienio popietę ligoninės kieme susirinkę darbuotojai, savivaldybės atstovai ir svečiai vasarą išlydėjo pasaulio virtuvių kelione.

Ant stalo vienas po kito keliavo argentinietiški, azijietiški, amerikietiški ir meksikietiški skoniai.
Šventės vairą perėmęs šefas Vilmantas Pivoriūnas ir „Pilnom burnom“ komanda – Tautvydas ir Adolis – kvietė ragauti, dalytis, draugauti.

„Citrusų sultyse karamelizuoti burokėliai. Ąžuolo dūmuose rūkyta lašiša. Sausai brandintas steikas. Levandų ir rozmarinų marinatu užtaisyta antienos krūtinėlė, „Texas BBQ“ stiliumi šešias valandas kepta kiaulienos sprandinė“, – vieną po kitos lėkštes pristatė jie. Dieta tądien turėjo teisę bent trumpam pasiimti laisvadienį.

„Maistas jungia?“ – klausiame.

„Žinoma!“ – šypsosi gydytojas kardiologas Tarek Handous, trumpam ištrūkęs iš darbo kabineto į ligoninės kiemą. Ir jis teisus. Kolektyvas sako, kad pietauti kartu gerokai smagiau.

Iki šiol ligoninės darbuotojai maistą dažniausiai užsisakydavo aplinkinėse maitinimo įstaigose arba atsinešdavo iš namų. Dabar atsiranda galimybė pietus įsigyti ir iš savos ligoninės virtuvės. Tai reiškia dar vieną progą susėsti drauge.

Ligoninė netrukus ketina suteikti kolektyvui galimybę sveikai ir kokybiškai pavalgyti už palankią kainą.

Šiek tiek cinkelio ir pacientų lėkštėse

Tądien šefas Vilmantas turėjo dar vieną misiją – šiek tiek cinkelio suteikti ir pacientų kasdieniams patiekalams. Jis įsitikinęs, kad kvapas patiekalui turi didelę reikšmę. Tinkamai parinkta prieskoninė žolelė gali įnešti subtilią gaidelę.

„Konsultuoju maisto technologinėmis temomis. Šiandien ligoninės pacientams patiekiamas žuvies patiekalas. Dirbdami drauge su ligoninės dietiste pasiūlėme atlikti keletą korekcijų. Šiek tiek saldumo, rūgštumo ir išgauname subalansuotą skonį. Dietistė rado būdų, kaip tai įgyvendinti. Minimalios pastangos, jokių nereikalingų priedų. Viskas natūralu, tinkamai sukombinuota. Tikiu, rezultatas yra labai geras“, – pasakoja šefas.

Jei tikitės, kad jis išduos slaptą receptūrą – nė velnio. „Komercinė paslaptis“, – šelmiškai ūsą raito Vilmantas. Šefo pasiūlymus laimina ir kartu su juo šiuo klausimu dirbanti ligoninės dietistė Laima Mikūnienė.

„Pilnom burnom“ šefas įsipareigojo ir toliau periodiškai peržiūrėti pacientų maisto racioną bei dalytis įžvalgomis, kad šis būtų ne tik tinkamas, bet ir skanus. „Jeigu neskanu, bus galima kaltinti mane“, – juokiasi jis.

Tiesa, leistinas sūrumo ir saldumo ribas griežtai prižiūri dietistė.

„Viešojo maitinimo sferoje nesu naujokas. Išmanau jautraus sektoriaus, vaikų maitinimo, ypatumus. Vis dėlto bendradarbiauti su ligonine ir parinkti tam tikras receptūras man tenka pirmą kartą. Dirbame su dietiste išvien“, – pasakoja šefas Vilmantas Pivoriūnas.

Kodėl ligoninė susigrąžino virtuvę?

Ligoninės virtuvė duris užvėrė prieš dešimtmetį. Ankstesnei ligoninės valdžiai atrodė, kad maitinimas gydymo procese nėra svarbi dedamoji dalis.

Pacientų maitinimas buvo patikėtas privačioms organizacijoms. Tačiau toks sprendimas, ligoninės administracijos teigimu, norimo rezultato neatnešė. Nors maistas atitiko higienos reikalavimus, pacientų atsiliepimai liudijo, kad sistemą reikalinga keisti. Administracijai kilo abejonių ir dėl maisto kokybės, ir dėl galimybės operatyviai spręsti iškilusias problemas.

Bendradarbiavimą su maistą tiekusia įmone sunkino ir komunikacijos problemos.

„Kai maistas akivaizdžiai netenkindavo, išsikviesdavome maitinimo tiekėjo vadovą pasikalbėti. Tam kartui padėdavo, bet neilgam. Taip ir gyvenome nuo vieno iki kito iškvietimo“, – pasakoja G. Pikūnas.

Panašias kovas dėl pacientų lėkštėse atsiduriančio maisto kokybės tuo metu jau buvo patyrusios ir kitos gydymo įstaigos. Vadovams teko nuolat kontroliuoti porcijas, maisto temperatūrą, įvairovę, reaguoti į pacientų skundus ir iš naujo kalbėtis su tiekėjais.

„Batalijos dėl maisto kokybės vyko jau seniai. Išorės tiekėjų, atitinkančių mūsų lūkesčius, neradome. Nebuvo kitos išeities, kaip tik perimti virtuvę į savo rankas“, – apie prieš kiek daugiau nei metus žengtą žingsnį pasakoja G. Pikūnas.

Planą stabdė patalpų trūkumas. Atskiro korpuso statyba būtų pareikalavusi didelių investicijų. Tačiau kruopščiai išnagrinėjus brėžinius, įvertinus situaciją ir kai kurias paslaugas perkėlus į kitas erdves, virtuvei reikalingą plotą pavyko išskirti.

Po kiek daugiau nei metų trukusių įrengimo darbų ligoninė pristatė rezultatą. Vadovas savo sėkmės receptą atskleidžia trumpai: „Sekasi tiems, kas dirba.“

Misija – kokybė

Ligoninės administracija tikina, kad pradėjus maitinimą organizuoti savomis jėgomis atsirado daugiau galimybių užtikrinti maisto kokybę, greičiau reaguoti į pacientų poreikius ir kontroliuoti visą paslaugą.

G. Pikūnas teigia, kad gydymo įstaigai svarbiausia išlaikyti kokybę. Maistas pirmiausia turi būti maistingas ir šviežias. Tiesa, sparčiai kylant maisto kainoms, maitinti pacientus patiems, jo skaičiavimu, nebūtinai yra pigiau. Tačiau šiuo atveju kaina atsiduria antrame plane.

Nors virtuvė jau dirba visu pajėgumu, vadovas tikina – tai dar ne pabaiga.

„Laukiame pacientų atsiliepimų, blogų išgirsti dar neteko. Mums vertinga bet kokia kritika, esame pasiruošę tobulėti. Laukiame pokyčių maisto produktų pirkimo procese. Siekiame veikti trumposiomis maisto grandinėmis – produktus pirkti iš vietos rajono ūkininkų. Siekiame, kad ligoninė būtų kuo labiau autonomiška“, – planais dalijasi Raseinių ligoninės direktorius G. Pikūnas.

Tuščios lėkštės – išdavikės

Kol vadovai kalba apie strategiją, pacientai savo nuomonę išsako kur kas paprasčiau. Išdavikėmis tampa lėkštės.

Chirurgijos skyriaus vyr. slaugytoja Vita Mingėlienė, stebėdama pacientų valgymo įpročius, patikina – sava virtuvė pasiteisina.

Pirmieji pacientų atsiliepimai, jos tikinimu, tik teigiami. Jie vertina ne tik maisto kokybę ir patiekalų įvairovę, bet ir estetinį pateikimą.

„Maistas čia tiesiog kvepia. Pacientai nustemba dėl kokybės, sako: „Oho, persivalgysiu, tiek visko daug čia.“ Bet kai skanu ir gražiai patiekta, viską suvalgo. Lėkštės lieka tuščios. Nukrito galvos skausmas ir artimiesiems – nebereikia nieko papildomai atnešti, pacientams čia tikrai visko pakanka“, – pasakoja vyr. slaugytoja.

Pacientai maitinami penkis kartus per dieną. Su virtuvės personalu slaugytojai palaiko nuolatinį ryšį ir perduoda atsiliepimus.

„Kol kas tik geriausi įspūdžiai – maistas visuomet atkeliauja laiku, tinkamos temperatūros, kaip priklauso – 63 laipsnių“, – tikina V. Mingėlienė.

Tvirtą pliusą ligoninės maitinimui duoda ir penktą dieną čia besigydanti pacientė Sonata. Ji juokauja jau spėjusi išragauti bene visą meniu.

„Ligoninėje esu pirmą kartą. Girdėjau gandų, kad čia labai neskanu. Sako, atsivežk ko nors savo. Nieko panašaus! Savo nereikėjo nieko. Viskas tiko, patiko. Kaskart vis ką nors naujo duoda, maistas skanus, įvairus“, – įspūdžiais dalijasi pacientė.

Taigi kol kas geriausia naujosios virtuvės reklama – tuščios lėkštės.

Maistas gydo

Ligoninės dietistė Laima Mikūnienė į maistą žvelgia ne tik kaip į malonią kasdienybės dalį. „Maistas gydo – tai ne tik gražūs žodžiai, o šventa tiesa. Jis prisideda prie gydymo proceso. Jei blogai maitinsiesi, ir vaistai nepadės“, – sako ji.

Specialistė pasakoja, kad aukštos kokybės virtuvės įranga leidžia maistą paruošti be papildomų riebalų. Produktai apdorojami garais, todėl maistas nepridega, o pats paruošimo būdas leidžia tausoti produktus.

Virtuvėje nuolat dėliojamas meniu, peržiūrimos dietos, rūšiuojamos maitinimo kortelės. Pasiūlymų turi ir virėjos, ir skyrių darbuotojai.

„Stengiamės patenkinti didelį daržovių poreikį. Žmonės tai įvertina. Pacientai ateina ne tik padėkoti, bet ir receptų paklausti, kaipgi mes maitiname, kad taip skanu. Padėka yra be galo malonus įvertinimas“, – sako dietistė.

Tačiau skonis čia nėra vienintelis kriterijus. Maistas turi būti tinkamas konkretaus paciento sveikatos būklei.

Ligoninės virtuvėje visi patiekalai gaminami vietoje, iš natūralių, iš anksto neapdorotų produktų. Kompotai ir kisieliai verdami iš šaldytų uogų, mėsa malama, žuvis išdorojama vietoje, skutamos bulvės cepelinams, net burokėliai verdami čia pat.

Nenutrūkstamai maisto gamybai maitinimo bloke įdarbintos dvi pamainos, pacientams patiekalus ruošiančios penkis kartus per dieną.

Virtuvė, kurioje svarbi kiekviena detalė

Einame į virtuvės patalpas. Čia puodai nuo rugsėjo įveiklinti visu pajėgumu. Virtuvės zonas apžiūrėti palydi vyriausioji slaugos administratorė Laura Juozaitienė. Viskas suplanuota pagal šiuolaikines technologijas.

Ligoninės komanda aplankė ne vieną pavyzdinę ligoninės virtuvę, domėjosi geraisiais pavyzdžiais ir juos perkėlė į savąją. Dabar virtuvėje kasdien dirba komanda, maitinanti vidutiniškai šimtą pacientų per dieną: maisto gamybos proceso vadovė, dietistė, keturios virėjos ir trys pagalbinės darbuotojos.

Maždaug 200 kvadratinių metrų patalpų išdėstymas ir ergonomiška virtuvės įranga orientuoti ne tik į maisto gamybą, bet ir į darbuotojų patogumą. Juk darbas virtuvėje, ypač indų plovyklos zonoje, fiziškai nėra lengvas.

Pasirinkta virtuvės įranga leidžia maksimaliai palaikyti higienos lygį ir užtikrinti apsaugą nuo maisto produktų kryžminės taršos.

Čia atskiros maisto sandėliavimo, daržovių apdorojimo, pusgaminių ir karštų patiekalų gamybos zonos. Virėja Gražina Juzikienė sako, kad dirbti šiuolaikiškomis sąlygomis malonu.

„Džiaugiamės visa įranga. Turime daug šaldiklių, todėl kiekvieną produktą galime laikyti atskirai. Net maisto šildymo spintą, kur patiekalai išlaiko temperatūrą ir drėgmės lygį. Gaunant tokius gerus maisto produktus, patiekalo kokybė taip pat turėtų būti labai gera“, – sako ji.

Vadinasi, virtuvės istorija tuo nesibaigia.

Laukia meniu tobulinimas, dietų peržiūra, pacientų atsiliepimai, produktų pirkimo pokyčiai ir siekis į ligoninės virtuvę kuo labiau įsileisti vietos ūkininkus.

O tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo vien apie maistą, gaubia daugiau. G. Pikūnas tikina, jog sveikimo kelyje svarbus ne tik vaistas, bet ir gardi sriuba.

Pagal Gretos Vanagienės („Lietuvos sveikata“) straipsnį.