Mediko pseudodarboholiko noras ir abejonės(2)

Visą dieną jaučiuosi blogai ir be nuotaikos. Reagentą atvežė netinkamomis transportuoti sąlygomis, o distributorė išsijuosusi įrodinėjo, kad „gamintojas (solidus iš solidžiausių) irgi vokelyje iš JAV atsiuntė“. Budėjimo metu iškilę organizaciniai nesklandumai, pakvipę buitine korupcija ir švogerių krašto taisyklėmis, vos manęs nesusprogdino – išgelbėjo salvė triaukščių keiksmažodžių personalo kambarėlyje.

Nieko neįprasto - tokia mano kasdienybė ir bloga nuotaika. Ji beveik visą laiką tokia, kiek save atsimenu pastaraisiais metais. Kažkada praradau tikėjimą lietuviškais stebuklais ir savo, diplomuoto lietuvio mediko, galia bei teise daryti tuos stebuklus. Seniai manyje kaupiasi ir įvairiais ženklais primena apie savo buvimą vidinė agresija. Ji naikina mano darbingumą ir korektiško bendravimo įgūdžius.

Bet štai vienas banalus Noras atsirado visai neseniai. Jis toks trikdantis ir neleidžia man dirbti išsijuosus , kaip buvau įpratęs ir išmokintas. Tas Noras, toks vienas vienintelis, man kelia intensyvų neaiškios lokalizacijos skausmą, kuris vis intensyvėja dėl lydinčio kaltės jausmo. Šiandien šito Noro skausmingumas pasiekė 8 balus iš 10 galimų, o kaltės jausmas turbūt 9 iš 10, vos ištveriu. Jis įkyriai blogina mano ir taip prastą nuotaiką, lenkia mane prie žemės kaip koks maišas akmenų ant kupros. Reiktų juo atsikratyti - nuimti, atidaryti, išimti akmenis ir mėtyti, mėtyti, mėtyti. Gyvenu iliuzija, kad kaltės jausmą galima užmėtyti akmenimis. Šiaip tas Noras atrodo visiškai nepretenzingai ir sveikoje visuomenėje priimtinas kaip normalus – nors retkarčiais sulaukti nuoširdžios padėkos už savo darbą, reikalaujantį tokių nemenkų emocinių, intelektualinių ir fizinių gebėjimų... Norisi, kad vertintų ir kasdieninį  darbą, o ne tik ekstremalias pastangas ir sprendimus. Deja, net ir ekstremalus darbas priimamas kaip savaime suprantamas dalykas, tai nepadidina šansų gauti tinkamą įvertinimą – žmogiškąjį, profesinį, finansinį – jokį!

Kodėl  šitas Noras man kelia tokį skausmą ir verčia jaustis kaltu? Ar aplinka liguista, ar aš ligonis? Jei aš sergu, kodėl man buvo suteikta ir vis dar neatimama teisė dirbti ir prisiimti atsakomybę už ligų nustatymą bei tinkamo gydymo parinkimą kitiems žmonėms iš aplinkos? Išeina, kad aš vis tiek turėčiau būti sveikesnis nei tie kiti, kurie ateina pas mane gydytis… O gal vis dėlto geru, tikru gydytoju gali būti tik tas, kuris turi patirties dirbti savitarpio pagalbos grupių principu?

Dažnai pas mus girdėti priekaištai, pastabos pakeltu tonu. Neretai jos būna tiesiog nelogiškos ir nepagrįstos. Mes priimame vis naujus ir naujus reikalavimus, stengiamės uoliai juos vykdyti, nors ir būdami ganėtinai intelektualūs, suvokiame kai kurių jų absurdiškumą. Įvairios aplinkybės nuolat pakiša koją mūsų asmeniniams planams, gerai iniciatyvai kuriamos dirbtinės kliūtys. Mūsų darbas ir su juo susijęs nuovargis nuolat nuvertinami. Darbe mes svetimi vienas kitam – tokie beveidžiai ir pasimetę savajame „Aš“, o gal ir iš viso jį išskalbę ir padžiovę ar padovanoję. Kai kas bando tai užmaskuoti ryškiais makiažais, dideliais papuošalais, naujausiais „iPodais“ ar „iFonais“, mersedesais. Pacientai laukia, jiems reikia duoti, duoti ir duoti. O kas iš mūsų nepatyrė jausmo „aš nebeturiu ką jiems duoti - man pačiam šiuo metu visko trūksta ir visko reikia“? Ką daryti, kai atrodo, kad jau nebeįstengsime jiems nieko duoti, o vis tiek reikia duoti – lyg robotukams, įsijungus režimą "Duok"?

Mes tylime, dejuojame ir skundžiamės, parūkome, gal išgeriame. Naudojame visus įmanomus kompensacijos mechanizmus, kad save sureikšmintume ir pūstume savojo „Aš“ šešėlį. Ar tikrai nėra jokių galimybių save apginti ir tinkamai įsivertinti pačius save, ar stengiamės tų galimybių nepastebėti? O gal girdimos pastabos, priekaištai, absurdiški reikalavimai taip stipriai rezonuoja su mūsų pačių nuomonėmis apie save, kad todėl ir buvome/esame bejėgiai priešintis? Atrodo, kad mums darbo vieta asocijuojasi su Mama, ta vienintele, o mes patys tapatinamės su mažais bejėgiais kūdikėliais, susitaikiusiais su gamtos dėsniu, kad mamos nepasirinksi. Ir liekame prie jos prisišlieję, prie tokios, kokia ji yra. Nejaugi statistiniam lietuviui medikui mintis, kad darbo vieta yra ne Mama ir ją galima keisti ar pakeisti, skamba šventvagiškai, nekrikščioniškai, netautiškai ir netgi...  nelietuviškai?