Plungiškiai pasigenda konkrečių reformos žingsnių

„Meluočiau, jei sakyčiau, kad ligonius siunčiame į Telšių ar Mažeikių ligonines, nes, mano įsitikinimu, tiek regioninės, tiek rajoninės ligoninės yra vienodo lygio. Joks plungiškis nevažiavo ir nevažiuos į Mažeikius, nebent vyktų pas konkretų gydytoją. Mes taip pat pacientus siunčiame į Klaipėdą – tretinio lygio ligonines“, - neslepia Plungės rajono savivaldybės ligoninės direktorius Antanas Martusevičius.

Reklama

Plungės ligoninėje teikiamos visos bendrosios sveikatos priežiūros paslaugos –  traumatologinės, chirurginės, terapinės, neurologinės, pediatrinės, reabilitacinės,  ginekologinės, reanimacinės, slaugos ir palaikomojo gydymo, paliatyviosios slaugos.

Kiek metų Plungės ligoninei?

Šiais metais įstaiga mini 70 metų sukaktį, o pastatui, kuriame įsikūrusi ligoninė, kitų metų sausį bus 40 metų.

Pastatas gerai atrodo.

Taip.  Ligoninė dalyvauja Valstybės investicijų programoje: yra pakeisti visi langai,  baigiami fasado šiltinimo darbai.  Programa bus baigta kitąmet. Iki to laiko bus įrengti nauji liftai, pakeisti šilumos mazgai. O iš Europos Sąjungos programinių lėšų ligoninė bus atnaujinta iš vidaus. Dalyvaujame keturiose - dienos chirurgijos, ambulatorinių antrinio lygio paslaugų teikimo, reabilitacijos paslaugų bei slaugos ir palaikomojo gydymo paslaugų - programose. Jų sąmata - beveik 5 mln. litų. Šiuo metu rekonstruojama operacinė, Dienos chirurgijos skyrius. Netrukus įstaigą turėtų pasiekti naujas rentgeno aparatas, endoskopinė įranga. Įrangos stoka ir šiuo metu nesiskundžiame, tačiau ji dėvisi, genda, tad džiaugiamės parama.

Kokia ligoninė buvo iki reformos vėjų? Kas pasikeitė suteikus rajoninės statusą?

Iki reformos Plungės ligoninėje buvo per daug lovų, mažas funkcionavimo rodiklis. Šiuo metu mes, kaip rajono ligoninė,  esame optimali ir finansavimu, ir paslaugų teikimu, ir paslaugų apimtimi. Per metus ligoninėje gydoma apie 6 tūkst. pacientų, dirba 66 gydytojai ir 183 viduriniojo medicinos personalo darbuotojai.

Mes netekome  tik Infekcinių ligų ir Tuberkuliozės skyrių. Bet  ambulatorinės konsultacijos teikiamos: dirba specialistai infektologai,  veikia tuberkuliozės kabinetas -  ir skiepijama,  ir maisto paketai dalinami.

Žmonės, aišku, nori, kad paslaugos būtų kuo arčiau, ir kai kas sako, kad anksčiau buvo geriau. Mes su tais skyriais atsisveikinome be didelės širdgėlos.

Ar nebūna problemų, jei reikia ligonį skubiai gabenti į reanimacijos skyrių Klaipėdoje?

Dėl paties reanimobilio problemos lyg ir nebūtų: paprastai per 2-3 valandas jis atvažiuoja, tik labai retais atvejais, jei būna išvykęs kitur, tenka laukti ilgiau.  Bet labai blogai tai, kad perkėlimą įmanoma suderinti tik su skyrių vedėjais, o jeigu tuo metu koks vedėjas užsiėmęs, sugaištama daug brangaus laiko,  kenčia ligonis. Visiškai neseniai į aukštesnio lygio įstaigą turėjome perkelti pacientą, sergantį onkologine liga, inkstų nepakankamumo reiškiniais. Net dvi dienas teko derinti, kas ir kada jį priims.

Sklando kalbos, kad mažos, sunkiau finansiškai gyvenančios ligoninės kartais laiko pacientą pas save, nors jį reikėtų vežti į aukštesnio lygio ligoninę. Čia mitas ar ne?

Gali būti, kad toks mitas gimė po atvejo Skuodo ligoninėje, kai į tretinio lygio ligoninę nebuvo išvežtas jaunas statybininkas su pilvo ir galvos trauma.  Pas mus nėra tokios nuostatos ir tokių ydingų ar savigarbiškų pasipuikavimų, kad nevežtume ligonio vos ne specialiai, o viską patys bandytume padaryti. Visi mūsų gydytojai yra gana kompetentingi bei atsakingi ir neprisiima nepamatuotų įsipareigojimų nei prieš ligonį, nei prieš save.

Rajono ligoninei netgi apendicitą gali būti sudėtinga operuoti dėl to, kad žmogus gali turėti daug gretutinių ligų - ar onkologinę, ar aukšto kraujospūdžio, ar koronarinę širdies ligą. Ne sarmata  sunkų ligonį vežti į aukštesnio lygio įstaigą.

Kai kurių mažesnių ligoninių vadovai sako, kad pastaruosius porą mėnesių pacientų srautai išaugo iki dar neregėtų skaičių. Ar pas jus ligonių padaugėjo?

Taip, jau maždaug savaitę visos lovos užimtos. Tačiau jei yra sunkus ligonis, nebūna taip, kad jo nepaguldytume. Jeigu lovų trūksta, lengvesnius pacientus išleidžiame namo.

Su kuo sietumėte išaugusį pacientų srautą?

Įtakos turi gripo epidemija, bet ne tik. 80 procentų darbų turėtų atlikti pirminis lygis, bet praktika rodo, kad pacientai sunkiai patenka į pirminės sveikatos priežiūros centrus. Jie žino, kad atėjus į ligoninės priėmimo skyrių, jam bus atlikti visi tyrimai, ir todėl gudrauja. Popietinėmis valandomis pas mus būna didžiuliai tokių pacientų srautai. Išvaryti jų mes negalime -  privalome apžiūrėti, nes nežinome, kas jiems. O gal žmogus rimtai serga? Kiek tyrimų reikia atlikti, kad atmestume, jog, pavyzdžiui, skausmai kairėje krūtinės pusėje nėra priešinfarktiniai arba ūmaus pilvo organų susirgimo požymis.  Kad kuo mažiau tokių pacientų priimtų šeimos gydytojai, skatina finansavimo metodika.  Šeimos gydytojai  pinigus gauna už prisirašiusįjį – avansu, nesvarbu, kiek kartų žmogus beapsilankytų pas gydytoją, o ligoninės  - tik už suteiktas paslaugas,  išgydytą ligonį.

Kalbos apie rajoninių ligonių skaičiaus mažinimą netyla, bet kaip manote – ar didžiosios ligoninės būtų pasiruošusios priimti išaugusius pacientų srautus?

Šiuo metu nei regioninės, nei respublikinio lygmens ligoninės nepajėgtų su tuo susitvarkyti. Panaikinus visas rajonines ligonines sveikatos paslaugų teikimas šimtu procentų būtų sujauktas. Pagrindinis reformos tikslas - paslaugų prieinamumas ir kokybė,  bet nei apie prieinamumą, nei apie kokybę čia nebūtų nė kalbos.

Didelių problemų yra ir šiuo metu. Vadinamieji žali koridoriai visiškai neveikia. Prie respublikinių ligoninių stovi eilės greitosios pagalbos automobilių ir valandą ar dvi laukia, kol bus galimybė privažiuoti, pristatyti ligonį.

 Plačiai nuskambėjo Prienų atvejis, kai ligonis visą naktį buvo vežiojamas po Kauną, o paskui vėl grįžo į Prienus, nes nė viena ligoninė jo nepriėmė.

Kokią regite Plungės ligoninės ateitį? Ar ji dar ilgai gyvuos?

Ligoninė gyvuos tiek, kiek mes būsime reikalingi rajono žmonėms. Jeigu emigruos pusė rajono gyventojų - liks apie 20 tūkst. žmonių, mes būsime nebereikalingi.

Arba jeigu tie, kurie valdo deguonies  čiaupą - Sveikatos apsaugos ministerija ir Valstybinė ligonių kasa su Privalomuoju sveikatos draudimo fondu, - pasakys, kad per metus reikia atlikti ne 1000 didžiųjų operacijų, o 3000, tuomet viskas aišku. Bet tai kam tada ir tokį kriterijų nustatyti? Tuomet geriau iš karto pasakyti, kad  štai - lovos paruoštos toje ligoninėje, o šitą uždarome. Ir apie tai žmonėms aiškiai turėtų pasakyti politikai - ne medikai. Kodėl mes tai turime daryti? Paskui žmonių pyktis išsilieja ant mūsų, o politikai trina rankas.

Pasigendate aiškumo iš valdžios?

Žinoma. Nors, atrodo, situacija po truputį gerėja. Visoms ligoninėms kaip gurkšnis gaivaus vandens buvo praėjusių metų pabaigoje atkurtas finansavimo balas.  Aišku, toms ligoninėms, kurios turi 20 ar 17 milijonų litų skolų, tai didelės įtakos nepadarė, bet toms įstaigoms, kurių finansiniai balansai yra optimalūs, teigiami arba su nedidele skola, tai buvo didžiulė parama.

Kuriai Jūsų paminėtai kategorijai priskirtumėte Plungės ligoninę?

Mes esame gerojoje pusėje. Gyvename taupiai. Vos išgirdę krizės bildesį sudarėme antikrizinį komitetą, planą. Pabandėme išnaudoti visus taupymo resursus.

Ar netrūksta gydytojų, slaugytojų, jaunų specialistų?

Jeigu galima pajuokauti, tai pas mus situacija tokia kaip ir Anglijoje, Norvegijoje. Ten, matyt, labai prastos šalys, kad gydytojų trūksta, - šypsosi. - Tai ir Lietuvoje  gydytojų trūksta, Plungėje - taip pat. O jeigu rimčiau, tai kur išvažiuoja mūsų gydytojai? Juk ne į Vietnamą, ne į Kambodžą, o į aukščiausios prabangos šalis. Žuvis ieško kur giliau, žmogus – kur geriau.

Mūsų kolektyvo amžiaus vidurkis – 56 metai. Ypač trūksta chirurgų, ginekologų, reikia  akių ligų gydytojo, kardiologo. Taigi problema yra, bet dirbant kolegiškai, kol dar neuždrausta, kad gydytojas, aukodamas savo laiką, sveikatą, gali atvažiuoti pas mus konsultuoti ar budėti, tol dirbame. Taip gyvena kone visos Lietuvos ligoninės.

Tikimės , kad tiek Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, tiek Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas  paruoš ne tik kvalifikuotus, kompetentingus, bet ir patriotiškus būsimus medikus, kurie neišvažiuos į užsienį.

Kaip vertinate sveikatos reformos eigą? Ar ji vyksta reikiama kryptimi? Kokių valdžios sprendimų pasigendate?

Visada jaučiau, kad reforma yra reikalinga. Pasikeitimai vyksta visame pasaulyje, visose ligoninėse. Tik Lietuvoje,  manau, pokyčių reikėjo daug  anksčiau ir kur kas aktyvesnių bei konkretesnių. Kas trukdo, kad reforma vyktų? Galėčiau atsakyti kino filmo žodžiais - „Niekas nenorėjo mirti“. Bet yra dar išorinės kliūtys – politinės: nespėja reforma įsibėgėti, ir pasikeičia  Seimas, savivaldybių politikai. Naujai atėjusiųjų į valdžią supratimas apie politiką - kitoks, ir kol jie įsigilina, kol vėl priimama nauja programa Vyriausybėje, jos vykdymo priemonės, valdžios gyvavimo laikotarpis persisveria į antrąją pusę. Rinkimams artėjant temperatūra kyla, ir didelių darbų, matyt, neįmanoma nuveikti nė vienai pusei - nei dešiniajai, nei kairiajai, nei centro partijoms.

Politinės partijos turėtų sutarti vardan valstybės, taupyti turimus resursus, lėšas, žmones, bet dialogo nėra arba jis labai padrikas. Tai, ką sako esantys valdžioje, niekada nepripažįsta esantys opozicijoje. Opozicija gal padarytų geriau, bet negali, nes jų idėjoms nepritaria esantys valdžioje. Matome, kas šiuo metu vyksta didžiųjų miestų ligoninėse: politinių, o kai kur ir asmeninių ambicijų išraiška yra reformos nevykdymas. O reforma turėtų vykti.