Optimizmo ir pesimizmo paradoksai
Visais laikais psichologai daugiau akcentavo problemas, o apie džiaugsmą, optimizmą, pozityvų mąstymą pradėta kalbėti visiškai neseniai. Bet šis pokytis greitai išsigimė: imta manyti, kad visi kenčia nuo pesimizmo, o optimizmas ir pozityvus mąstymas tapo gydančia panacėja. Ar iš tiesų visi tokie pesimistiški?
Tyrimai rodo, kad dauguma žmonių visgi yra nusiteikę optimistiškai, pavyzdžiui, remiantis pasaulinio lygio tyrimų rezultatais, 89 procentai apklaustųjų tvirtino tikį, kad per ateinančius penkerius metus jų gyvenimas bus toks pats arba geresnis nei dabartinis. „Eltos“ duomenimis, beveik pusė Lietuvos gyventojų laukia ekonominės situacijos pagerėjimo, o dar trečdalis stengiasi mąstyti optimistiškai. Tik mažiau nei ketvirtadalis apklaustųjų, daugiausia pensinio amžiaus gyventojai, jaučiasi nusivylę ir laukia pablogėjimo.
Nors optimizmo naudos paneigti tikrai negalima, kyla klausimas: ar tikrai optimizmas toks pozityvus? Pesimizmo ir optimizmo reiškiniai yra kur kas sudėtingesni, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Kokių pavojų kelia pesimizmas bei optimizmas ir kaip tai laiku pastebėti? Ar pesimistas ir optimistas gali pasikeisti? Kaip suderinti savyje pesimizmą ir optimizmą? Pabandysime atsakyti į šios painios temos klausimus.
Ką reiškia būti pesimistu ir optimistu?
Optimizmas ir pesimizmas yra giluminiai įsitikinimai kurie, kitaip nei atostogų planai, nėra sąmoningai sukuriami ir pasirenkami. Pagal garsiąją psichologijos klasiko M. Seligmano bejėgiškumo teoriją, pesimizmas formuojasi dėl nesėkmingų situacijų, kurių žmogus nesugebėjo kontroliuoti. Kai žmogus vėl atsiduria naujoje panašioje situacijoje, jis nebegali panaudoti savo intelektinio potencialo. Gyvenimo aplinkybėse nebeįžvelgiama palankių galimybių, žmogus elgiasi neefektyviai ir negeri pesimistiniai spėjimai pasitvirtina.
Tačiau objektyviai sužinoti, kokios yra mūsų galimybės iš tiesų, beveik neįmanoma. Mes galime tik numanyti, kodėl mums pasisekė vienas ar kitas dalykas, todėl daug kas priklauso nuo aplinkinių įtakos. Pavyzdžiui, pesimistu gali tapti žmogus, iš kurio tikimasi, kad jis viską darys tobulai, ir kurį tėvai labai kritikuoja dėl kiekvienos nesėkmės, o optimistu gali tapti nevykėlis, kurio galimybėmis visi tiki ir kuris dar nepatyrė nė vieno rimto išbandymo.
Pesimistai ir optimistai gali būti įvairių rūšių. Tas pats žmogus gali būti optimistiškas vienur ir pesimistiškas kitur. Pavyzdžiui, jis gali abejoti savo užsienio kalbos žiniomis, bet tikėtis sėkmingai nuvažiuoti į kitą miestą slidžiu keliu. Optimistus galima skirstyti į ekstremaliuosius ir nuosaikiuosius. Pesimistai gali būti pasyvūs, o gali būti net aktyvesni už optimistus. Itin apdairūs šio tipo žmonės sugalvoja tūkstančius „kas būtų, jei…“ tęsinių ir puola kovoti su visomis neigiamomis baigtimis. Pavyzdžiui, jie saugo kelias darbų kopijas įvairiose laikmenose, o kalbą, kurią turės sakyti, dešimt valandų repetuoja prieš veidrodį, šeimą ir draugus.
Viltis – kvailių motina
Vienas iš populiariosios psichologijos šūkių: „Galvok pozityviai, neprarask vilties - ir tau seksis!“ Žinoma, neprarasti vilties yra gerai, bet vien vilties – maža. Optimizmas gali sustiprinti iliuziją, kad viskas gerai, bet tai nepakeis realybės. Ypač naivu tikėtis gero, kai reikalai aiškiai krypsta blogyn. Pavyzdžiui, kai žmogus pastebi sunkios ligos
simptomų. Ar verta apgaudinėti save tada, kai labiausiai reikia kitų paramos? Tyrimai parodė, kad dažniausiai būdingos per didelės optimizmo dozės, susijusios su neprotingais finansiniais sprendimais, skubotomis vedybomis ir t. t. Jei mūsų protėviai nebūtų buvę pesimistai, jie nebūtų išgyvenę, nes nebūtų pasiruošę įveikti pavojus, kylančius iš aplinkos. Skeptikai optimizmą dažniausiai sieja su naivumu ir nerūpestingumu. Sakykim, jums reikia nueiti į banką ar į kokią kitą panašią įstaigą. Įsivaizduokite, ką darysite, jei vizitas dėl eilių užsitęs arba jums staiga prireiks daugiau dokumentų, negu turite. Apmąstymai apie galimus trikdžius padės adekvačiai suvokti situaciją, įvertinti visus niuansus ir išvengti galimos nesėkmės. Būtent dėl nepagrįsto optimizmo daugelis žmonių neina ir pas psichologus, o vis labiau griauna savo gyvenimą.
Nusivylimo bei pralaimėjimo nauda
Pozityvaus mąstymo ideologija skelbia: „Nuspręskite, ką norite pasiekti, ir dėkite visas pastangas.“ Bet kas laukia tų žmonių, kurie deda milžiniškas pastangas ir negauna rezultato? Tų žmonių laukia nusivylimas, sudaužyta širdis ir panieka sau. Vienam sėkmės lydimam verslininkui tenka dešimt nevykėlių. Sergantys vėžiu nuolat girdi, kad „negalima pasiduoti“, bet viltis – ne vienintelė išeitis iš bėdos. Atsisveikinimas su optimizmu yra puiki galimybė pažiūrėti į gyvenimą kitaip.
Praraskite viltį! Bandyti išlaikyti viltį, kai ateina blogi laikai, – labai varginantis užsiėmimas. Įsikalbėta viltis užslopina tikrus jausmus, kurie galėtų būti nukreipti į gyvenimo kokybės gerinimą. Pesimizmas, baimė, pyktis ne mažiau svarbūs nei viltis. Atkaklumas – ne vienintelis jėgos demonstravimo būdas. Kartais didžiausia jėga yra sugebėjimas mesti kardą ir eiti toliau. Dažnai laimėtojai galiausiai tampa pralaimėtojais, o pralaimėjusieji laimi. Užsispyrimas ir kova gali užgožti kitas galimybes.
Prisimenu nutikimą, įvykusį šiemet kalnuose. Mūsų turistinė grupė sudėjo įvairius daiktus, tarp jų ir palapines bei maistą, ant arklių ir šie išėjo į numatytą nakvynės vietą. Artėjant vakarui, ėmė aiškėti, kad galime nebespėti prieiti prie tos vietos, kur mūsų laukia daiktai. Nors grupė buvo labai optimistiškai nusiteikusi, daug kas siūlė susiimti ir paėjėti dar truputį, bet pesimistiškas vadas liepė sustoti ir ruoštis nakvynei po atviru dangumi be maisto. Visi buvo labai nepatenkinti. Kitą dieną pamatėme, kiek dar daug buvo likę kelio ir kokiu sudėtingu šlaitu būtume turėję leistis tamsoje, todėl ilgai džiaugėmės, kad nepasielgėme optimistiškai.
Optimizmas sunaikina emocinį turtingumą
Patarimai neprarasti vilties verčia žmogų slėpti savo baimes ir nusiminimą. Mes būtume daug laimingesni ir sveikesni, jei paprasčiausiai priimtume savo silpnumą ir atsipalaiduotume nuo susikaupusių neigiamų emocijų, o ne grūstume jas pasąmonėn. Neigiamų emocijų slopinimas kenkia ir mąstymo produktyvumui: galvodami tik apie tai, kas gera, mes prarandame galimybę mąstyti kritiškai ir kūrybiškai. Kaip nebūna dienos be nakties, taip nebūna džiaugsmo be liūdesio, o optimizmo – be nusivylimo. Kiekvienu momentu mes galime puikiai pajausti, kiek mes iš tiesų esame laimingi, kiek iš tikrųjų turime vilties, ir tai yra svarbiausia tiesa apie mus. „Patirk, bet neprisirišk“, – sako budistai. Kūrybiškumo srautas irgi neatsiejamas nuo kančios. Patys nuostabiausi meno, ypač muzikos, kūriniai skirti nelaimingai meilei, dramatiškiems išgyvenimams, vidiniams konfliktams.
Optimizmas kenkia ir dar vienu subtiliu būdu – jis nuvertina bei atima „čia ir dabar“. Šiandiena greitai virsta į vakar, o mes vis galvojame apie kažkokį šviesų rytojų. Kaip galima žiūrėti į šiandieną kaip į kažką
beprasmiško? Kiekvienas, net ir netobulas, mūsų gyvenimo momentas ir tai, ką jis duoda, yra labai svarbu. Pavyzdžiui, daugelis darboholikų tikisi, kad jie tuoj pabaigs visus darbus, išspręs visas problemas ir bus labai gerai, bet eina metai ir tas „gerai“ niekada neateina. Gal verčiau sustoti jau dabar ir pažiūrėti, kuo galima pasidžiaugti šią paprastą ir pilką dieną? Metus šalin nuolatinę iliuziją apie artėjantį gėrį, galima išlaisvinti daug energijos. Būtų geriau mažiau tikėtis iš ateities ir daugiau skirti dėmesio dabarčiai – visiems su ja susijusiems išgyvenimams ir žmonėms, kurie yra kartu su mumis. Pesimistas rečiau nusivilia ir daugiau džiaugiasi netikėtomis staigmenomis.
Su kuo geriau bendrauti – su pesimistu ar su optimistu?
Šiuolaikinės visuomenės spaudimas, kad visada turi būti gerai nusiteikęs, linksmas ir draugiškas žmogus, yra nepaprastai stiprus. Manoma, kad gyventi šalia pesimisto yra nyku – ar gali būti linksma, kai tau kartojama, kad rytoj skaudės galvą? Iš tiesų, optimistai dažnai būna gana egocentriški žmones, kurie mano, kad jie patys yra dovana bendraujantiems su jais, kad su jais smagu ir neliūdna. Jie linkę manyti, kad viskas priklauso nuo jų ir esantys šalia pasijunta geriau. Bet tuomet, kai norite pasiguosti, iš optimisto galite išgirsti: „Nekreipk dėmesio.“ Saugodami savąjį „aš“ optimistai kaip ugnies vengia galvoti apie blogus dalykus, nes tai išmuša juos iš vėžių.
Kiekvienam žmogui svarbu žinoti, kad jis – pats svarbiausias. Tai pajusti bendraujant su užkietėjusiu optimistu nėra paprasta. „Neateisi? Puiku – kaip tik norėjau pabendrauti su draugais“, – sako jis. Optimistas daug mažiau brangina santykius manydamas, kad viskas tik į gera, net ir išsiskyrimai. Tas, kuris liūdi ilgėdamasis mūsų, o susitikęs demonstruoja tikrą džiaugsmą, sukelia mums kur kas daugiau šiltų jausmų. Pesimistai labiau bijo vienatvės, dėl to sugeba susikurti ištikimų draugų būrį.
Tad kur išeitis?
Tikrasis optimizmas, anot J. Braithwaite’o, įsileidžia į save ir dalį pesimizmo. Smulkius nesusipratimus ir nesklandumus lengviau įveikia optimistai, kurių gyvenimo devizas: „Rytoj bus geriau nei šiandien!“ Bet esminės negatyvios permainos, juolab tragedijos, optimistus gali pakirsti. Pesimizmas padeda išgyventi sunkumus. Gera nuotaika tarsi praplečia mąstymo ribas, o tai naudinga planuojant ateities darbus. Tačiau optimistai neretai užmiega ant laurų. Būti teisiam nereiškia būti lydimam sėkmės. Kad ir kaip tikėtumėte, kad padarysite viską, ką ketinate, jums gali ir nepasisekti. Tuomet sakysite: „Norėjau geriau, o išėjo kaip visada.“ Neverta ieškoti jumyse slypinčios vidinės jėgos – jos vis vien nėra, bent jau tiek, kiek svajojate. Jei optimizmas reikalauja varginančių pastangų, būti pesimistu lengviau ir natūraliau. Kita vertus, kiekviena problema turi savotišką dugną. Pasiekus tą dugną ir pakeitus kryptį, labai svarbu prisiminti optimizmą – jis tampa spyriu, padedančiu žmogui vėl kilti aukštyn.
Vienam žmogui vis nesisekė gyvenimas. Jis meldė Dievą pagalbos, bet veltui. Kai vieną kartą nelaimėlis vėl meldėsi, Dievas nebeištvėrė ir iš už debesies sušuko: „Nusipirk bent loterijos bilietą, kvaily!“
Genovaitė Petronienė
Susiję straipsniai
