Mirštame, nes valgome per daug?(2)

„Vakarų Lietuvos medicinos“ žurnalistė Ligita Sinušienė savo svorio kontrole ir mityba susirūpino pačiu laiku. Netinkama mityba ir judėjimo stoka kelia antsvorio epidemijos bangą, o pastaroji, jeigu dar pridėtume stresą, yra bene svarbiausia ankstyvų širdies ir kraujagyslių ligų priežastis. Būtent šios ligos lemia daugiau kaip pusę – 53 proc. visų mirčių Lietuvoje pastaraisiais metais, pabrėžė Lietuvos sveikatos žurnalistų asociacijos surengtame seminare dalyvavę gydytojai ir sveikatos specialistai. Ką gi, savo pernelyg sotų ir nejudrų gyvenimą teks koreguoti  ir man.

Reklama

Kiek sviesto tepti ant duonos?

Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Visuomenės sveikatos instituto profesorius Rimantas Stukas primena paprastą, bet pamirštą faktą – tai, ką valgome ir kaip valgome, didžiąja dalimi lemia mūsų sveikatos būklę ir perspektyvą.

Profesoriaus teigimu, sveikiausia Lietuvos gyventojų mityba buvo tarpukario Lietuvoje. Nors kartais sakoma – „pažiūrėkit, valgė lašinius, kiaulieną, skilandžius, riebias dešras, o kokie sveiki buvo“, pamirštama, kad žmonės vartojo daugiau daržovių ir daugiau judėjo. „Raugdavo statinėmis kopūstus, kibirais valgydavo burokus, ropes, griežčius, salierus. Ropių dabar išvis beveik niekas nevalgo. Riebalai, patekę į organizmą, negalėdavo taip oksiduotis dėl daržovių antioksidacinių savybių. Jeigu jie ir kaupdavosi poodiniame sluoksnyje, tai saikingai, nepadarydami didesnės žalos. Todėl kai žiūrime tų laikų nuotraukas, matome, kad žmonės nebuvo labai liekni, bet jų ir nekamavo nutukimas“, – sakė prof. R. Stukas.

Dabar Lietuvos gyventojų racione trūksta šviežių daržovių ir vaisių, žuvies, grūdinių, taip pat pieno produktų, o pavojingai daug gyvulinės kilmės riebalų. „Pavyzdžiui, pas mus įprasta ant duonos tepti kelių milimetrų storio sviesto sluoksnį. O reikėtų užtepti kuo ploniau, kad jo liktų tik „akutėse“. Ką čia ir bekalbėti apie cepelinus, vėdarus, lašinius ir kitus lietuviškus patiekalus“, – kalbėjo profesorius.

„Neigiamos netinkamos mitybos pasekmės visuomet vėluoja, jos tarsi paslėptos – matyt, todėl daugelis gyventojų, rinkdamiesi maistą, visiškai negalvoja apie sveikatą. Visi žino, kad reikia valgyti daug vaisių, daržovių, bet to nedaro – numoja ranka. Paskutinių tyrimų duomenimis, maistą, atsižvelgdami į sveikatos poreikius, Lietuvoje renkasi 19 proc. gyventojų. Apie 30 proc. žiūri, kad  tik būtų pigiau. Dar maždaug 30 proc. žiūri, kad tik būtų skanu“, – sako prof. R. Stukas.

Gydytoja kardiologė: liguistą gyvenimo būdą reikia keisti

Lietuvos širdies asociacijos prezidentė gydytoja kardiologė prof. Žaneta Petrulionienė pažymi, kad industrializacija lėmė dramatiškus gyvenimo būdo pokyčius: persivalgymą, rūkymą, judėjimo stoką, nuolatinį stresą. Deja, fiziniam aktyvumui – bėgimui, fiziniam darbui gerai pritaikytas mūsų genotipas, švelniai tariant, nespėja prisitaikyti prie fiziškai neaktyvaus, tačiau kupino streso gyvenimo būdo pokyčių. Maisto mums reikia nedažnai ir nedaug lyginant su tuo, kiek daug nuveikiame. Evoliucija išmokė būti taupius, ir tai labai naudinga, kai

maisto trūksta. Deja, dar neturime išmoktų biologinių pamokų, kaip tinkamai su maistu elgtis tuomet, kai jo pernelyg daug, o judėjimo – mažai.

„Pastarąjį dešimtmetį daugiau kaip 50 proc. visų mirčių Lietuvoje sukelia išskirtinai širdies ir kraujagyslių ligos. Vėžinės ligos – apie 20 proc. Jeigu koreguotume mitybą, mažintume riebalų suvartojimą, o didintume fizinį aktyvumą, daugelio šių ligų išvengtume, ir to paties vėžio kartais išvengtume. Atrodytų, paprastas dalykas, kuriuo turėtume būti visi suinteresuoti. Deja, kažkodėl tai mažai kam rūpi, gal tik gydytojams, nebespėjantiems tvarkytis su vis didėjančiu kardiologinių ligonių srautu”, – sakė prof. Ž. Petrulionienė.

„Man vis sako, kad negalima gąsdinti, gąsdinimai visuomenės neveikia. Bet daiktus reikia vadinti tikraisiais jų vardais. O tikrovė yra tokia, kad širdies ir kraujagyslių ligos pasiekė epideminį mastą, tai  problema, susijusi ne tik su sveikata ir gyvenimo trukme. Ji susijusi su drastišku gyventojų skaičiaus mažėjimu, o gal ir visos valstybės likimu“, – atvirai teigė gydytoja.

Ką gi daryti? Profesorė sako, kad kryptingai reikia dirbti visiems – gydytojams, už sveikatą atsakingoms institucijoms, žurnalistams. Viešojoje erdvėje turėtų būti kūrybingai skatinamas sveikas, judrus ir atsakingas gyvenimo būdas.

Dietos ir badavimas – neveikia

Dietų principas paprastas: valgant mažiau ir ne tokį kaloringą maistą suvartojama mažiau kalorijų. Kol laikomasi dietos, svoris krinta. Tačiau, kaip patvirtina ne vienas tyrimas, apie 95 proc. visų tų, kurie laikėsi dietų, sumažino savo kūno svorį tik laikinai. Laikantis griežtos dietos, per keletą pirmųjų savaičių svoris greitai krinta, bet paskui šis procesas sulėtėja. Praėjus ilgesniam laikui, dietos laikytis dažniausiai nebepavyksta, ir svorio priaugama dar daugiau, negu buvo prieš pradedant laikytis dietos. Kodėl taip nutinka? Manoma, kad egzistuoja genetiškai nustatyta „svorio riba“. Organizmas, gaudamas mažiau nei įprasta maisto, laikui bėgant nuo svorio kritimo pradeda gintis – lėtėja medžiagų apykaita, maisto pasisavinimas tampa efektyvesnis. Po kiek laiko sustiprėja alkio jausmas – subliuškusios riebalų ląstelės į smegenis siunčia signalą – „pamaitink mus“.

Apninka mintys apie maistą, anksčiau ar vėliau sąmoninga valgymo kontrolė nutrūksta, o jau tada „atsigriebiama“ su kaupu. Galiausiai tampame dar apkūnesni, negu buvome dietos pradžioje. Organizmas taip tarsi stengiasi sukaupti daugiau atsargų tam atvejui, jeigu ateityje vėl tektų susidurti su maisto stygiumi, nesvarbu, kad savanorišku.

Dietologė Aušra Jauniškytė sako, kad būtent dėl šios priežasties svorį taip sunku kontroliuoti, vien dieta tam visiškai netinkama, būtinas didesnis fizinis aktyvumas, kitų gyvenimo būdo įpročių koregavimas. „Žinoma, yra ir kitas kraštutinumas, kai be saiko badaujant ar laikantis griežtų dietų, visiškai išsekinamas organizmas. Bet tai jau psichikos sutrikimas, jis turėtų būti gydomas“, – teigė A. Jauniškytė.

Dietologė pabrėžia, kad mitybos ir valgymo sutrikimus didele dalimi lemia ir šiuolaikinis grožio etalonas – lieknumo kultas. Tose šalyse ir kultūrose, kuriose lieknos moterys nėra idealizuojamos, beveik nėra ir mitybos sutrikimų. Pavyzdžiui, daugelyje Afrikos šalių gyventojai visai neturi šių problemų – jie idealizuoja kur kas apkūnesnius žmones nei amerikiečiai ar europiečiai.

Ji sako, kad vieno universalaus recepto, kaip tinkamai reguliuoti svorį, nėra – kiekvienam jis skirtingas. Tačiau kuo didesnis nuokrypis nuo normalios mitybos, tuo didesnės svorio problemos, todėl svarbu suprasti, kas yra normali mityba.

„Tai – neperteklinis valgymas, valgoma tam, kad kūnas būtų aprūpintas energija. Geriausiai valgyti ne nustatytu laiku, bet tuomet, kai pajuntamas alkis – ženklas, kad trūksta energijos. Valgoma tai, ko norima, kas pasirenkama. Labai svarbus sotumo pojūtis, signalas, kada valgyti nebereikia. Deja, jis dažnai taip ir lieka nepastebėtas. Mūsų valgymo įpročiams daro įtaką šiuolaikinis gyvenimo būdas ir jo nustatytos taisyklės. Valgoma dažnai paskubomis, ne tuomet, kada jaučiamas alkis, o „pagal taisykles“ – pavyzdžiui, per pietus 12 val., nors valgyti gal ir visai nesinori tuo metu”, – teigė  A. Jauniškytė.