Išeiti iš dilgėlinės labirinto

83 mln. suaugusiųjų ir vaikų visame pasaulyje gyvena su dilgėline – liga, kuri gali užklupti bet kuriame amžiuje, o jos priežastį nustatyti pavyksta ne visada. Bent vieną dilgėlinės epizodą per gyvenimą patiria apie 20 proc. pasaulio gyventojų. Spalio 1-ąją tradiciškai minima Pasaulinė dilgėlinės diena šiemet ragina perimti kontrolę: nuo niežulio iki supratimo (angl. Take Back Control: From Itch to Understanding), – rašoma Santaros klinikų ir „Novartis“ pranešime. 

Staiga atsirandančios ir vėl pranykstančios pūkšlės, intensyvus niežulys, paraudimas ar tinimas gali priminti alerginę reakciją. Tačiau už šių simptomų slypinti priežastis ne visada būna akivaizdi – jos paieškos kai kuriems žmonėms gali užtrukti metų metus.

Pasak VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų gydytoja alergologės doc. dr. Anželikos Chomičienės, dilgėlinė ne visada reiškia alergiją – ją gali sukelti tiek alerginės, tiek nealerginės imuninės reakcijos. Vienas svarbiausių ligos požymių – bėrimo nepastovumas: pūkšlės dažniausiai išnyksta per kelias valandas ar iki 24 valandų, nepalikdamos žymių, tačiau tuo pat metu gali atsirasti kitose kūno vietose.

„Dilgėlinė pirmiausia skirstoma į ūminę ir lėtinę. Jei simptomai kartojasi iki šešių savaičių, liga laikoma ūmine, o jei tęsiasi ilgiau – lėtine. Lėtinė dilgėlinė nebūtinai pasireiškia kasdien – simptomai gali kartotis epizodais. Ypač svarbu žinoti, kad sergant lėtine spontanine dilgėline dažniausiai nėra vieno išorinio veiksnio, kurį būtų galima įvardyti kaip ligos priežastį“, – sako A. Chomičienė.

Santaros klinikų gydytojos dermatovenerologės Tatjanos Karmazienės teigimu, ypač dažnai tarpusavyje painiojama lėtinė spontaninė dilgėlinė, kontaktinis dermatitas, vabzdžių įkandimų reakcijos bei įvairūs vaistų sukelti bėrimai. Tuo tarpu bandymas bet kokia kaina surasti „kaltą“ maisto produktą ar alergeną gali įsukti pacientą į vadinamąjį diagnostikos labirintą.

„Daugybė alerginių tyrimų ar daugybės produktų atsisakymas iš mitybos ne visada padeda nustatyti dilgėlinės priežastį, o teigiamas alerginis tyrimas savaime nereiškia, kad būtent tas alergenas sukelia bėrimus“, – sako T. Karmazienė.

Šiuolaikinis dilgėlinės gydymas orientuotas į kuo geresnę, idealiu atveju – visišką, simptomų kontrolę. Pirmiausia skiriami neslopinantys antihistamininiai vaistai, o jei jų nepakanka, gali būti taikoma biologinė terapija ir kiti specializuoti gydymo būdai. Dilgėlinės nereikėtų bandyti gydyti vien kremais ar tepalais – ligos mechanizmas susijęs su imunine reakcija, todėl gydymas turi būti parenkamas individualiai.

Net ir tuomet, kai nepavyksta nustatyti vieno aiškaus dilgėlinės sukėlėjo, tai nereiškia, kad su liga reikia susitaikyti. Šiuolaikinio gydymo tikslas – kuo geresnė simptomų kontrolė ir galimybė žmogui grįžti į įprastą gyvenimą. Būtent į tai, minint Pasaulinę dilgėlinės dieną, šiemet ir kreipiama daugiausia dėmesio. Išeiti iš dilgėlinės diagnostikos labirinto galima – svarbu jame neužsibūti ieškant alergijos ten, kur jos gali ir nebūti.