Ko nemato oficiali statistika

Medikai „masiškai bėga“ į privatų sektorių. Tik oficiali statistika to nemato. 

Kai kurių politikų naratyvas skamba įtikinamai: privatus sektorius išsiurbia medikus, todėl valstybė privalo apriboti privačių įstaigų finansavimą.

Pirmiausia apie tai, kas yra tiesa. Personalo trūkumas rajonų ligoninėse ir priėmimo skyriuose realus – jį jaučia ir pacientai, ir ten dirbantys žmonės. Klausimas kitas: ar jį tikrai sukėlė privačios klinikos?

Pažiūrėkime į viešuosius duomenis.

„Eurostat“ duomenimis, Lietuvoje 2023 m. buvo 4,6 praktikuojančio gydytojo tūkstančiui gyventojų, daugiau nei ES vidurkis ir aukščiausias rodiklis nuo 2000-ųjų. Gydytojų rekordiškai daug, o eilės vis tiek ilgos. Vadinasi, problema ne skaičiuje, o pasiskirstyme ir organizacijoje.

Absoliuti dauguma privačiai dirbančių gydytojų lygiagrečiai dirba ir viešajame sektoriuje – privati darbovietė dažniausiai yra papildoma, ne pagrindinė. Įdomiausia, kad šio šviežio pjūvio valstybė net neviešina, nors būtent jis atsakytų, ar „siurbimas“ apskritai vyksta.

Apie 60 proc. visų privačių gydymo įstaigų Lietuvoje yra odontologijos kabinetai. Segmentas, kuriame privatus sektorius dominuoja tris dešimtmečius, ir tikrai ne dėl PSDF sutarčių.

Valstybės užsakymu rengtos STRATA analizės trūkumo priežastis įvardija visai kitur: vyresnis specialistų amžius, per maža rezidentūros pasiūla, nepatrauklios darbo sąlygos ir netolygus pasiskirstymas – pusė visų specialistų dirba Vilniuje ir Kaune. Beje, didžiausias trūkumas prognozuojamas ne gydytojų, o slaugytojų. Jų darbo vietos koncentruotos stacionaruose, kurie beveik išimtinai vieši – privatus sektorius čia niekuo dėtas.

Ir čia priartėjame prie esmės, apie kurią privačių sveikatos įstaigų sutarčių su ligonių kasomis apribojimo reforma tyli.

Taip, vadovauju privačiai gydymo įstaigai. Būtent todėl žinau, ko gydytojai klausia atėję į darbo pokalbį – ir atlyginimas retai būna pirmas klausimas. Jie eina ten, kur mažiau biurokratijos, sveikesnis mikroklimatas, mažiau hierarchinio spaudimo ir daugiau pagarbos jiems kaip profesionalams. Akivaizdu, kad tai kultūros, o ne vien pinigų klausimas.

Džiugu, kad situacija kažkiek keičiasi – yra viešų įstaigų, kurios šitą suprato ir dirba su savo kultūra. Bet apribojus privačių įstaigų sutartis su ligonių kasomis, nė viena iš tikrųjų priežasčių neišnyks. Tiesiog dings paskata jas spręsti.

Jei „siurbimas“ vyksta, parodykime duomenis. Tegul Valstybinė ligonių kasa ar Higienos institutas kasmet viešina medikų judėjimo tarp sektorių statistiką. Tada diskutuosime apie faktus, ne šiaip sau įspūdžius.

Galiausiai. Kai diagnozė klaidinga, gydymas irgi bus klaidingas.