Nuo muzikos iki slaugos: profesiją atradęs Muradas šiandien telkia komandą

Vilniaus universiteto ligoninė Santaros klinikos tęsia pasakojimų ciklą, kuriame kviečia iš arčiau pažinti slaugytojo profesiją – dažnai iš šalies nematomas, bet neįkainojamai svarbias jos detales bei žmones, kurių kasdienybėje gilios profesinės žinios, atsakomybė ir gebėjimas būti šalia paciento yra neatsiejami dalykai. 

Šį kartą – pokalbis su Santaros klinikų Širdies, kraujagyslių ir krūtinės chirurgijos centro Kraujagyslių chirurgijos skyriaus vyresniuoju slaugytoju-slaugos administratoriumi Muradu Klyčmuradovu. Jaunystėje jo profesinį pasirinkimą lydėjo ne viena mintis: jis svarstė apie mediciną, jį traukė ir muzika, tačiau galiausiai pasirinko slaugą. Šiandien Murado darbe susitinka dvi svarbios sritys – klinikinė patirtis ir vadovo atsakomybė už komandą. Pokalbis apie studijas, profesinius iššūkius, vadovavimą slaugytojų komandai.

Kas Jus atvedė į slaugą? Kur mokėtės ir kaip susiklostė Jūsų profesinis kelias? Kas šiandien šiame darbe Jums teikia daugiausia prasmės ir motyvacijos?

Mano profesiniame kelyje iš pradžių buvo du pasirinkimai – medicina arba menas. Esu baigęs muzikos mokykloje fortepijono klasę, groju klarnetu, kurį laiką net rimtai galvojau apie studijas konservatorijoje ir Muzikos akademijoje. Tačiau tuomet mano aplinka, kaip sakoma, „padarė spaudimą“ sakydami, jog muzikanto kelias gali būti nestabilus. Todėl ilgai apsvarstęs vis dėlto įsiklausiau ir muzikavimą pasilikau kaip hobį, o profesijai pasirinkau mediciną.

Iš pradžių norėjau studijuoti mediciną ir tapti gydytoju, tačiau mokykloje egzaminai nesusiklostė taip, kaip tikėjausi, todėl teko ieškoti alternatyvos. Svarsčiau ir kineziterapiją, ir ergoterapiją, bet kažkaip natūraliai mintys nukrypo į slaugą. Atrodė, kad visuomet, kai kalbama apie mediciną, šalia gydytojo yra slaugytojas. Man patiko pati komandinio darbo idėja – gydytojas turi savo atsakomybes, o slaugytojas į komandą atneša kitą, labai svarbią profesinę dalį – nuolatinį buvimą šalia žmogaus.

Baigiau Vilniaus kolegiją, vėliau nusprendžiau mokslus tęsti Vilniaus universitete. Įgijęs magistro laipsnį pradėjau dėstyti – Vilniaus universitete esu lektorius, esu ir dėstytojas praktikas – dėstau būsimiems slaugos specialistams ir medicinos studentams. Taip pat esu kviečiamas Vilniaus kolegijoje vadovauti studentų baigiamiesiems darbams.

Už šį savo profesinį kelią esu dėkingas mano gyvenimo ir profesijos mokytojams – Vilniaus kolegijos ir Vilniaus universiteto dėstytojams, kurie jau yra ir dabartiniai mano kolegos.

Didžiausia prasmė turbūt atsiranda tada, kai matai paciento ligos kelią. Ypač tai jaučiau dirbdamas širdies chirurgijoje. Buvo pacientų, kuriuos pažinojome metų metus – sulaukdavome jų sugrįžtančių į skyrių, atvykdavo širdies transplantacijai ar dirbtinio skilvelio implantacijai. Kai pagaliau įvykdavo tai, ko jis (na, ir mes kartu) laukėme, džiaugdavomės kartu su pacientu. Tai labai stiprus jausmas, sunkiai nusakomas, tarsi kartu pasiekto bendro tikslo jausmas.

Žinoma, būna ir tokių situacijų, kai, kad ir kiek stingtumeisi, nieko nebegali padaryti. Neslėpsiu, tokiais atvejais užvaldo bejėgiškumo jausmas. Bet iš tragedijos kartais gimsta ir viltis – todėl vis tiek ieškai, domiesi, galvoji, ką dar galima padaryti – ieškojimas ir galvojimas nuolatinė būsena.

Puikiai kalbate lietuviškai ir lengvai randate kalbą su žmonėmis. Kiek Jums svarbus kalbinis ir kultūrinis ryšys kasdienybėje – bendraujant su pacientais, kolegomis, organizuojant skyriaus darbą?

Lietuvių kalba, nepaisant mano nelietuviškos pavardės, atrodo natūrali, nes Lietuvoje gimiau ir užaugau. Mano tėtis kilęs iš Turkmėnistano, mama – iš Ukrainos, iš Odesos. Mano tėvai į Lietuvą atvyko tuo metu, kai čia buvo didelis naftos pramonės specialistų poreikis, ir šeima čia įsikūrė dar man negimus.

Man atrodo, kad bendraujant su pacientu svarbiausia ne tik kalba, bet ir gebėjimas išgirsti žmogų bei suprasti, kas jam tuo metu svarbiausia, kas jam neaišku. Žinoma, svarbu sukurti pasitikėjimu grįstą santykį, nepamirštant profesinių ribų.

Kartais kolegos daugiau papasakoja apie save, savo gyvenimo epizodų ir taip tarsi priartėja prie paciento. Aš suprantu, kodėl tai veikia – jeigu pats kažkuo pasidalini, žmogus gali pasijusti labiau pasitikintis. Bet čia reikia labai išlaviruoti. Yra asmeninių dalykų, kurių su pacientu nebūtina aptarinėti. Man svarbu išlikti profesionaliam, bet kartu jautriam.

Esate ne tik slaugytojas, bet ir slaugos administratorius. Kaip pavyksta išlaikyti balansą tarp organizacinio darbo ir tiesioginio buvimo šalia paciento?

Šiuo metu mano darbe yra abu šie pasauliai – dirbu slaugos administratoriumi, o dalį darbo laiko skiriu ir klinikinei praktikai Širdies, kraujagyslių ir krūtinės chirurgijos centro skyriuje. Toks balansas yra gana įdomus.

Kai ilgą laiką dirbi bendrosios praktikos slaugytoju pamainomis, naktimis, per šventes, pradedi norėti dieninio darbo – galimybės kažką suplanuoti, organizuoti. Bet kai tą gauni, po kurio laiko organizmas ir pats gyvenimo ritmas pradeda sakyti: gal jau norėtum grįžti pas pacientus?

Dabar jaučiuosi tarsi ant sūpynių. Man patinka administracinis darbas, planavimas, organizavimas, bet kai grįžtu į širdies chirurgiją, atrodo, kad grįžau namo. Ten daug metų dirbau, ten įvyko mano profesinis augimas, todėl tas klinikinis darbas man vis dar labai svarbus.

Vadovo darbe daug nepatogių dalykų. Tenka kalbėtis ir apie nemalonias situacijas – apie darbo kokybę, klaidas, atsakomybę. Man tai nėra lengva, ypač kai kalbu su žmogumi, kurio profesinis kelias gerokai ilgesnis nei mano. Tačiau vadovas turi matyti ne tik žmogų, bet ir visą sistemą – kaip dirbame, ar laikomės taisyklių, kaip veikia komanda, suprasti dėl ko atsiranda problema. Kartais reikia surasti grandį, kurioje kažkas pradeda byrėti, ir ją tvarkyti. Už pasitikėjimą ir suteiktą galimybę dirbti šį darbą ačiū tariu Širdies klinikinės grupės kolegoms – vadovams, gydytojams bei slaugos personalui.

Kas Jums padeda išlikti ramiam ir priimti sprendimus stresinėse ar kritinėse situacijose?

Aš visada ieškau situacijoms argumentų. Aš nesu tas vadovas, kuris tiesiog pasako: „Taip bus todėl, kad aš taip nusprendžiau.“ Jeigu matau, kad kažkas sistemoje neveikia, pirmiausia stengiuosi pasiūlyti sprendimą, išdiskutuoti, paaiškinti, kodėl tai reikia daryti.

Jeigu reikia priimti sprendimą, man svarbu, kad jis būtų pagrįstas faktais. Idealu, kai yra mokslinė literatūra, statistika, aiškūs argumentai. Kuo daugiau faktų, tuo lengviau paaiškinti komandai, kodėl pasirenkame vieną ar kitą kelią.

Daug dalykų ateina su praktika ir patirtimi. Dirbdamas su pacientais supratau, kad kiekvienas žmogus yra tarsi atskiras pasaulis. Su vienu pacientu baigei savo darbą, palieki jo situaciją ir eini pas kitą. Turi sugebėti persijungti.

Aišku, ne visada tai pavyksta. Gyvenimas išmoko atsiriboti, nes tam tikra distancija nuo paciento yra būtina. Jeigu kiekvieną žmogaus istoriją visiškai sugersi į save, ilgainiui taps labai sunku.

Geras slaugos administratorius yra skyriaus stuburas. Kokiomis vertybėmis vadovaujatės telkdamas komandą ir kaip palaikote kolegų motyvaciją? Kaip Jums sekasi dirbti kolektyve, kuriame daugiausia moterų slaugytojų?

Man atrodo, kad vadovo darbe būtinos psichologijos žinios. Komanda tam tikra prasme yra kaip šeima – joje būna ir nesutarimų, ir konfliktų, bet darbo metu turime veikti kaip komanda. Jeigu įvyksta skubi situacija, kaip gaivinimas, negali būti taip, kad dėl asmeninio konflikto vienas kitam nepadėsime. Asmeniniai dalykai, nesutarimai turi likti už darbo ribų.

Kartu reikia suprasti, kad visų kolegų problemas ne visada gali išspręsti. Žmonės nori būti išgirsti, ir juos reikia išgirsti. Bet išgirsti dar nereiškia, kad viskas iš karto bus sutvarkyta. Kartais svarbiausia parodyti, kad jų problema matoma ir kad ieškoma sprendimo.

O dėl darbo moteriškame kolektyve – manau, kad man tai nėra kažkas neįprasto. Nuo vaikystės mane supo daug mergaičių ir moterų, todėl, matyt, išmokau tokiose draugijose susikalbėti. Galiu dirbti ir su vyrais, ir su moterimis. Svarbiausia visur rasti balansą.

Be to, slaugoje vyrų vis dar nėra daug, todėl kartais ir pats jaučiuosi tarsi tam tikras balansas kolektyve.

Mano vadovavimo principas gana paprastas: jeigu kritikuoji iškilusią situaciją – turi pasiūlyti, kaip ją spręsti ar pakeisti. Jeigu matau, kad kažkas neveikia, negaliu vien pasakyti, kad tai yra blogai. Turiu pasakyti, ką, mano manymu, galima padaryti kitaip. O tada jau prasideda diskusija.

Kas po sunkios ir intensyvios darbo dienos ligoninėje yra Jūsų asmeninė užuovėja? Kaip išjungiate darbinį režimą?

Vis dažniau norisi tiesiog pabūti namuose ir bent trumpam atsijungti nuo visų problemų. Anksčiau po darbo daugiau laiko leisdavau su draugais, būdavau žymiai aktyvesnis. Su metais pradedi labiau vertinti laiką sau.

Man patinka gaminti, vaikščioti, būti su draugais, ramiai pabendrauti. Labai konkrečių pomėgių neturiu – tiesiog norisi paprastų dalykų. Kartais net nieko neveikti yra labai geras poilsis.

Turiu pripažinti, kad visiškai išmesti darbo iš galvos turbūt nemoku. Net išėjęs atostogų galvoju, ar ten viskas gerai, ar niekas „nesudegs“ be manęs. Žinau, kad nesudegs, bet tas jaudulys vis tiek kažkur lieka.

Manau, kad namuose stengiuosi būti visai kitoks nei darbe. Darbe turiu būti racionalus, logiškas, kartais griežtas vadovas. O namuose norisi būti labiau iš meninės pusės – mažiau galvoti, daugiau tiesiog būti savyje.