Kaip paruošti vaiką miegui: praktiški britų psichologės patarimai

Toliau pristatome britų psichologės, vaikų ugdymo specialistės, rašytojos ir hipnoterapeutės Sarah Ockwell-Smith „Ramaus miego knygos“ ištraukas. Ši knyga – tai vadovas, kuriame miego trūkumo iškankinti tėvai ras patarimų, kaip sureguliuoti miegą nuo pirmos naujagimio dienos iki mokyklinio amžiaus. Pradžia – čia.

Reklama

Lūkesčiai

Pirmiausia susidarykime realistiškus lūkesčius, kaip vaikas turi miegoti. Kūdikiai ir vaikai iki penkerių metų miega „blogai“, ar bent jau mes taip manome. Iš tikrųjų jie miega ne blogai, tiesiog tai jiems yra normalu.

Nirštu, kai žmonės klausia „Ar vaikas geras?“, kai iš tiesų nori pasakyti: „Ar jis miega visą naktį?“ Kūdikiai ir maži vaikai nėra blogi, ir taip juos vadinti vien todėl, kad nubunda naktį, yra juokinga. Ar vaikas blogas, jei naktį kas dvi ar tris valandas išalksta? Arba jei atsibudęs miego ciklo pabaigoje jaučiasi nesaugus ir nori prisiglausti prie mamos? Ar jis išties toks blogas, jei košmaro prižadintas ir išsigandęs nori būti nuramintas? Žinoma, ne. Suaugusieji turi peržiūrėti savo nuostatas, kaip turi miegoti kūdikiai ir vaikai ir kas jiems yra normalu. Jie nuolat nubunda naktimis, keliasi anksti, paprastai nenori keliauti į lovą taip anksti, kaip mes pageidaujame, pokaičio nusnūsta trumpai ar visai neprigula, nors mes ir norime. Tai mūsų, o ne jų bėda. <...>

Padėkite vaikui susidaryti gerus miego lūkesčius

Vienas iš svarbiausių būdų padėti vaikui lengviau užmigti dieną ir miegoti naktį – tai padėti jam susidaryti asociacijas ir lūkesčius, ko tikėtis ruošiantis gulti. Žinodamas, ko tikėtis, jis jaučiasi saugesnis, nesvarbu, ar varžote jo elgseną, padedate suvokti dienos ritmą, ar ko įvairiomis aplinkybėmis iš jo tikitės, o ko nelaukiate. Vienas didžiausių suaugusiųjų ir vaikų skirtumų yra galimybė pasakyti laiką. Maži vaikai priklausomi beveik vien nuo tekančios ir besileidžiančios saulės, padedančios jiems skirti dieną ir naktį. Jie, kaip ir mes, turi įgimtus instinktus, tačiau nuo pat pirmųjų dienų tėvai ima jų nepaisyti. Žindydami vaikus pagal grafiką tėvai patys nusprendžia, kada reikia maitinti, nekreipdami dėmesio, alkani jie ar ne. Panašiai nutinka ir migdant pagal grafiką. Net jei kūdikiui ir leidžiama valgyti ir miegoti, kada nori, tai jam pradėjus vaikščioti ar dar paaugus dažniausiai nebe. Kaip galime tikėtis, kad kūdikiai ir vaikai atpažins savo nuovargio ženklus, jei patys nekreipiame į juos dėmesio? Išmokę juos pastebėti, galite viską pasikeisti iš esmės, nes paguldysite jam dar nespėjus pervargti, suirzti, kai jau būna sunku nuraminti.

Ar atpažįstate pirmuosius vaiko nuovargio ženklus? Štai keletas akivaizdžiausių.

Akivaizdūs nuovargio ženklai:

trina akis ir žiovauja,

akys parausta ir ašaroja,

žvilgsnis nejudrus, tarsi stiklinis,

tampo ausis,

nuolat liečia galvą,

nežiūri į akis (nėra akių kontakto),

dažniau supyksta,

daugiau verkia,

vaikas tampa nekantrus ir nebesidomi aplinka,

visur kliūva, tampa nerangus.

Ruošimosi miegoti tvarka

Mažiems vaikams patinka žinoti, ko tikėtis, taigi ruošimosi miegoti tvarka būtina. Kalbu ne apie valandomis grįstą dienotvarkę, kai vaikas guldomas ir žadinamas tuo pačiu laiku, bet apie tvarką, kuri padeda vaikui suprasti, kad artėja pokaičio ar nakties miego metas. Jei tik pagalvotumėte apie savo kasdienybę, greičiausiai pastebėtumėte ženklų, rodančių, kad tuoj reikės ruoštis miegoti: galbūt tai televizijos programos, pavyzdžiui, vakaro žinių, muzikinė užsklanda, užgęstantys gatvės žibintai už jūsų lango, o gal po vakarienės jaukiai susirangote ant sofos. Taip pat esama labai pažįstamų ryto ženklų, raginančių keltis: paukščių čiulbesys sode ar įsijungus centrinio šildymo sistemai atgijusių vamzdžių gurguliavimas. Be abejonės, mes ir be šių ženklų žinome, metas gultis ar keltis, nes pažįstame laiką, žinome, kada vėlu ir reikia eiti miegoti ar kad po pusės valandos teks ropštis iš lovos. Kūdikiai ir maži vaikai nežino, todėl ir jų gyvenimas toks netvarkingas, nes jie išties sutrikę.

Tinkamas pasiruošimas eiti gulti gali turėti didelę įtaką vaiko miegui. 2009 metais tyrėjai stebėjo daugiau nei keturių šimtų vaikų nuo septynių mėnesių iki trejų metų miego įpročius. Pusė šios grupės šeimų buvo paprašytos laikytis paprastos pasiruošimo miegoti tvarkos – praustis, patepti vaiko odą losjonu, o tada dvidešimt minučių ramybės (per kurias galima buvo padainuoti lopšinę, pasekti pasaką ar pasimyluoti ir tyliai pasišnekėti). Kita pusė šeimų ir toliau elgėsi kaip įpratusios. Po trijų savaičių tėvų pasiteirauta apie vaikų miego įpročius. Tie, kurie kas vakarą laikėsi pasiruošimo miegoti tvarkos, teigė, kad naktimis vaikai pabusdavo kur kas rečiau, o užmigdavo lengviau. Maža to, mamos irgi pajuto teigiamą pasiruošimo miegoti naudą – pagerėjo jų nuotaika. Todėl tyrėjai priėjo prie išvados: „Šie rezultatai rodo, kad nekintama kasdienio ruošimosi miegoti tvarka daugeliu atžvilgiu pagerina kūdikių ir pradedančių vaikščioti vaikų miegą, užmigę vaikai rečiau atsibunda ir miega ramiau, o motinų nuotaika pasitaiso.“

Nemanau, kad kūdikį ar vaiką būtina maudyti kiekvieną vakarą, ar kad tai labai sveika jo odai, ypač jei ji linkusi sausėti. Tačiau galima jį trumpai pamasažuoti. Tam renkuosi bekvapį natūralų, sveiką maistinį aliejų, pavyzdžiui, saulėgrąžų, mažesniems nei trejų metų vaikams, ar natūralų aliejų su levandų, ramunėlių eteriniais aliejais. Paskui perrenkite mažylį pižama, drauge pa­skaitykite knygą, apsikabinkite, kambarį verčiau pritemdykite, kad naktį jis miegotų kuo geriau. Ruoštis miegoti reikėtų ne ilgiau kaip dvidešimt minučių ar pusvalandį. Tai ne tik padeda jam suprasti, kad artėja metas miegoti, tai vertingas laikas kas vakarą pabūti su juo dviese. Jis ypač svarbus, jei vaikas pradėjo lankyti dienos priežiūros instituciją ar neseniai tapo vyresnėliu. Tokiomis aplinkybėmis, jei tik įmanoma, ruošti miegoti reikėtų kiek­vieną vaiką atskirai, o ne visus iš karto.

Pasiruošimas pokaičiui

Nors tyrinėta tik ruošimosi įtaka nakties miegui, tvarka praverčia ir prieš pokaičius. Ruošiantis miegoti pokaičio galima duoti užkąsti ar atsigerti pieno, paskui pamyluoti, pasekti pasaką miegamajame, galbūt drauge padainuoti specialią pokaičiui skirtą lopšinę, paduoti mylimą žaisliuką ir užtraukti užuolaidas – kasdien visuomet ta pačia tvarka.

Iš pasiruošimo miegoti tiek prieš naktį, tiek prieš pietų miegą nesitikėkite stebuklų. Švelniesiems metodams, taip pat ir šiam, suveikti reikia laiko. Šį tyrimą atlikę tyrėjai išanalizavo tris savaites be perstojo kas vakarą taikytos pasiruošimo miegoti tvarkos poveikį. Pasistenkite jos laikytis bent mėnesį, o tada vertinkite. Nepastebėję pokyčių po poros savaičių, nenuleiskite rankų – tęskite ir toliau!

Pasakos prieš miegą galia

Jau minėjau, kad vienas iš pasiruošimo miegoti tvarkos pranašumų – tai galimybė pabūti vienudu su mažyliu. Tai padeda ir jums, ir vaikui nurimti ir atsipalaiduoti po sunkios dienos. Mano nuomone, pasaka yra labai svarbi pasiruošimo grandis, tik labai apmaudu, kad jas išstūmė televizijos labanaktukai, kompaktinės plokštelės ir elektroniniai žaislai su pasakų įrašais. Sekti pasaką – nuostabus būdas sužadinti vaiko vaizduotę ir palikti užmigti su smagiomis mintimis ir svajonėmis. Tėvai savo ruožtu gali prisiminti mėgstamiausias savo vaikystės pasakas ir papasakoti, kokios patiko labiausiai. Esama ir kitokių pasakos privalumų, ne vien įrodyta jos klausymo ir geresnio miego sąsaja.

2011 metais tyrėjai stebėjo daugiau nei 4 000 šeimų, auginančių vaikus iki penkerių metų, ir išsiaiškino, kad kasdieninė pasaka prieš miegą ne tik pailgina vaiko viso miego trukmę, bet pagerėja ir jo intelekto raida, ir elgsena. Mokslininkai apibendrino: „Tyrimas rodo, kad kasdienis įprotis ruošiantis miegoti pasikalbėti, taip pat padainuoti lopšinę, paskaityti, pasekti pasaką, gali turėti ilgalaikį teigiamą poveikį vaiko miego trukmei ir pažintinei raidai.“9.Pasakos neturi būti ilgos – yra galybė vos vieno ar dviejų puslapių istorijų.

Ar kada nors susimąstėte, kodėl jūsų vaikas nuolat reikalauja skaityti vis tą pačią istoriją? Argi tai ne erzina? Tačiau diena iš dienos girdima ta pati pasaka vaiką ramina – jam patinka žinoti, kas joje vyksta, ir pačiam pasakyti jums, kas nutiks toliau. Štai ir grįžtame prie to paties – vaikui reikia nuspėjamos tvarkos, kad jis jaustųsi saugus ir užtikrintas, ypač eidamas miegoti. Taigi, nors tą pačią istoriją skaityti šimtąjį kartą ir itin erzina, galite šypsotis į ūsą: kad ir kaip jums nuobodu, vaikas miegos geriau.

Ilgi savaitgalio rytai ir vakarai

Kalbant apie lūkesčius ir pasiruošimą miegoti, svarbiausia yra nuoseklumas: kiekvieną dieną, kai tik įmanoma, turime laikytis tos pačios tvarkos – vadinasi, net ir savaitgaliais. Žinau, kokia didžiulė pagunda priversti vaikus ryte pamiegoti ilgiau penktadienio ar šeštadienio vakarą suguldžius juos vėliau, tačiau paprastai tai duoda priešingų rezultatų. Dauguma vėliau paguldytų vaikų ryte vis tiek keliasi anksti. Dažniausiai pabunda kaip įpratę, tik gerokai irzlesni. Be to, po 2012 metais atlikto tyrimo paaiškėjo, kaip svarbu tiek šiokiadieniais, tiek savaitgaliais keltis ir gultis tuo pačiu metu. Išanalizavę beveik 200 vaikų miego įpročius tyrėjai teigė: „Norint paskatinti vaikus gultis miegoti anksčiau, reikia atsižvelgti į motinų miego ir gyvenimo įpročius ir šiokiadieniais bei savaitgaliais eiti miegoti ir keltis tuo pačiu laiku.“ Manau, tas pat pasakytina ir apie atostogas: kaip ir visuomet, nuoseklumas – svarbiausia.

Mityba

<...> Pirma, svarbu atminti, kad žindomi ir pieno mišiniais maitinami kūdikiai miega skirtingai, todėl atsižvelgdami į mitybą turite pripažinti, kas yra normalu jūsų mažyliui.

Antra, svarbu suprasti, kad naktį kūdikius reikia maitinti ir paprastai daug ilgiau, nei sako dauguma kūdikių auginimo „specialistų“. Kitaip nei teigia dauguma jų, aš nemanau, kad vyresnių nei šešių mėnesių kūdikių naktį maitinti nebereikia. Kai kuriuos naktimis dar tenka žindyti ir antraisiais jų gyvenimo metais, ir išties vienintelis žmogus, galintis tai nuspręsti, yra jūsų kūdikis. Nieko bloga, jei mažylis, ypač žindomas, vis dar išalksta naktį. <...>

Dar verta apsvarstyti, ką vaikas valgo ir kaip tai veikia jo miegą: ar sukelia alergiją, netoleruojama, kokie maisto produktai trikdo ir kokie iš tikrųjų pagerina miegą. Panagrinėsiu tai kituose skyriuose, tačiau įsidėmėkite – visuomet verta atkreipti dėmesį, kokią įtaką miegui daro mažylio mityba.

Pereinamieji objektai

Tai tik įmantrus psichologinis terminas paguodos daiktams, padedantiems nusiraminti dalykams ar mylimiems žaislams įvardyti. „Pereinamojo objekto“ terminą pasiūlė anglų psichoterapeutas Donaldas Winnicottas, įvedęs ir „gana geros mamos“ sąvoką, abu terminai susiję. Paprastai tariant, „gana gera mama“ yra ta, kuri vaikui leidžia prisirišti ar būti priklausomam nuo jos, kai jam to reikia, o paskui – irgi kai reikia, – tapti savarankiškam, arba nuo jos atsiskirti. Šis savarankiškumo procesas dažnai vyksta per atsitiktines atsiskyrimo akimirkas, kai vaikas mokosi būti be motinos. Arba, anot Winnicotto, „gana gera mama kaipmat prisitaiko prie kūdikio poreikių, tokia adaptacija palaipsniui menksta, nes gerėja kūdikio gebėjimas suprasti, kai jai nepavyksta prisitaikyti, ir pakelti nusivylimo padarinius.“ Ši nuostabi sąvoka smarkiai sumažina kaltę, jaučiamą auginant vaikus. Motina neprivalo būti tobula, iš tiesų Winnicottas tikina, kad tai jos netobulumas padeda vaikui tapti savarankiškam. Ji tiesiog turi būti „gana gera“.

Pereinamasis objektas yra paprasčiausias daiktas, padedantis vaikui tapti nepriklausomam nuo motinos. Tai tarsi metaforinis tiltas tarp priklausomybės ir savarankiškumo, leidžiantis vaikui nuo jos atsiskirti, tačiau dalelę jos išlaikyti. Ši „mamos dalelė“ gali būti pliušinis meškutis, marlės skiautė, antklodėlė ar kas nors panašaus, kas vaikui primintų jo mamą. Žinoma, kad vaikas sietų objektą su mama, pirmiausia reikia sudaryti tvirtą objekto ir mamos sąsają. Pats paprasčiausias pereinamasis objektas galėtų būti mamos naktiniai marškiniai ar net liemenėlė. Vaikas sies juos su mama, nes jie prisigėrę jos kvapo.

Labai svarbu, kad pereinamąjį objektą išsirinktų vaikas. Ne taip paprasta, nes vaikai visai nekreipia dėmesio į mielus meškučius, bičiulių dovanotas ar senelės nertas antklodėles ir renkasi bjaurią marlės skiautę ar ką nors panašaus. Jei jūsiškis jau išsirinko pereinamąjį objektą, nė nemėginkite atimti ar nepakeisti kitu. Pasak Winnicotto, „Objektas niekuomet neturi būti keičiamas, nebent paties kūdikio.“ Ir dar atminkite, kad, jo nuomone, tik apie 60 procentų kūdikių ir vaikų prireikia pereinamojo objekto. Dažnai įsitikinu, kad žindomiems ar vienoje lovoje su tėvais miegantiems jo reikia mažiausiai.

Kaip susieti pereinamąjį (paguodos) objektą

Jei jūsų vaikas jau turi guodžiantį daiktą, nemėginkite jo įtikinti pakeisti kitu.

Jei dar neturi, svarbu leisti jam išsirinkti, ką jis nori, kad ir ką manytumėte patys!

Sąsają su pereinamuoju objektu kurkite naudodama jį visur, kad ir kuo užsiimtumėte su vaiku. Priglauskite žindydama ar myluodama mažylį. Padėkite lovoje tarp judviejų, įtraukite į žaidimus ir taip toliau.

Prieš nutardama, ar paguodos daiktas praverčia, bent mėnesį nepaleiskite jo iš judviejų akių nė dienos.

Vaikui prisijaukinus paguodos daiktą, nemėginkite iškart savęs juo pakeisti, darykite tai palaipsniui.

Neplaukite paguodos daikto, nes svarbiausia yra tai, kad jis išlaiko jūsų kvapą. Jei išplausite, galite tikėtis, kad vaikas bus nelaimingas ir vėl reikės laiko „mylimuką“ prisijaukinti.

Šis punktas veikiausiai turėtų būti pirmas: pagalvokite, ar nebūtų verta turėti du visai tokius pačius (ir tokias pačias asociacijas keliančius) paguodos objektus, nes iš savo patirties žinau, kaip skausminga vaikui prarasti „mylimuką“.

Dar labai svarbu, kad paguodos daiktai vaikui būtų be vargo pasiekiami bet kada dieną ar naktį ir jam neprireiktų jūsų pagalbos jiems susirasti ar paimti. Per 2004 metais atliktą tyrimą, analizavę paguodos daiktų prieinamumą, tyrėjai priėjo prie išvados: „Iš visų vaikų, kurie turėjo paguodos daiktus „po ranka“ (t. y. lengvai randamus ir pasiekiamus), 71 procentas kūdikių sulaukę šešių mėnesių miegodavo visą naktį. Sąsajos buvo įvardytos, kaip stiprėjančios, nes iš tų vaikų, kurie paguodus daiktus turėjo „po ranka“ ir kuriems tėvai turėjo padėti, sulaukę šešių mėnesių visą naktį miegojo 48 procentai, o iš tų, kuriems padėdavo tėvai, visą naktį miegojo tik 38 procentai.“ Manau 71 procentas pusės metų kūdikių, miegančių visą naktį, yra labai pretenzingas skaičius. Tyrimo imtis buvo nedidelė – stebėtos vos šimtas šeimų, o tyrėjai neapibrėžė, ką turėjo galvoje sakydami „miegojo visą naktį“ (daugumai medicinos specialistų tai yra penkios valandos miego), tačiau, nepaisant šių trūkumų, tai, ar paguodos daiktas lengvai pasiekiamas, įtakos turi.

Visiškai normalu ir įprasta vaikui mylimuką turėti iki pat penkerių metų. Pažįstu vis dar jį turinčių suaugusiųjų. Ar yra metas, kada vaikas turi jo atsisakyti? Kada tai tampa pernelyg „vaikiška“? Nemanau, kad tampa; kol mylimukas dar gali vaiką paguosti, kas gi mes tokie, kad verstume jo atsisakyti?

Tęsinį skaitykite kitą šeštadienį