Šeštadienis, 2024.05.25
Reklama

Lietuvė gydytoja, nepritapusi Lietuvoje, galimybes tobulėti rado Danijoje(25)

Genovaitė Privedienė | 2013-01-23 00:03:36

„Nėra čia aukso kalnų ir pieno upių. Svetur visada būsi svetimas. Labiau svetimas negu svetimas tarp savų“, - pripažįsta gydytoja neurologė Audronė Markovaitė, dirbanti Danijoje.  Kodėl kompetentingi, iš pašaukimo dirbantys lietuviai gydytojai nepritampa Lietuvos medikų kolektyvuose, nors užsienyje yra labai vertinami? Kodėl privilegijuotais besijaučiantys lietuvių gydytojai nenori pripažinti jų žinių, siūlomų naujovių, o siekia priversti jaustis rakštimi? Pasikalbėjome.

Markovaitė Audronė
"Klaipėdoje buvau dažnai linksniuojama per rytines penkiaminutes dėl sveikam protui nesuprantamų priežasčių", - prisimena Audronė Markovaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

Ar galite papasakoti apie pirmus darbo metus Lietuvoje? Kur pradėjote dirbti, kokius turėjote lūkesčius?

VU baigiau 1992-siais, po to keturi metai rezidentūros. Jau neurologijos rezidentūros metais dirbau Mykolo Marcinkevičiaus ligoninėje. Teko padirbėti ir poliklinikoje. Man mano specialybė labai patinka. Juk liaudis sako: „Visos ligos – nuo nervų, tik trys – nuo malonumo“.

Kaip ir dauguma jaunų specialistų, dirbau daug: budėdavau du kartus per savaitę ir savaitgaliais. Kai susilaukiau dukrytės, tokios darbo sąlygos nebetenkino. Ligoninės direktorius nesutiko sumažinti darbo krūvio. Pamėginau darbą poliklinikoje, bet nejaučiau jam entuziazmo. O Vilniuje stacionare rasti darbą galimybės labai mažos.

Man patinka darbas su žmonėmis, įdomu gilintis į proceso esmę. Dirbdama nenurimstu, kol nerandu atsakymo, kuo gi serga pacientas, ar tai tik neišspręstų gilių psichologinių problemų išraiška. Nemažai domėjausi psichoanalize, kuri padeda matyti prieš save žmogų, o ne tik ligonį.

Kokios sveikatos priežiūros ydos paskatino galvoti apie darbą užsienyje?

Neurologinių ligų diagnostikai reikia galimybių atlikti tyrimus. Čia ir prasideda įdomumas. Lietuvoje tyrimus reikia taupyti, ypač brangius. Jei jau paskiri brangų tyrimą, pvz.: MRT (magnetinio rezonanso tomografija), tai jau turi labai tikėtis, kad jame bus rimti pakitimai. Jei tyrimas normalus, dažnai daktaras „susinepatogina“. Tai verčia Lietuvoje mąstyti žingsniu į priekį. Kas gi toliau, jei tuo tyrimu nerasiu tikėtinų pakitimų, paaiškinančių simptomus? Liaudis sako: kas nedirba, tas neklysta. Niekas nėra apsaugotas nuo klaidų ir tai neturėtų varžyti specialisto noro ieškoti ir atlikti savo darbą taip, kaip jam pataria jo profesinė kompetencija.

Draugai užsiminė apie danus, ieškančius neurologų. Išvykome pradžioje trejiems metams, užtrukome ketverius.

Kokia buvo darbo pradžia svetimoje šalyje?

Pradžioje mokiausi kalbos. Pamažu pradėjau dirbti ligoninėje insultų skyriuje, iš pradžių nuo poros ligonių per dieną. Danams kolegoms padedant ir prižiūrint, kai darbas ėjosi lengviau, ligonių daugėjo. Vėliau pirmoje dienos pusėje dirbau neurologijos skyriuje, po pietų priiminėjau ambulatorinius ligonius.

Norėjau daugiau sužinoti apie galimybes Danijos neurologijoje, todėl įsidarbinau Kopenhagos universitetinėje ligoninėje. Čia išmokau tikrai daug apie naujausius tyrimo ir gydymo metodus, kaip veikia socialinė sistema Danijoje.

Kuo iš esmės skiriasi santykiai Danijos ir Lietuvos darbovietėse? Ar Danijos gydytojai nesijaučia privilegijuoti, kaip Lietuvos?

Čia galioja principas “atsakai pats už save”, vertinamas savarankiškumas ir gebėjimas priimti sprendimus, kas tu bebūtum - vyresnis gydytojas ar tik jaunas specialistas. Jei jaunajam kolegai darbo eigoje iškyla neaiškumų, jis visada gali kreiptis pagalbos į vyresnįjį. Ir nė vieno  nestebina į darbą važinėjantis dviračiu profesorius, pelnęs pasaulinį pripažinimą. Per metus kartą organizuojami gydytojų pokalbiai su skyriaus vadovu norint išsiaiškinti, ar jie patenkinti darbo sąlygomis, ar turi kokių pageidavimų, nusiskundimų. Jei yra išsakoma kritika, tai tik akis į akį ir draugišku tonu. Danų kalboje yra kreipinys „tu“, bet nėra pagarbaus „jūs“, kaip ir anglų kalboje. Taigi bendraujame tarpusavyje kreipdamiesi „tu“, kokias pareigas žmogus turėtų. Kartais tai sukelia diskomfortą, ypač kai slaugytoja pradeda ginčytis dėl ligonio tyrimų ir gydymo ar abejoja diagnoze.

O Lietuvoje visur jaučiasi hierarchija. Skyrių vedėjai vizitacijų metu „palaimina“ arba ne  jaunesniųjų gydytojų sprendimus.

Danijoje gydytojo darbą palengvina ir tai, kad nėra „padėkų vokeliuose“, visų atlyginimas yra vienodas. Visi ligoniai prieš gydytoją taip pat „lygūs“. Danija yra laikoma mažiausiai korumpuota šalimi Europoje.

Su kolegomis
Su kolegomis. Asmeninio archyvo nuotr.

2008 metais grįžote į Lietuvą ir išbuvote tik dvejus metus. Kodėl?

Ilgėjausi Lietuvos ir grįžau į Klaipėdą. Įsidarbinau Klaipėdos universitetinėje ligoninėje, Insultų skyriuje. Grįždama tikėjausi, kad universitetinėje ligoninėje galėsiu pasidalinti savo patirtimi ir pritaikyti įgytas žinias. Deja. Kaip vienas išmintingas žmogus pasakė: „tam, kad tobulėtum, reikalinga rakštis užpakalyje“. Taigi aš mėginau būti ta rakštimi, tačiau buvau labai nepageidautina, nes manyje įžvelgė konkurentę ir niekam čia nereikėjo jokių naujovių. Aišku, kai skyriuje dirba gydytojai, kuriems liko iki pensijos koks dešimtmetis, ko gi jiems dar mokytis? Didžiausios pastangos skiriamos savo pozicijoms išlaikyti, kad ir pačiais absurdiškiausiais metodais.

Danijoje dirbau savo darbą gerai ir buvau vertinama. O Klaipėdoje buvau dažnai linksniuojama per rytines penkiaminutes dėl sveikam protui nesuprantamų priežasčių. Dabar kartais pasijuokiu, kad reikėjo džiaugtis tokiu populiarumu. Bet tada buvo nejuokinga. Žinoma, žmogui svarbus yra uždarbis. Bet gydytojo darbe yra labai svarbus bendravimas tiek su kolegomis, tiek su ligoniais. Mes praleidžiame labai daug laiko darbe. Smagu, kad ligoniai sveiksta. Ir dar smagiau, kai sveiksta lietuviškų rūkytų lašinių kvapu dvelkiantis senolis, kurio rankos sugrubusios nuo lietuviškos žemės, nei išpuoselėtas danas.

Kuo skiriasi medikų santykiai Lietuvoje ir Danijoje?

Manau, kad tarpusavio santykiuose didelę įtaką daro religija. Tai atsispindi gydytojo su ligoniu ir tarpusavio santykiuose. Danijoje dirbame viename kolektyve ir katalikai, ir musulmonai, ir protestantai, ir kitų religijų atstovai.

Danų Jantės įstatymuose „Janteloven“ – tai prilygsta dorovės principams – sakoma: „Nemanyk, kad tu esi geresnis, pranašesnis, protingesnis, reikšmingesnis už mus“, o tai reiškia „nebandyk išsiskirti iš kitų“. Tai nulemia danų laisvę nebijant kritikos reikšti savo nuomonę. Ir  kiti turėtų gerbti ją bent jau nutylėjimu. Neteko girdėti žeminančių komentarų ar pašaipų. Taip ugdoma pagarba vieno kitam, nesipuikuojant savo išprusimu ir nekeliant savo vertės žeminant kitus. Jei gydytojas nežino ko nors apie vaistą, be jokios gėdos atsiverčia žinyną prie ligonio ir paskaito apie jį arba paklausia kolegos, daugiau žinančio apie tai.

Kur įsidarbinote sugrįžusi į Daniją? Kaip šioje šalyje organizuojamas ligonio gydymas, priežiūra?

Dabar dirbu Vejles ligoninės Neurologijos skyriuje, kuris aptarnauja visos pietų Danijos ir pusės  Fyno salos gyventojų. Tam tikrom dienom priimu ligonius ambulatoriškai. Specializuojuosi gydyti epilepsiją. Pusiaudienį susirenkam popietinėje konferencijoje ir aptariame neaiškius ligonius.

A. Markovaitė
"Žmogus negali atitrūkti nuo savo šaknų. Tada jis prarastų savo tapatybę", - sako A. Markovaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

Palatose guli po du – keturis ligonius. Kiekvienoje yra televizorius. Fizioterapeutai ir ergoterapeutai dirba su ligoniais nuo pat pirmos dienos. Lovadieniai nėra riboti. Ligoniai guli tiek, kiek, gydytojo nuomone, reikia. Tačiau dėl galimybės atlikti pačius reikalingiausius tyrimus pacientai gali būti išrašomi jau po poros dienų. Kai ligonio būklė stabili, organizuojama tolesnė ambulatorinė reabilitacija ir įvertinama, kas žmogui būtina, kai grįš namo – tiek pagalbinės priemonės, tiek slaugytojos ar socialinės darbuotojos apsilankymai, kurių gali būti tiek, kiek ligoniui reikia. Tame dalyvauja miesto ar rajono komuna (savivaldybė). Ligonio, jei jis sąmoningas, visada paklausiama, ar jis sutinka su tyrimų ir gydymo planu, prieš tai supažindinus su juo. Diagnozavus piktybinį auglį ar kitą nepagydomą ligą, ligonis informuojamas apie tai. Tuo tikslu organizuojamas pokalbis dalyvaujant bent vienam iš šeimos narių. Ligonis paklausiamas, ar jis nori aktyvaus gydymo. Tai iš tikrųjų būna dažnai labai sunkūs pokalbiai, ypač kai tokie ligoniai yra jaunesnio amžiaus. Ir šeimos nariai negali daryti įtakos jų sprendimui.

Lietuvoje šeimose dažniau yra glaudesni ryšiai, kai šeimos nariai visom išgalėm mėgina „pastatyti ligonį ant kojų“, nors teoriškai viltis arti nulio. Tame yra daug jausminio ryšio, kartų tęstinumo. Ir man tai labai gražu. Danijos ligoninėse yra daug slaugančio personalo ir šeimos nariai nebudi prie ligonio lovos. Jiems organizuojamas pokalbis su gydytoju ir slaugytoja tam tikru laiku ir informuojama apie ligonį.

Darbo patyrimas Lietuvoje, turinčioje sovietinį palikimą, ir Danijoje turi neįkainojamą vertę, nes išmoksti balansuoti tarp nepritekliaus ir prabangos. Kai išlendi iš hierarchinio narvelio, į, rodos, beribę demokratiją, kur žmonės geriau žino savo teises negu pareigas, profesiniu požiūriu atrandi didesnes galimybes tiek tobulėti, tiek dirbti mėgstamą darbą.

Ar ketinate grįžti į Lietuvą antrą kartą? Ar galutinai leisite šaknis Danijoje?

Žmogus yra sociali būtybė ir vien darbu sotus nebūsi. Gerai, jei atvykėliai suranda draugų ratą, būdų atgaivinti dūšią. Čia labiau vertiname draugystę su lietuviais, nes nėra jų tiek daug. Man labai trūksta Lietuvos pušynų su grybais ir uogom, laužo prie ežero su varlių kvarkimu. Ir pajūris Lietuvoje kitaip kvepia, ir kitokia bangų kalba. Žmogus negali atitrūkti nuo savo šaknų. Tada jis prarastų savo tapatybę. Ir nesuprantu tų, kurie išvykę iš Lietuvos sako, kad nesiilgi ir nenori ten sugrįžti. Svetimame krašte žmonės lyg ir iš to paties molio. Jie vertina mūsų darbštumą, ištvermę, kantrybę. Bet tai yra svetima kultūra, svetima kalba, humoro supratimas ir istorinis patyrimas. Gerovės šalyje žmonės nebenori ir neturi poreikio taikytis su tuo, kas jiems nepatinka, dirbti sunkaus ar nešvaraus darbo. Tai atvėrė galimybes imigrantams iš Rytų Europos. Ir nežinia, ar tie imigrantai atvyko tikėdamiesi tokio pat gero gyvenimo, ar ko kito. Nėra čia aukso kalnų ir pieno upių. Svetur visada būsi svetimas. Labiau svetimas negu svetimas tarp savų.

Gaila, kad Lietuvoje retai vertinami tikri inteligentai. Gal todėl, kad jiems nereikia prabangaus namo prabangiame rajone, naujausio automobilio ir pan. Plačiai paplitusi tendencija, kad vadovaujančius postus užima vidutinybės, kurios nepakenčia intelektu juos pranokstančių specialistų, kurios savo nevisavertiškumą mėgina kompensuoti prieinamu materialinių vertybių kaupimu. Bet praktika rodo, kad tam godumui ribų nėra, nes žmogus nesikeičia.

Pažįstu protingų, išsilavinusių žmonių, kurie, vedami gražių norų ir vilčių kurti naują gyvenimą Lietuvoje, sugrįžo iš Danijos, nepaisant gerai apmokamo kvalifikuoto darbo. Jie drąsesni už mane. Ir jų tikrai yra. Jie kaip akmenukai, įmesti į vandenį, skleidžia savo naujų minčių ir vilčių ratilus. Tikiuosi, tie ratilai susitiks vis dažniau ir įtrauks daug gražaus jaunimo. Ir mes kada nors sugrįšime, kai nustosime pykti ant valdžios, kurią patys išrinkome, kai išmoksime priimti ir gerbti vieni kitus tokius, kokie esame, o pirmiausiai save.

Ačiū už nuoširdumą.

Įvertinkite straipsni:
Jūs dar nebalsavote
skaityti komentarus (25)
Rašyti komentarą
Pasidalinti su draugais

Susiję straipsniai

NAUJAUSI STRAIPSNIAI
Gydytojas dietologas įvardijo daržovę, kuri prailgins gyvenimą
Šių dienų sveikos gyvensenos dėmesio centre –  ilgaamžiškumo siekiamybė, apimant tinkamos mitybos,...
Paskirtas naujas Santaros klinikų vadovas
Konkursą Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų direktoriaus pareigoms eiti laimėjo trejus metus kitas vadovau...
Kaip rūpintis jautria veido oda vasarą: pravers 5 taisyklės
Vasarą keičiasi mūsų įpročiai, o tai gali turėti tiesioginės įtakos odos būklei. Saulės vonios, sūrus jūros vanduo, temp...
Vaistinėlė vasarai gamtoje: ką privalome turėti kartu su savimi?
Džiuginanti šiluma ragina atitrūkti nuo miesto šurmulio ir įvairias pramogas bei poilsį perkelti į gamtą. Nors laisvalai...
Kepenų suriebėjimo pasekmės – 2 mln. mirčių kasmet: kaip to išvengti?
Nors kepenys yra savaime atsinaujinantis organas, būtent kepenų ligos kasmet nusineša apie 2 milijonus gyvybių pasaulyje...
Populiarios žymos
Ligos ir sveikata Man rūpiŠirdis ir kraujotakaPlaučiai ir kvėpavimas Virškinimo sistemaEndokrininė sistemaSmegenys, nervų sistemaŠlapimo organai ir inkstaiStuburas, kaulai, sąnariaiRaumenys ir sausgyslėsLytiniai organaiOda, plaukai ir nagaiLimfmazgiai, kraujas ir imunitetas KrūtysAkysAusys, nosis ir gerklėBurna ir dantysPsichikos ligos
 
Simptomai ir ligosAlergijaVėžys ir kraujo ligos Peršalimas ir gripasTemperatūraKūno tirpimasSkauda šonąSvorio kontrolė, valgymo sutrikimaiPriklausomybėMiego sutrikimaiNuovargis ir silpnumasInfekcinės ligos
 
PsichologijaSveika vaikystėŽvilgsnis į praeitįSveika senatvė
Sveikata be vaistų Gydymas augalaisAlternatyvios terapijosSveika mitybaSveikas ir gražus kūnasVegetarų virtuvėJogaSveika dvasiaSėkmės istorijos
Renginiai
Konsultuoja specialistas
Sveikatos apsauga
Nuomonė
ReklamaApie musLigų klasifikatoriusKontaktaiPrivatumo Politika
2015-20 © UAB “Vlmedicina”. Visos teises saugomos | sprendimas webmod: Svetainių kūrimas
Į viršų