Senatvė šuniui ateina tada, kai ima loti ant krentančių slyvų

Arba ateina tada, kai šeimos galva gulasi miegoti prie išeinamųjų durų, kad prieš akis matytų visą savo turtą – žmoną, vaikus, lašinius, užtrinus, česnakų pynes, sukabintas palei pečių, ir visus kitus savo gyvulius. 

O žaibuojat po kiemą nešiojasi sūdytų lašinių paltį persimetęs per petį, meldžia Perkūno nuostolių nepridaryti, o kai griausmas baigiasi, lašinius suvalgo pats.
Arba tada, kai štai vienas sens žemaitis ėmęs kitų klausinėti, ar leistina medžiams skusti žievę, ir, kai viršininkas tam pritaręs, jis nužievino kelis medžius, tolydžio kartodamas: „Jūs iš manęs atėmėte žąsis ir gaidžius, tai ir stovėkite dabar nuogi“. Mat jis, beprotis, tikėjo, kad dievai, išgaišinę jo turtą, tūno medžiuose po žieve.
Arba tada, kai Jogailą karalių, porinantį apie vieną dievą, sutvėrusį pasaulį ir Adomą, dievturiai žemaičiai apšaukia jaunu melagiu; mat daugelis mūsų jau peržengę šimtą metų, o neatmename nieko panašaus; kaip sukosi dangus vaikystėje, taip sukasi ir dabar, pasenus; taip pat tebespindi žvaigždynai (iš Jono Lasickio rašinio „Apie žemaičių dievus“, 1615 m.).
Arba tada, kai stropi daržininkė iš daržo ravėja čystai viską, ko nepažįsta ar šiaip sau ko nemėgsta: nusiplūkusi kasa dvimetrę duobę, kad išrinktų paskutinę krieno šaknelę, rakasi į gylį, kad išrautų šešių metrų asiūklio šaknį, ištraukliotų varpučius; nuskainioja visas kiaulpienių ir usnių galvas, kad tos nė pūko nepaleistų, ir nesvarbu, kad poryt kaimynas į jos daržą parskraidins milijoną kiaulpienių skėtukų.
Viena iš dažniausiai ravimųjų dievo tvarinėlių – trikertė žvaginė (lot.Capsella bursa-pastoris (L.). Bastutinių šeimos, kuriai priklauso ir šie gražiavardžiai tvarinėliai: garstukas, garstyčia, šungarstė, gražgarstė, rapistras, stoklė, balža, svėrė, ridikas, chorispora, konringija, kardarija, pipirnė, rudgrūdėlė, čiužutė, pašuolė, judra, prožiklė, laibenis, anksta, ankstyvė, šatreinis, rapsas, ropė, česnakūnė, mėlžolė, engra, vakarutė, leukonija, blizgė, miltinaitė, kartenė, vairenis, skamainis, vaistutis, čeriukas, krienas, režiukas, pikulė, poklius, tvertikas, barborytė.
Žvaginę lietuviai vadina įvairiai – badakrupė, maišelininkas, piemens terbelė, trikertė širmažė, žvagilis, žvagutis, o kitose kalbose kaip susitarę vadina piemens taše, terba, pinigine, krepšeliu. Mat žvaginė, nužydėjusi, suformuoja tokius sėklų laikiklius trikampėlius, į piniginikes panašius.
Ši vadinamoji piktžolė yr vertinga ir gan ypatinga: skirtingai nei daugelio vaistažolių, šviežia trikerčių žvaginių žolė veikia stipriau nei džiovinta. Jaunuose augaluose yr vitaminų K, B₂, vitamino C, kurio yra daugiau nei kopūstuose, daugiau negu morkose sukaupiama karoteno, yra nemažai įvairių organinių (oksalo (rūgštynių), fumaro, citrinų, vyno, obuolių, piruvo) rūgščių, steroidų, eterinių aliejų, riebalų, rauginių medžiagų, hisopino, flavoninio glikozido diosmino, saponinų, azotinių junginių: cholino, acetilcholino, oksitocino, 7,1 % angliavandenių ir jiems giminingų junginių: sacharozės, sorbozės, laktozės, gliucitolio (sorbitolio), manitolio, amonito, amino cukrų, flavonoidų: kvercetino glikozidų, liuteolino, diosmetino, diomino, rutino. Sėklose yra 17–38 proc. aliejaus, tioglikozidų, šiek tiek garstyčių aliejaus.
Augalo gydomosios savybės žinomos nuo senų laikų; kaip vaistinį augalą vartojo tie patys graikai bei romėnai. Viduramžiais, kadangi dažnai tekdavo nusileisti kraują, irgi naudojo kraujotekiui stabdyti. Vėliau ši savybė buvo primiršta ir prisiminta tik I pasaulinio karo metais, kai kareivėliams ir chirurgams reikėjo daugybės kraujavimą stabdančių vaistų. Liaudies medicinoje trikertėmis žvaginėmis gydo moteriškes: didina kraujo krešumą ir gerina gimdos tonusą, siaurina periferines kraujagysles, todėl jų skiriama vidiniam gimdos kraujavimui stabdyti, sutrikus mėnesinėms. Taip pat žvaginių užpilai vartojami kraujospūdžiui mažinti, gydant negyjančias žaizdas, pūlinius, pragulas ir visokius kunkulus. Augalėlio sultys naudojamos ant sumuštų vietų, nedidelių odos pažeidimų; pusiau praskiestos – lašinti į nosį esant kraujavimui iš nosies.
Dar senovėje lietuviai prinokusias žvaginių sėklas, jaunus lapelius naudojo kaip prieskonį gaminant maistą, ypač grybų patiekalus, jauni lapai švieži ar virti vartojami kaip daržovės – mat dar neturėjo jokių mandrų mairūnų ar dašių.
Kadų kadais, kai dar piemenų buvo, tie, basi eidami ganyti gyvulius, maistą ir kitus reikmenis nešdavosi labai panašiai į žvaginių ankštaras panašius maišelius, iš čia ir kilo pavadinimas „piemens terbelė“. Rašoma ir kad žvaginė turi magiškų galių apsaugoti nuo energetinių pakenkimų, padeda žmogaus energijai „nenukraujuoti“. Tikėta, kad kišenėje nešiojama žvaginės ankštarėlė saugo nuo pavydo, nuo turto godulio, skurdo ir žeminimosi dėl pinigų. Žvaginė padeda suprasti, kad ne tas turtingas, kuris daug turi, o tas, kuris moka džiaugtis tuo, ką turi. Žvaginės ryšulėlis gali būti smilkomas apsaugai nuo skurdo.
1 recepts. Trikerčių žvaginių būzynė

Reikės: 0,5 l kaulų sultinio, 2 bulvių, 1 morkos, 1 cebulės, 100 g trikerčių žvaginių lapų, trijų babkų lapelių, jaunos kiečių šakelės, grietinės, 1 kiaušinio, druskos.
Į sultinį sudėti supjaustytas bulves, morką, cebulę, bapkas, kietį ir išvirti. Paskui suberti smulkiai supjaustytus trikerčių žvaginių lapus, pasūdyti ir virti dar 2 minutes. Paduodant šeimynai ant stalo įdėti grietinės, smetono ir virto kiaušinio.
2 recepts. Endometriozei
Mišinys lygiomis dalimis: trikerčių žvaginių žolė, paprastųjų kraujažolių žolė, vaistinių medetkų žiedai, aviečių lapai, mažalapių liepų lapai ir žiedai, vaistinių melisų žolė. Šio vaistažolių mišinio tikslas mažinti spazmus, reguliuoti kraujavimą, nuimti moterišką zlastį.

3 recepts. Atsidarius dugnui, nevirškinimui

Mišinys lygiomis dalimis: trikerčių žvaginių žolė, ąžuolų žievė, pipirinių mėtų žolė, vaistinių ramunių žiedai, vaistinių dirvuolių žolė, dirvinių usnių žiedai. Užtrauks jau nuo trečio puodelio.
Tyrimai

2022 m. Nepalo mokslininkų atliktame tyrime nustatyta, kad trikerčių žvaginių preparatai pasižymi antioksidaciniu, priešvėžiniu, antimikrobiniu, raminamuoju poveikiu.
2025 metų rumunų atliktame tyrime buvo nustatyta, kad trikerčių žvaginių žaliavoje yra daug flavonoidų (ypač hiperozido), jos turi stiprų antioksidacinį poveikį. Tiriant taip pat pastebėtos antibakterinės, priešuždegiminės, kepenis saugančios savybės. Nustatyta ir praktinė reikšmė – augalas tinkamas preparatams ir vaistams ruošti.
2024 metų tyrime lenkų mokslininkai nustatė, kad augalas turi antioksidacinių, priešuždegiminių, antibakterinių, priešgrybelinių savybių. Tirtas ir priešvėžinis poveikis bei poveikis moterų sveikatai, analizuojama augalo cheminė sudėtis bei biologinis aktyvumas. Tyrimo išvada: žvaginė yra plataus poveikio vaistinis augalas.
Ant šio svieto yra visokių atliktų oficialių mokslinių tyrimų, kaip antai:

•  Ar karvės, ilgiau stovėjusios, dažniau atsigula?
• Kur dingsta ligoninių šaukštai? Buvo atlikta statistinė ligoninės šaukštų dingimo analizė – kiek ir kaip greitai jie pasimeta.
• Kaip išgydyti rašytojo praėjusį norą rašyti?
• Ar šikšnosparniai blogiau skraido išgėrę alkoholio? Išvada: taip, labai blogai.

Bet į trikerčių žvaginių tyrimus prašyčiau rimčiau atsižvelgti; jų be reikalo neravėti, kaip tik puoselėti, taisyti patiekalus, užpilus, rišti į ryšulėlius, kabinti palei pečių, nešiotis džiovintų ankštarėlių savo dažnai vėjo praputamose piniginėse.