Ūminė mieloleukemija: gyvybę gelbsti kaulų čiulpų persodinimas

Ūminė mieloleukemija (ŪML) yra labai agresyvi, piktybinė kraujo liga, kurios metu kaulų čiulpuose vietoje sveikų kraujo ląstelių dauginasi vėžinės, pakitusios, nebrandžios ląstelės, vadinamos blastais. Ligos atsiradimą sukelia genetinės pažaidos, atsirandančios kraujodaros ląstelėse. 

Nepaisant to, kad susirgti šia liga kai kurie rizikos faktoriai yra žinomi (taikyta chemoterapija ar spindulinis gydymas, nuolatinis kontaktas su specifinėmis cheminėmis medžiagomis, paveldimumas, vyresnis amžius), dažnai negalima tiksliai pasakyti, kodėl įvyko genetinės pažaidos, sukėlusios ŪML.

ŪML yra reta liga, Lietuvoje kasmet diagnozuojama apie 100–110 naujų atvejų, vidutinis susirgusiųjų amžius – 65–70 m., kiek dažniau serga vyrai, retais atvejais – gerokai jaunesni žmonės ar net vaikai.

Paprastai klinikinė ŪML eiga yra ūmi, trunka kelias savaites ar mėnesius, o susirgusiųjų būklė sparčiai blogėja, kai kuriais atvejais dienomis ar net valandomis.

Pacientus varginantys simptomai susiję su kraujodaros ir sveikų kraujo ląstelių sumažėjimu:

• dusulys;
• galvos svaigimas;
• labai didelis bendras silpnumas dėl raudonųjų kraujo ląstelių (eritrocitų) trūkumo;
• pavojingos bakterinės, grybelinės infekcijos, pavyzdžiui, plaučių uždegimas ar sepsis dėl baltųjų kraujo ląstelių (leukocitų) stokos;
• kraujavimas iš nosies, dantenų;
• savaime atsirandančios mėlynės ar netgi gyvybei pavojingas kraujavimas dėl mažo trombocitų skaičiaus.

Ūminė mieloleukemija – personalizuoto ir inovatyvaus gydymo pavyzdys

Ligos prognozei ir gydymo pasirinkimui naudojami leukeminių ląstelių genetiniai tyrimai, kurie leidžia pritaikyti itin individualizuotą gydymo kelią kiekvienam pacientui.

Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų filialo Nacionalinio vėžio centro Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro Imunosupresuotųjų specializuotos pagalbos skyriaus vedėjas gydytojas hematologas dr. Andrius Žučenka sako, kad standartinis gydymas, siekiant išgydyti pacientą, yra intensyvi, didelių dozių chemoterapija, o nustačius specifines genetines pažaidas leukeminėse ląstelėse kartu skiriama ir papildoma taikinių terapija, gerinanti pasveikimo rezultatus: „Sunaikinus didžiąją dalį vėžinių ląstelių ir pasiekus remisiją, beveik visiems pacientams reikia atlikti alogeninę kaulų čiulpų (kamieninių kraujodaros ląstelių) transplantaciją. Vyresniems pacientams, kuriems intensyvus chemoterapinis gydymas negali būti taikomas, skiriamas naujoviškas, taikinių terapija paremtas gydymas, pasižymintis ne tik aukštu efektyvumu, bet ir mažesniu komplikacijų skaičiumi“.

Kaulų čiulpų transplantacijos:gyvybę gelbstintis gydymas ir galimos komplikacijos

Alogeninė (kito žmogaus) kamieninių kraujodaros ląstelių transplantacija yra esminis ir efektyviausias būdas, leidžiantis pacientams įveikti ūminę mieloleukemiją. Tai vienintelė transplantacijos rūšis, po kurios susidaro imuninis efektas prieš paciento piktybinę kraujo ligą.

„Iš tiesų skamba tarsi fantastinis scenarijus: vieno žmogaus imuninės ląstelės naikina kito žmogaus leukemiją jo organizme. Tad nenuostabu, kad šis gydymo metodas yra viena iš pačių sudėtingiausių galimų intervencijų visoje medicinoje, reikalaujanti aukščiausio lygio technologijų ir kompetencijų“,– sako dr. A.Žučenka.

Pasak gydytojo, po transplantacijos atsiradusių komplikacijų profilaktikos ir gydymo galimybės itin tobulėja, tad reikšmingai gerėja ir pacientų išgyvenamumas, pasveikimas. Kartu tai leidžia saugiai atlikti alogenines kamieninių kraujodaros ląstelių transplantacijas ir vyresniems, 70–75 m., pacientams. A. Žučenkos teigimu, pernai sėkminga transplantacija atlikta 77 metų senjorei, kuri yra vyriausia pacientė per visą Lietuvos kaulų čiulpų transplantacijų istoriją.

Išgyvenamumas po pakartotinių transplantacijų taip pat gerėja, o vienu išskirtiniu atveju medikai pacientei yra atlikę net4 transplantacijas. Svarbu paminėti, kad pagrindinės šio gydymo komplikacijos susijusios su gilia imunosupresija, labai pavojingomis infekcijomis ir galimu organų pažeidimu.

„Dažniausia ir labai specifinė komplikacija yra donoro imuninės sistemos kova ne tik su leukemijos, bet ir su sveikomis paciento ląstelėmis. Tokia būklė vadinama transplantato prieš šeimininką liga, kuri gali būti labai pavojinga ar net mirtina. Būtent dėl šios priežasties paciento ir donoro imuninės sistemos turi būti labai panašios, tad tinkamo donoro paieška ir pasirinkimas bei transplantato prieš šeimininką ligos profilaktika yra viena iš pagrindinių transplantacijos dalių“, – aiškina gydytojas hematologas dr. A. Žučenka.

Apie kaulų čiulpų donorus: suderinamumas ir pasirinkimo galimybės

Svarbiausias faktorius, leidžiantis saugiai atlikti kamieninių kraujodaros ląstelių transplantaciją, yra donoro ir paciento imuninių žymenų (žmogaus leukocitų antigenų) sutapimas.

Beveik visais atvejais, kai pacientui diagnozuojama ūminė mieloleukemija, iš karto pradedama ir potencialaus kamieninių kraujodaros ląstelių donoro paieška. Pirmiausia nustatomi paciento, jo brolių ir seserų imuniniai žymenys, tikimybė, kad brolių (seserų) imuniniai žymenys visiškai sutaps, yra 25 proc. (tapatus donoras), 50 proc. – sutaps tik pusė žymenų (pusiau tapatus donoras), o likę 25 proc. – žymenys nesutaps.

„Vien genetinė tikimybė turėti tapatų giminingą donorą nėra didelė, Vakarų kultūros šeimos dažniausiai nėra daugiavaikės, o donuoti kamienines ląsteles taip pat gali neleisti donorų gretutinės ligos, amžius ir kitos specifinės būklės. Todėl tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje daugiausiai kamieninių kraujodaros ląstelių transplantacijų atliekama naudojant negiminingų, tapačių donorų, kurių pagrindiniai imuniniai žymenys sutampa su paciento, t. y. jie yra tarsi imunologiniai dvyniai“, – donorystės iššūkius ir jos svarbą pabrėžia gydytojas hematologas dr. A. Žučenka.

Jis priduria: „Lietuvoje apie 90 proc. atvejų mes randame giminingą arba negiminingą tapatų donorą mūsų pacientams. Tačiau imuninių žymenų įvairovė yra tokia didelė, kad kai kuriais retais atvejais tapataus donoro nerandame net ir tarp visų 50 milijonų užsiregistravusiųjų pasauliniame kaulų čiulpų donorų registre“.

Ilgą laiką tai buvo gana reikšminga problema, tačiau paskutinį dešimtmetį įprasta praktika – atlikti ir pusiau tapačių donorų transplantacijas.

Tokiais atvejais dažniausiai kamienines ląsteles donuoja vaikai savo tėvams (kadangi sūnus arba dukra visada bus pusiau tapatus savo biologinei motinai ar tėvui), retesniais atvejais tėvai donuoja savo vaikams, taip pat pusiau tapatūs broliai (seserys), o itin retais atvejais net anūkai arba antros eilės giminės.

Pusiau tapačių kamieninių kraujodaros ląstelių transplantacijas saugiai atlikti leidžia nauji transplantato prieš šeimininko ligos profilaktikos metodai, kurie leidžia efektyviai sumažinti naujos, tik pusiau tapačios donorinės imuninės sistemos poveikį sveikoms paciento ląstelėms.

Taip pat žinoma, kad, be imuninių žymenų, didelę reikšmę turi ir donoro lytis, persirgimas specifiniais virusais ir ypač donorų amžius.

„Daugėja duomenų, kad transplantacijų išeitys gali būti geresnės naudojant itin jauno, nors ir negiminingo donoro kamienines ląsteles, negu transplantuoti žymiai vyresnių brolių ir seserų tapačias ląsteles. Kitas svarbus aspektas yra kamieninių kraujodaros ląstelių donacijos laikas ir logistika – kai ląsteles donuoja užsienio donorai, neretai transplantaciją mes galime planuoti tik po 4–5 savaičių dėl užsienio centrų užimtumo ar donorų galimybių“, – sako gydytojas hematologas dr. A. Žučenka.