Laura Vagonė: „Pirmasis pusmaratonis - išbandymas, o paskui jau norisi savaime“

Atrodo, bėgiojimas tapo madingu ir populiariu dalyku. Tačiau vestuvių planuotoja Laura Vagonė sako, kad ji sportuoja ne dėl mados, o dėl geresnės savijautos. Paradoksas: nors žinoma moteris dažnai dalyvauja ilgų distancijų varžybose ir net ne kartą yra įveikusi pusę maratono – 21 km, ji sako, kad tai yra organizmo alinimas. Tačiau susiruošusi į kelionę, vis tiek į lagaminą pirmiausia krauna bėgimo batelius. O kai pritrūksta jėgų, susiliejanti su gyvenimu...

Reklama

Kas Jums yra bėgiojimas?

Dar mokykloje buvau ilgų nuotolių bėgikė. Turiu nemažai prizų, važinėdavau ir į varžybas. Kaip juokaudama sakau, Estija tapo lūžiu mano, kaip bėgikės, karjeroje. Mat iki tol mano rezultatai nebuvo labai įspūdingi, o po šių varžybų jie tik gerėjo.

Paskui užklupo mane paauglystė, pradėjo rūpėti kiti dalykai, o gal ir pavargau, tad mečiau visas varžybas. Tačiau aistra bėgioti išliko. Tai darau nuolat, kai tik turiu laiko. Žinoma, kartais mano darbo grafikas ir vaikas pakoreguoja treniruotes. Iš tiesų labai norėčiau tai daryti kasdien. Taigi bėgiojimas man – greičiau gyvenimo būdas, jokiu būdu ne mada. Aš sportuodama geriau jaučiuosi.

Todėl ir sūnų pratinate prie tokio gyvenimo būdo?

Anaiptol – jis pats to nori. Kartais, pamatęs, jog rengiuosi sportinę aprangą, išbėga kartu. Žinoma, tuomet man treniruotės nebebūna, bet užtat pabėgiojame kartu po rajoną.

Dažnai sūnus stebėdavo varžybas, kai bėgdavau pusmaratonį, o šiemet pareiškė, kad nori ir jis dalyvauti. Aišku, tam jis dar per mažas, bet Trakuose vieno kilometro trasą nubėgo. Ir ne paskutinis liko! Šią vasarą jam labai patiko„spalvotas“ bėgimas, sakė, kitais metais ir pats dalyvaus jame. Tik čia jau trasa ilgesnė – penki kilometrai. Bus ką veikti!

Ar skaičiavote, kiek pusmaratonių įveikėte?

Tiesą pasakius, neskaičiavau. Šiais metais daugelis jų sutapo su vestuvių dienomis, tad negalėjau dalyvauti. Tačiau bėgau trumpas distancijas – 5 ar 10 kilometrų. O maratonui dar nesu pasiruošusi, nors kada nors, manau, įveiksiu ir jį.

Juk ilgas distancijas turi bėgti sportuojantis žmogus. Negali be fizinio pasiruošimo sugalvoti ir bėgti pusę maratono ar visą. O tokių žmonių kartais pasitaiko. Jie visai negalvoja apie save ir savo sveikatą. Jei esi nepasiruošęs, gerokai ilgiau laiko reikės organizmui atgauti pusiausvyrą. Gali būti ir taip, kad kitą dieną žmogus paprasčiausiai negalės iš lovos išlipti, jam skaudės raumenis ir bus prasta savijauta. Kuo ilgesnė distancija, tuo daugiau organizmas išeikvoja visų medžiagų, tuo didesnė dehidratacija.

Tai kaip nepakenkti sveikatai, bėgant ilgas distancijas?

Visi žino, kad bėgimo metu, ypač karštą dieną, reikia vartoti daug skysčių, geriau praturtintų mineralais. Be to, būtina stebėti save ir atsižvelgti į savijautą. Žinoti savo jėgų ribas. Paprasčiausiai sakant - klausytis savo organizmo. Įprastai, kai bėgu pusmaratonį, man nebūna silpna, nekrentu, nejaučiu išsekimo. O šią vasarą, per didžiuosius karščius, buvo pirmas atvejis, kai distanciją kiek paėjau. Pradėjo svaigti galva, todėl sulėtinau tempą. Geriau, manau, paėjėti nei nukristi vidury trasos. Mano tikslas buvo pasiekti finišą.

Iškart po bėgimo mano organizmas pasako, kad reikia keliauti pavalgyti. Ir norisi ne bet ko, o makaronų ar kito daug angliavandenių turinčio maisto. Taip ir darau.

Vis dėlto, manau, tokios distancijos yra organizmo alinimas. Tai nesuteikia sveikatos. Tačiau norisi įveikti save ir padaryti daugiau nei gali. Pirmasis mano pusmaratonis buvo išbandymas, o paskui jau norisi savaime...

Kaip tinkamai pasiruošti varžyboms?

Aš prieš kiekvieną pusmaratonį ruošiuosiu, kitaip nedalyvaučiau. Prieš pirmąjį man padėjo profesionalai. Regis, tai buvo prieš trejus metus. Tada įveikti tą 21 kilometrą man atrodė kažkas nerealaus. Tačiau bėgikė Živilė Balčiūnaitė sudarė treniruočių planą, ką kiekvieną savaitę reikia padaryti. Labai stengiausi, tik visko nepavyko laikytis. Buvo ką veikti! Per savaitę turėjau tik dvi laisvas dienas, visomis kitomis bėgiojau. Vienomis mažiau, kitomis – daugiau, be to, dariau tempimo, pilvo preso stiprinimo ir kitus pratimus.

O dabar jau ruošiuosi pati. Paskutinę savaitę prieš pusmaratonį bėgioju mažiau. Apskritai ruošiantis nereikia nubėgti visos distancijos. Aš bėgu daugiausia 16 kilometrų.

Pagalvojau, kad vėl noriu pasitreniruoti su profesionaliu treneriu –man reikia pagerinti asmeninį greitį. Geriausias laikas, per kurį nubėgau 21 km, yra viena valanda ir penkiasdešimt minučių. O mano tikslas – pusantros valandos. Kol kas nežinau, kaip tai padaryti. Bet aišku viena: reikia gerinti kiekvieno kilometro greitį.

Ar prieš varžybas tikrinatės sveikatą?

Taip, aš pasitikrinu. Nors pas mus nereikalaujama. Manau, kad kiekvienas, susiruošęs bėgti pusmaratonį ar maratoną, turėtų tai padaryti. Juk turi žinoti, kas vyksta su tavo organizmu, kokia jo būklė. O štai, tarkim, Italijoje prieš bėgimus privalu pristatyti gydytojų pažymą apie sveikatą. Kitaip tu negalėsi dalyvauti varžybose.

Daug dirbate ne tik visoje Lietuvoje, bet ir užsienyje. Sportuojate ir tada?

Į kiekvieną kelionę, net ir skrisdama į užsienį, imu sportinę aprangą ir bėgimo batelius. Tam laiko atrandu visada. Smagumėlis anksti ryte pabėgioti pušyne Nidoje ar kur nors miške Dzūkijoje. Visai kitokia savijauta, iškart daugiau energijos ir darbingumas visai kitas.

Tiesą pasakius, nėra skirtumo, kur – Lietuvoje ar užsienyje – pasportuoti. Dažniausiai tenka dirbti Italijoje, Sicilijoje. Ten ypač malonu ankstyvą rytą bėgti siauromis gatvelėmis ir matyti saulės nurausvintą Viduržemio jūrą.

Apskritai man patinka aktyvus laisvalaikis. Šią vasarą kone kasdien plaukiojau ežere, važinėjausi ilgąja riedlente (vadinamuoju longboard’u). Tiesa, ne taip dažnai, kaip norėčiau, bet pavyko ištrūkti. O žiemą pasitaikius progai traukiu savo nediduką jėgos aitvariuką, bandau lipti ant snieglentės per užšalusį ir apsnigtą ežerą. Deja, praėjusią žiemą negalėjau gilinti įgūdžių – visai nebuvo sniego, tik plikas ledas.

Pasiruošimas varžyboms reikalauja daug fizinės ištvermės. Planuojant vestuves yra daug įtampos, nerimo, streso ir nemigos. Kas padeda atsigauti?

Geriausias vaistas – miegas. Kai jau matau, kad labai blogai, metu visus darbus ir einu miegoti. Tai – geriausias būdas organizmui atsigauti. Apskritai labai gerai daryti pauzes, t. y. porai dienų išjungti telefoną bei kompiuterį – kaip aš vadinu, susilieti su gyvenimu. Šią vasarą buvo trys tokios stotelės, jos mane ir gelbėjo darbų maratone.

Ir, aišku, visavertis maistas. Maitintis stengiuosi reguliariai. Geriu daug natūralių sulčių. Ryte mėgstu padorius pusryčius – košę, kiaušinienę ir pan. Renkuosi šviežiai pagamintą maistą. Be abejo, kai dirbu, mano maitinimosi režimas sutrinka. Tai nėra gerai, bet kitaip neišeina.

Apskritai mano organizmas ir psichika, manau, ganėtinai stiprūs, tad su tuo stresu dar nesunkiai kovoju. Neišeinu iš rikiuotės. Ko gero, ir sportas bei aktyvus laisvalaikis padeda valdyti stresą. Sakyčiau, bėgimas man yra tarsi meditacija.

Vasarą - atostogos, rudenį – lyja, o paskui ir sportinių batelių nėra... Taip vis atidėliojame iki vieno pirmadienio, paskui antro. Tad kada iš tiesų geriausia pradėti sportuoti?

Dabar. Kai tik sugalvoji, tą pačią akimirką, nieko nelaukti. Žinoma, niekada nebėgiojusiam žiemą, per šalčius, gal ir netinkamiausias laikas pradėti. Bet jei bėgiojote pavasarį, vasarą ar ankstyvą rudenį, manau, nėra priežasčių to mesti ir žiemą. Aš pati sportuoju iki 20 laipsnių šalčio. Dvigubas tampres, šiltesnes kojines – ir pirmyn. Užsigrūdina organizmas.

Kai tik kils noras bėgioti, pirmiausia pasirūpinkite tinkama avalyne. O tada pasirinkite realų atstumą – pradėkite nuo vieno ar dviejų kilometrų. Kasdien vis didinkite. Pasirinkite tokią distanciją, kad nejaustumėte diskomforto.