Anglijoje dirbanti gydytoja: „Lietuvos sveikatos sistemos problema - sisteminio požiūrio stoka“

Ji su sunkiausiais ligoniukais dirbo Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Vaikų ligoninės Onkohematologijos centre. Tuomet išvyko į Daniją rašyti disertacijos, o galiausiai atsidūrė Jungtinėje Karalystėje (JK), ir čia šiuo metu semiasi patirties. Jos sukaupusi pakankamai būtinai vėl grįš į Lietuvą. Ir ne tik todėl, kad čia namai ir šeima. "Noriu prisidėti prie to, kad Lietuvoje vaikai, susirgę onkologinėmis ligomis, turėtų tokias pačias galimybes pasveikti, kaip ir kitų išsivysčiusių šalių vaikai“, – sako Londono Great Ormond Street vaikų ligoninės Vaikų onkohematologijos ir Kaulų čiulpų transplantacijos skyriuose dirbanti gydytoja hematologė medicinos mokslų daktarė Goda Vaitkevičienė.

Reklama

Šalys skiriasi, problemos – tos pačios

Atmetus kultūrinius skirtumus, gydytojo ir ligonio santykis Danijoje ir JK yra gana panašus. Ligoninėje, kurioje dirba lietuvė, labai daug dėmesio skiriama tam, kad ligonis jaustųsi gerai, saugiai ir patogiai.

„Turbūt svarbiau yra ne pagarba, kurią iš tiesų mes turėtume jausti kiekvienam žmogui, o pasitikėjimas. Tėvai sako, kad labai džiaugiasi, jog yra šioje ligoninėje, nes žino, kad čia gaus patį geriausią gydymą“, – pasakoja lietuvė.

Iš pacientų tėvų ji neretai išgirstanti ir tai, kad jie į savo vietinę ligoninę nenori grįžti – tiesiog liko nepatenkinti, kaip ten buvo gydyti. Nepatenkintų gydymu, besiskundžiančių, kad slaugytoja neatėjo laiku suleisti vaistų jų vaikui ar grasinančių, kad kreipsis į spaudą, pasitaiko visur – Lietuvoje, Danijoje ir JK. Lietuvei teko susidurti su šeima, kurios netenkino gydymas JK, todėl savo vaiką išskraidino į JAV.

Ir Danijoje, ir JK pacientams tenka laukti ilgose eilėse. „Kadangi valstybė didžiulė, aparatas apima visą šalį, o JK viskas labai standartizuota ir vykdoma griežtai pagal taisykles, kartais viskas susipina į labai gremėzdišką sistemą. Todėl rezultatas kai kuriais atvejais pasiekiamas daug lėčiau“. G.Vaitkevičienė prisipažino tik JK pirmą kartą gyvenime pamačiusi, kad vaikas, sergantis onkologine liga, gydymo turėjo laukti kelias dienas, nes skyriuje nebuvo vietų: „Bet nenoriu pasakyti, kad taip gaunamas blogesnis rezultatas, greičiausiai ne“.

Kyšis neįmanomas

Norint, kad medikas suteiktų geresnę ar skubesnę paslaugą ir duoti dėl to kyšį, Jungtinėje Karalystėje, pašnekovės įsitikinimu, ko gero, išvis neįmanomas reiškinys. Jos manymu, žmonės apskritai, ko gero, nelabai žino, kas tai yra: „Bet, savo nuostabai, baigus gydymą, esu gavusi dovanų (gražių smulkmenų) iš ligonių. Man, tiesą sakant, atrodo, kad ir Lietuvoje šitas klausimas yra per daug eskaluojamas, kitaip sakant, jame daug inercijos. Populiarus posakis „Visi jie kyšininkai“, nors manau, kad net ir taip sakantys toli gražu ne visi susidūrė su kyšio reikalavimu“.

Pati G.Vaitkevičienė kyšį paskutinį kartą savo akimis tvirtina regėjusi galbūt prieš dešimtį metų. „Nesijaudinkit, nepaėmiau“, – nuramina pašnekovė ir nusišypso. Jai kyšių problema jau neatrodo aktuali, bet kadangi ji matanti tik labai siaurą vaikų onkohematologijos sritį, galinti ir klysti.

Klientas turi nepamiršti pareigų

Konfliktus britai taip pat spendžia kitaip, nei, tarkime, lietuviai – tai jie daro ženkliai konstruktyviau. „Manau, personalas yra apmokomas, kaip elgtis konfliktiškose situacijose, kad konfliktas neišsivystytų į turgaus lygio santykių aiškinimąsi. Klientas visada teisus, bet jis turi žinoti ir savo pareigas“, – paaiškina G. Vaitkevičienė.

Be abejonės, skiriasi ir atlyginimai. Jie, pasak pašnekovės, didesni, ko gero, mažiausiai 4-5 kartus, o kartais ir daugiau. Dažnai tai esą priklauso nuo einamų pareigų, turimo stažo. Kitas vertus pragyvenimo kaštai ir Londone, ir Kopenhagoje tikrai didesni. Vien kambario nuomai atlyginimo, kurį gauna Lietuvoje, G. Vaitkevičienei nepakaktų: „Teisybės dėlei reiktų pasakyti, kad vaikų onkohematologų atlyginimai ir Lietuvos mastu nėra didžiausi“.

Diskutuojama dėl draudos medicinos

Lygindama sveikatos apsaugos sistemas, pašnekovė tvirtina, kad nėra itin įsigilinusi į Danijos sistemą, todėl tegalinti pasakyti, kad „ten – socializmas gerąja prasme“. Tai reiškia, kad jie moka didelius mokesčius, bet už tai gauna visas įmanomas paslaugas. JK veikia bendra valstybinės draudos medicinos sistema, dėl kurios jie labai aktyviai diskutuoja: „Jie kaltina valstybę, kad sistema nepakankamai finansuojama, prastai veikia ir panašiai. Tai buvo ir vienas dažnai išsakomų „Brexit“ šalininkų argumentų – pinigus, kuriuos valstybė sumoka į Europos Sąjungos biudžetą, išstojus iš jos galima būtų skirti NHS (National Health Care System – angl.) ir medicina esą JK suklestėtų. Bet JK yra ir labai platus privačios medicinos tinklas“.

Kadangi abi sveikatos sistemos turi trūkumų, susiduria su tam tikrais iššūkiais, pašnekovė mano, kad Danijos ar JK sistemos perkėlimas į Lietuvą problemų mūsų šalyje neišspręstų.

„Nenorėčiau labai plėstis šia tema, nesu šios srities specialistė. Manau, kad pagrindinė Lietuvos sveikatos sistemos problema yra labai fragmentiška jos pertvarka, tęstinumo nebuvimas ir apskritai sisteminio požiūrio stoka. Ir dar, ko gero, labai neracionalus finansų panaudojimas“, – teigė G. Vaitkevičienė.

Milijoną įrangai surinkti įmanoma, tačiau problema – ne čia

Vaikų onkologija, anot pašnekovės, - specifinė sritis. Visos vaikų onkologinės ligos priklauso retų ligų kategorijai. „Ligonių santykinai yra mažai, bet išgydymas labai brangiai kainuoja. Deja, aparatūra yra mažoji kaštų dalis. Sakau „deja“, nes aparatūrai pinigų sąlyginai nesudėtinga surinkti. Pasakai, kad reikia aparatūros už milijoną ir tuos pinigus per tam tikrą laiką surinkti yra įmanoma“, – sako G.Vaitkevičienė.

Stabilaus finansavimo esą reikia labai brangiems tyrimams ir medikamentams. Tyrimai onkologijos srityje brangsta visame pasaulyje, nes taikomi vis subtilesni, naujoviškesni genetiniai, molekuliniai, imunologiniai metodai. Taip pat brangsta ir vaistai, nes kuriami sudėtingi, mažiau toksiški preparatai, vystosi ląstelinė terapija, imunoterapija.

„Antra, vaikų onkologijos pasiekimai, dėl kurių šiais laikais išgydome 8 iš 10 vaikų, neatsiejami nuo mokslo ir tarptautinio bendradarbiavimo. Tam irgi reikia finansavimo, ką kol kas labai sunku išaiškinti ir įvairioms institucijoms, ir visuomenei bei gauti finansinę pagalbą – nes tu gi esi gydytojas, o ne mokslininkas, turi gydyti, o ne užsiimti projektais ar į susirinkimus važinėti“, – dėsto G. Vaitkevičienė.

Medikai esą visais būdais savo sąnaudomis ir laisvalaikio sąskaita bando tai kompensuoti. Daug metų bendradarbiaujama su Šiaurės šalių kolegijomis. „Įtraukiame savo ligonius į bendrus klinikinius tyrimus ir gydome savo vaikus pagal tuos pačius protokolus. Lietuvoje skiriame tuos pačius vaistus ir taikome tuos pačius diagnostikos metodus. Finansavimas? Taip, jis daug kartų mažesnis. Nuolatos tenka aiškinti valstybinėms institucijoms, kad mums reikia – tai sunkus ir intensyvus darbas. Kartais, deja, turime kreiptis į privačius fondus, kad nupirktų labai brangių vaistų ar sumokėtų už brangius tyrimus. Ir, aišku, medicinos personalo atlyginimų lygis nemažai sutaupo“, – priduria lietuvė.

Vis dėlto, jos manymu, iki šiol Lietuvoje pasiekta labai daug – prieš dvejus metus, įvertinus ir palyginus mūsų šalies gydymo rezultatus, paaiškėjo, kad jie susilygino su Šiaurės šalių rezultatais – lietuviai tapo oficialiais Šiaurės šalių vaikų onkohematologų draugijos nariais.