Kaip atpažinti savižudybės grėsmę?

Norint laiku pastebėti savižudybės grėsmę, būtina atkreipti dėmesį į tris dalykus: kokia yra žmogaus nuotaika, kalba ir elgesys. Taip sako gydytojas Alvydas Unikauskas.

„Apie savižudiškas mintis gali signalizuoti pasikeitusi žmogaus savijauta. Jis gali atrodyti apimtas nevilties, liūdnas, užsisklendęs, pesimistiškas“, – aiškina A. Unikauskas.

Gydytojo teigimu, pasikeitusią žmogaus savijautą gali rodyti ir elgesys: asmens gali nebedominti anksčiau mėgta veikla, jis gali atrodyti abejingas, apsileisti ir elgtis taip, lyg jam būtų nebesvarbi jo gyvybė.

„Kartais apie savižudybę galvojantys žmonės gali imti dalyti brangius savo daiktus, gražinti skolas ar parašyti testamentą“, – įspėja gydytojas.

Domėjimasis savižudybės būdais bei priemonėmis ar perdėtas gilinimasis į mirties temą – taip pat vienas iš rizikos ženklų.

„Po ilgą laiką trunkančios prislėgtos nuotaikos žmogus staiga be jokios svarbios priežasties atrodo daug linksmesnis, aplinkiniai galvoja: kaip gerai, situacija pagerėjo, jis tampa žvalesnis. Toks pasikeitimas galėjo įvykti ir neretai įvyksta todėl, kad žmogus nusprendė nusižudyti: jis priėmė sprendimą, o radus savo problemų sprendimo būdą, jam palengvėjo.

Dažnos kalbos apie savižudybę yra tiesioginis arba netiesioginis būdas užsiminti apie savo mintis. Žmogus gali kalbėti apie gyvenimo beprasmybę, kad nieko nebenori, nebegali taip gyventi, nori, kad viskas baigtųsi.

Juokaudamas apie savižudybę žmogus gali tiesiai šviesiai juoko forma pasakyti, kad nori nusižudyti.

„Net tada, kai atrodo, kad savižudybės tema yra manipuliuojama, ar taip siekiama atkreipti dėmesį, tai visada yra rizikos ženklas ir į jį būtina reaguoti rimtai“, – pažymi A. Unikauskas.

Gydytojas aiškina, kad egzistuoja ir ambivalentiškų situacijų, kai žmogus nori gyventi, tačiau lygiai taip pat – ir nebenori.

„Jis tuo metu yra trapioje pusiausvyroje ir ją pažeisti gali absoliuti smulkmena. Jeigu pataikėme tinkamu momentu, tai pastebėjome ir su žmogumi elgiamės taip, kad lėkštė persisveria ten, kur yra gyvenimas, mes jį išgelbėjame, bet jeigu nusvirs ta lėkštė, kurioje nenoras gyventi, mes jį prarasime“, – įspėja A. Unikauskas.

Gydytojo žodžiais, lemiamos įtakos gali turėti bet kuri smulkmena, o svarbiausia – dėmesys. „Kai paminime ambivalentiškumą, reikia paminėti ir impulsyvumą: noras nusižudyti dažniausiai nėra kažkas permanentiško. Dažniausiai tai yra impulsas, galintis trukti kelias minutes ar valandas, tačiau tai nėra situacija, kai žmogus savaitėmis apie tai galvoja, bet impulsas gali jį įveikti“, – tikina A. Unikauskas.