Neurochirurgas V. Kieda: stoti prieš tankus plikomis rankomis reikalinga ypatinga drąsa

Sausio 13-osios atminimo medaliu apdovanotas gydytojas neurochirurgas Vladislavas Kieda 1991-ųjų žiemą rūpinosi pirmuoju sovietinių karių prie Spaudos rūmų pašautu žmogumi. Praėjus vos vienai dienai jo laukė išbandymas Šv. Jokūbo ligoninėje, į kurią visą naktį plūdo sužeistieji iš Konarskio gatvės ir kitų Vilniaus vietų. Minint istorinių sausio įvykių 30-ąsias metines, medikas dalijasi prisiminimais apie darbą ligoninėje ir Sausio 13-osios reikšmę.

Reklama

Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje Neurochirurgijos skyriaus vedėju dirbantis Vladislavas Kieda gydytojo neurochirurgo karjerą pradėjo 1986-aisiais, ir jau po kelerių metų jaunasis medikas atsidūrė pačiame 1991 m. sausio įvykių sūkuryje. Tuo metu V. Kieda dirbo Vilniaus Šv. Jokūbo ligoninėje Lukiškių aikštės pašonėje. Jis prisimena, kad kažkokių nuojautų dėl būsimų įvykių būta, tačiau pirmąjį aiškų signalą gavo tada, kai 1991 m. sausio 11 d. prasidėjo sovietų karių judėjimas sostinės gatvėmis: jie šarvuočiais apsupo ir užgrobė Lietuvos Respublikos krašto apsaugos departamento būstinę Viršuliškių gatvėje, o apie vidurdienį pasitelkę tankus ir šarvuočius užėmė Vilniaus Spaudos rūmus. Sovietų kariškiai naudojo šaunamuosius ginklus ir sužeidė kelis ten buvusius žmones, kurie buvo išvežti į ligoninę.

„Pirmasis prie Spaudos rūmų sužeistas žmogus – juos gynęs jaunas savanoris Vytautas Lukšys buvo atvežtas į Šv. Jokūbo ligoninę su šautine žaizda, buvo sužeistas veidas. Aš jį priėmiau ir operavau. Šautinis sužalojimas buvo sunkus – iš išorės matėsi mažai, tačiau pradėjęs operuoti pamačiau, kad sužaloti kaulai, kaukolė, yra lūžių. Pacientas buvo apkurtęs viena ausimi“, – tos dienos detales V. Kieda prisimena iki dabar.

Toliau įvykiai rutuliojosi greitai – kitą dieną iš kaimynų sužinojęs apie tai, kas vyksta mieste, neurochirurgas V. Kieda buvo pasiryžęs važiuoti prie Televizijos bokšto. Tačiau paskambinęs į Šv. Jokūbo ligoninę išgirdo prašymą nedelsiant skubėti į skyrių, nes atvyksta pirmieji sužeisti pacientai: „Neurochirurgijos skyriaus vedėjas buvo R. Šumauskas, o budėjo A. Pauliukevičius. Jo kvietimu susirinko ir kiti neurochirurgai. Kai tik atvažiavau, sužeistųjų jau buvo, tačiau visai netrukus gausybė jų atsirito tarsi didžiulė banga – vienas po kito. Juos vežė ir paprastais, ir greitosios pagalbos automobiliais. Buvo, kad ir po tris keturis viename. Daugiausiai žmonės buvo sužaloti į galvą ir veidą, labai daug pjautinių skalpo žaizdų. Jos atsirado nuo stiklų. Greičiausiai tie žmonės budėjo prie Radijo ir televizijos pastato Konarskio gatvėje. Ten nuo šūvių ir jų sukeltos bangos trūkinėjo ir dužo stiklai, o žmonės instinktyviai spaudėsi prie pastato sienų. Ant jų krito stiklai, palikdami gilias, stipriai kraujuojančias žaizdas.“

Gydytojas neurochirurgas V. Kieda prisimena, kad pacientų buvo labai daug. Juos medikai pasitiko priėmimo skyriuje ir įvertinę sužeidimus skirstė – ar apžiūrėti ir tvarstyti vietoje, ar kuo greičiau gabenti į operacinę. „Kai kurie kolegos pirmą kartą gyvenime susidūrė su tokiomis traumomis. Reikėjo truputį laiko – praėjo pusvalandis, valanda, viskas susidėjo į savo vietas, darbas vyko taip kaip turi vykti, imami sunkiausiai nukentėję, kraujuojantys ligoniai ir t. t. Visi kabinetai buvo užimti, sužeistieji ant žemės, daugybė kraujo aplink, – kraupūs vaizdai vis dar iškyla mediko atmintyje. – Iš pradžių darbavausi priėmimo skyriuje, paskui pacientus su galvos traumomis apžiūrinėjau, žaizdas siuvau Neurochirurgijos skyriuje. Kadangi bendros registracijos knygos nebuvo, bandėme ant lapo sudarinėti priimtų pacientų sąrašą, jame buvo apie 80 žmonių. Deja, tas lapas dingo, nežinau, kur jis. Bet kiek iš tiesų tada kreipėsi žmonių – nežinau. Be to, pas mus į ligoninę vežė ir mirusius – juos guldėme atskirame kabinete ant grindų.

Iki šiol prisimenu ir tai, kokie tą naktį buvo pacientai – jie tiesiog pribloškė savo ramybe – niekas nereikalavo priimti kuo greičiau, nerėkė, kad yra sunkiausiai sužeistas, todėl jį apžiūrėti reikėtų pirmiausia. Visi laikėsi santūriai ir ramiai bendravo tarpusavyje. Netgi vieni kitiems užleisdavo vietą, jei matydavo, kad šalia esantis su panašaus sunkumo žaizda jaučiasi prasčiau. Dabar taip dažniausiai nėra.“

Situacija pradėjo rimti jau paryčiui, apie 5 val., tačiau V. Kieda ligoninėje be poilsio prabuvo dvi su puse paros, bet apie nuovargį kalbos nebuvo, trūko tik miego. Medikas prisimena, kad nuovargiui paprasčiausiai nebuvo laiko – daug pacientų, kuriais reikėjo pasirūpinti, todėl visi buvo kažkuo užsiėmę, tarpusavyje bendravo tik medicininiais klausimais. Baimindamiesi galimo nukentėjusiųjų persekiojimo jiems pagalbą teikę gydytojai pacientus registravo netikromis pavardėmis, nurodydami, kad susižeidė namuose.

Po ilgų darbo valandų važiuodamas namo neurochirurgas V. Kieda išvydo visas gatves ir aikštes apie Seimo rūmus sausakimšas: „Ten buvo tikras žmonių skruzdėlynas, didžiulė jūra, žmonės plūdo iš visur. Jei ten būtų įsimaišęs tankas, būtų buvę šimtai ar net tūkstančiai sužeistųjų. Ko gero, būtų buvę šimtai aukų. Manau, būtent žmonių vieningumas visgi nugalėjo. Priešai buvo gan stipriai išgąsdinti mūsų drąsos ir ryžtingumo, žmonių susitelkimo, vienybės. Jei tomis dienomis būtų mažiau žmonių, tas teroras turbūt būtų tęsęsis ir toliau.

Tada žmonės buvo ypatingai drąsūs. Vienas dalykas, šokti į vandenį ir išgelbėti žmogaus gyvybę – tai yra vienokia drąsa. Bet kai esi okupuotas ir engiamas penkiasdešimt metų ir tik plikom rankom stovi prieš automatus ir tankus – čia reikalinga kitokia, tikrai ypatinga drąsa.“

Gydytojas neurochirurgas V. Kieda buvo apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu, kuris skiriamas pagerbti Lietuvos ir užsienio valstybių piliečius, pasižymėjusius ginant Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę 1991 m. sausio–rugsėjo mėnesiais. Laisvės gynėjus gydęs medikas prisipažįsta, kad žodžiais sunku nusakyti, ką šis atminimo medalis reiškia jam: „Turbūt jis man reiškia, kad visgi ir aš prisidėjau prie to, kas dabar esame, kaip gyvename, kaip mūsų vaikai gyvena. Žinote, kam neteko gyventi tais laikais, turbūt negali suprasti ir įsivaizduoti tos sistemos, to gyvenimo. Kai negali išvažiuoti niekur, negali sėsti į automobilį ir nuvažiuoti į Lenkiją, sugrįžti ir kitą dieną vėl nuvažiuoti. Tai tik banalus pavyzdys. Dabar tu gali pasakyti savo nuomonę, kritikuoti valdžią. Pokyčiai yra tokie dideli, kad dabartinė karta net neįsivaizduoja, kaip gyvenome. Jie yra laisvi žmonės nuo pat gimimo. Džiaugiuosi, kad prisidėjau prie viso to.“