Mitybos specialistas: dauguma saldumynų tėra cukraus ir riebalų mišinys (1)
Dauguma saldumynų gaminama iš cukraus ir riebalų, tik organizmas apgaunamas įvairiais priedais, sako Lieknėjimo ir sveikatingumo centro mitybos specialistas Tomas Lenart. „Jei paimtume kažkokių riebalų (ar taukų, ar kokosų aliejaus), sumaišytume su tokiu pačiu kiekiu cukraus ir pamėgintume suvalgyti, nebūtų skanu. [...] O kad tas saldus ir riebus mišinukas taptų skanus, pridedama įvairių prieskonių“, – pastebi jis.
T. Lenart primena, kad tie, kurie saldumynams neatsispiria vakare, galėtų rinktis medų, natūralius džiovintus vaisius ar šviežius saldžius vaisius: „Ši saldumynų grupė didesnės žalos nepridarys ir juos galima valgyti, jei jau labai norisi kažko saldaus. Bet tortų, pyragų, pyragaičių ir šokolado tikrai nevertėtų“.
– Pone Lenart, kodėl dalis žmonių yra priklausomi nuo saldumynų?
– Sakyčiau, ne dalis, o iš esmės mes visi priklausomi nuo saldumynų. Tai lemia genetika. Per šimtus tūkstančių metų, kol žmogus vystėsi, kaloringas, lengvai įsisavinamas maistas buvo deficitas. Gali būti, kad dėl to tai, kas saldu, kaloringa, riebu, mums skanu, nes kalorijų visada trūkdavo. Deja, dabar situacija apsivertė aukštyn kojomis ir saldumynų gauname daug daugiau, negu reikėtų. Ir tai didžiausia problema.
– Sakote, kad saldumynų norisi visiems. Kodėl taip yra? Kas vyksta organizme ir kokių medžiagų trūksta?
– Potraukis saldumynams dažniausiai atsiranda ne dėl kažkokių medžiagų trūkumo, o dėl mūsų gyvenimo būdo. Kadangi tai produktas, kuris organizmui genetiškai patrauklus ir kurio yra visur ir daug, kyla natūrali pagunda jo daugiau suvalgyti. Taigi pagrindinis dalykas, į kurį turėtume atkreipti dėmesį, ne mitybos perversmas, o įpročiai – kas mus skatina valgyti tuos saldumynus.
– Vadinasi, išeities nėra? Priklausomybė vis tiek bus?
– Priklausomybė – labai plati sąvoka. Dažniausiai tą priklausomybę nuo saldumynų mes patys sau didiname, nes nežinome, kaip juos valgyti. Paprasčiausias pavyzdys – užkandžiavimas saldumynais. Jei norime saldumynų suvalgyti mažiau, būti sveikesni ir priaugti mažiau svorio, pirmiausia neturėtume jais užkandžiauti. Kodėl? Priežastis labai paprasta. Kai suvalgome kažką saldaus, greitai suvirškinamų, lengvai įsisavinamų angliavandenių, kraujyje greitai šokteli gliukozės kiekis. Kad jį suvaldytų, organizmas padidina insulino kiekį.
Kol šis procesas vyksta, kol insulino kiekis auga, tas saldainiukas ar pyragėlis per tą laiką būna suvirškintas, o dėl prigaminto insulino gliukozės kiekis kraujyje vėl sumažėja iki apatinės normos ribos. Procesas trunka 30–40 minučių ar valandą, priklausomai nuo žmogaus. O kas atsitinka, kai gliukozės kiekis sumažėja iki apatinės normos ribos? Mes vėl norime kažką suvalgyti, užkandžiauti, bet dažniausiai tas „kažkas“ turi būti saldus ir riebus. Kitaip sakant, vieną kartą paužkandžiavę saldumynais, mes programuojame norą po pusvalandžio, valandos ar pusantros vėl užkandžiauti.
– Pone Lenart, žmonės dažnai atsisako saldumynų, kai kyla sveikatos problemų. Bet ar tik tai gali paskatinti? Ir ar sunku tai padaryti?
– Žinoma, kai susergama, kai prispaudžia likimas, visada atsiranda jėgų kažką keisti. Bet nebūčiau kategoriškas ir nesakyčiau, kad saldumynų negalima valgyti sveikiems žmonėms. Turbūt daugeliui tai būtų savęs kankinimas. Tik norėčiau atkreipti dėmesį, kad labai svarbu, kokius saldumynus valgome. Daugelis saldumynų, kuriuos valgome, iš tikrųjų yra ne tie, kuriuos turėtume valgytume.
Kad būtų lengviau suprasti, kokią konditeriją perkame parduotuvėse, pateikiu labai paprastą pavyzdį. Jei paimtume kažkokių riebalų (ar taukų, ar kokosų aliejaus), sumaišytume su tokiu pačiu kiekiu cukraus ir pamėgintume suvalgyti, nebūtų skanu. Bet juk didžioji dalis konditerijos gaminių ir saldumynų ir gaminama iš riebalų bei cukraus. O kad tas saldus ir riebus mišinukas taptų skanus, pridedama įvairių prieskonių: į šokoladą – kakavos, į kepinius – rūgštelės ir pan. Taip organizmas ir apgaunamas.
– Ar įmanoma valgyti saldumynus nekenkiant sau?
– Yra tam tikros taisyklės, kurios tikrai galėtų padėti. Pirmiausia saldumynus geriausia valgyti ryte arba pirmoje dienos pusėje, bet jokiu būdu ne vakare, ne prieš miegą. Taip yra dėl paprastos priežasties: pirmoje dienos pusėje organizme vyksta katabolinės reakcijos – maisto medžiagos suskaidomos ir panaudojamos energijai gaminti. Todėl iš esmės visi saldumynai, kuriuos suvalgome iš ryto (žinoma, viskas turi būti su saiku), didelės žalos nedaro. Bet jei prisivalgome vakare, prieš pat naktį, ką dažnai darome sėdėdami prie televizoriaus, tai sukelia įvairias nepageidaujamas organizmo reakcijas. Be to, dar norėčiau paminėti, saldumynai nelygu saldumynams.
– O ar yra nekenksmingų saldumynų, kurių galima suvalgyti ir prieš naktį?
– Prieš naktį bet kuriuo atveju nerekomenduočiau valgyti. Bet jei nepavyksta susilaikyti, geriau natūralūs saldumynai: medus, džiovinti vaisiai (tik natūralūs, o ne virti gliukozės ar fruktozės sirupe), šiaip saldūs nedžiovinti vaisiai. Ši saldumynų grupė didesnės žalos nepridarys ir juos galima valgyti, jei jau labai norisi kažko saldaus. Bet tortų, pyragų, pyragaičių ir šokolado tikrai nevertėtų.
– Kaip elgtis tokiems žmonėms, kurie, jei žino, kad stalčiuje ar spintelėje yra saldumynų, negali susiturėti?
– Jei saldumynams sunku atsispirti ir nepavyksta jų ilgai išlaikyti, geriausia nepirkti ir rinktis sveikesnius saldumynus. O, jei jau kažką nusiperkame, pirkti nedaug – tiek, kiek suvalgytume per vieną kartą. Dažniausiai to pakanka. Kai saldumynų namie nėra, vėlai vakare eiti į parduotuvę dažnai tiesiog patingime. Taigi tai geras būdas saugotis.
Gabija Narušytė, Ramūnas Grumbinas,
Susiję straipsniai
