Smaližiavimas – įgimtas organizmo poreikis(1)

Atlikti tyrimai mokslininkams leidžia manyti, kad smaližiavimas yra ne blogas įprotis, o įgimtas organizmo poreikis.

Reklama

Liežuvio receptoriai gali atskirti keturis svarbiausius skonius: saldų, sūrų, rūgštų ir kartų. Jie išsidėstę įvairiose liežuvio vietose. Saldaus skonio receptoriai yra ant liežuvio galiuko, kartaus – prie liežuvio šaknies, o rūgštaus – jo kraštuose.

Skonio pojūtis labai svarbus visai virškinimo sistemai ir bendrai organizmo būklei. Sudirginti skonio receptoriai pasiunčia nervinį impulsą į tam tikrą galvos smegenų sritį, veikiančią virškinimą.

Labai ilgai smaližiai buvo laikomi streso ir silpnavališkumo aukomis, medžiagų apykaitos sutrikimo kamuojamais ligoniais. Tačiau nauji tyrimai rodo, kad dėl visko kaltas įgimtas saldumynų poreikis.

Mokslininkams pavyko atrasti geną, kuris verčia smaližių vidury nakties pakilti iš lovos ir sušveisti plytelę šokolado, prisikirsti torto, arbatą saldinti keliais šaukšteliais cukraus.

Mokslininkai, padarę daugybę eksperimentų, įrodė, kad moterys iš prigimties jautresnės karčiam skoniui, todėl labiau mėgsta saldumynus. O stipriosios lyties atstovai labiau linkę mėgautis pipirais, česnakais ir garstyčiomis negu saldainiais.

Smaližiai daug linksmesni, kūrybingesni, labiau linkę bendrauti. Įrodyta, kad šokolade esančios medžiagos skatina smegenis gaminti vadinamuosius džiaugsmo hormonus. Todėl smaližiai rečiau serga depresija.

Didžiausias pavojus, tykantis smaližių, – nutukimas su visomis jo pasekmėmis. Šiuolaikiniai mokslo pasiekimai leidžia manyti, kad netolimoje ateityje gydytojai galės padėti savo pacientams atsikratyti saldumynų potraukio.