Į Lietuvą sugrįžta medikai: diagnostikos ir gydymo galimybės čia prilygsta pasauliniams standartams

Darbas garsiose užsienio klinikose, moderniausia įranga ir tarptautinės komandos daugeliui atrodo kaip karjeros viršūnė. Tačiau vis daugiau tokią patirtį sukaupusių gydytojų priima sprendimą grįžti į Lietuvą ir dirbti renkasi Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose, – rašoma klinikų pranešime žiniasklaidai. 

Darbas užsienio ligoninėse daugeliui medikų tampa svarbia profesinės kelionės dalimi – galimybe tobulėti, pamatyti kitas sistemas, įgyti tarptautinės patirties. Tačiau vis dažniau ši patirtis virsta ne galutiniu tikslu, o sąmoningu pasirinkimu grįžti.

„Grįžtantys gydytojai dažnai mini ne tik profesines galimybes, bet ir organizacijos kultūrą – komandiškumą, atvirumą, galimybes augti. Tai rodo, kad mūsų klinikos yra patraukli darbo vieta tarptautinę patirtį turintiems medikams“, – sako Žmogiškųjų išteklių valdymo skyriaus vedėja Ieva Bareikė.

Kodėl pasirinko grįžti į Lietuvą ir kaip dabar sekasi, pakalbinome kelis gydytojus, dirbusius Vokietijoje ir Didžiojoje Britanijoje: vaikų gastroenterologą dr. Beną Prušinską, neurologę dr. Aleksandrą Ekkert ir kraujagyslių chirurgą Andrių Drobnį.

Kodėl išvyko ir kas paskatino grįžti

11 metų Vokietijoje dirbęs vaikų gastroenterologas dr. Benas Prušinskas sako, kad sprendimą grįžti pirmiausia lėmė ne profesiniai, o vertybiniai motyvai: „Pirmiausia patriotizmas, noras išlikti Lietuvos dalimi ir kad vaikai augtų būtent čia. Tai buvo svarbiausia priežastis.“

Panašiai savo sprendimą apibūdina ir gydytoja neurologė dr. Aleksandra Ekkert, dirbusi Didžiojoje Britanijoje: „Lietuvoje yra mano namai, o namuose visada geriausia. Mano atveju jokie pinigai to neatstojo.“

Kraujagyslių chirurgas Andrius Drobnys, Vokietijoje išdirbęs 14 metų, grįžimą vertina kaip sąmoningai suplanuotą profesinį etapą: „Aš vykdžiau savo iš anksto sugalvotą planą – išvažiuoti, išmokti, pamatyti, patobulėti ir grįžti. Savo patirčiai tikrai pasikroviau su kaupu. Ir tai dabar bandau čia įgyvendinti.“

Kodėl Santaros klinikos?

Visi trys medikai pabrėžia, kad sprendimas grįžti buvo neatsiejamas nuo pasirinkimo dirbti būtent VUL Santaros klinikose.

Dr. B. Prušinsko teigimu, „čia plačiausia klinikinė veikla, daugiausia diagnostinių ir gydymo galimybių. Be to, galima užsiimti akademine ir moksline veikla, o kai tokios galimybės yra vienoje vietoje, pasirinkimas tampa aiškus.“

A. Drobnys pabrėžia tiek materialinę bazę, tiek kolektyvą: „Klinikose yra labai daug galimybių aparatūros prasme. Vienas iš kertinių dalykų – hibridinė operacinė, kurioje galima daryti praktiškai viską, ką aš dariau ir Vokietijoje. Pridėkime kolektyvą, priemonių gausą, tai buvo labai svarbūs argumentai.“

Dr. A. Ekkert savo sprendimą vadina sugrįžimu „namo“: „Aš čia dirbau ir anksčiau, todėl klinikos man buvo kaip antri namai. Taip pat labai vertinu galimybę dėstyti studentams, vadovauti moksliniams darbams, dalyvauti klinikiniuose tyrimuose, tai yra labai svarbus darbo universiteto ligoninėje pliusas.“

Ką parsivežė iš užsienio?

Užsienyje įgyta patirtis čia tampa realia pridėtine verte pacientams ir kolegoms.

Dr. B. Prušinskas iš Vokietijos parsivežė darbo su itin specifine pacientų grupe patirtį: „Dirbau universitetinėje ligoninėje su vaikais, sergančiais kepenų ligomis. Šita patirtis labai praverčia ir čia, nes tokių pacientų yra.“

Jis taip pat išskiria vokišką darbo kultūrą: „Išmokau vokiško skrupulingumo – būtinybės įsigilinti į kiekvieną atvejį, nieko nepraleisti, viską išsamiai įvertinti. Laikau tai labai vertinga savybe.“

Dr. A. Ekkert pabrėžia Anglijoje išmoktą požiūrį į pacientą: „Gerosios praktikos – daugiau dėmesio pacientui, išsamesnė klinikinė apžiūra ir anamnezės surinkimas. Taip pat kitoks požiūris į funkcinės kilmės ligas, gebėjimas ramiai ir aiškiai tai paaiškinti pacientui. Pas mus kartais vis dar bijoma tai pasakyti pacientui, nes jis gali įsižeisti ar pasiskųsti. Anglijoje išmokau ramiai paaiškinti pacientui apie tokių ligų kilmę.“

Komandiškumas ir darbo kultūra

Grįžę medikai pastebi, kad Lietuvos medicinos darbo kultūra per pastaruosius metus stipriai pasikeitė.

„Kolektyve visą laiką jaučiu bendrumo jausmą, nėra barjero, kuris atribotų ir nedrįstum ko nors paklausti ar pasitarti.Džiaugiuosi geranorišku komandiniu darbu“, – sako dr. B. Prušinskas.

„Klinikose yra galimybės tinkamai ištirti pacientą, kartu dirba sąžiningi, darbštūs ir užsidegę kolegos“, – komandinio darbo svarbą pabrėžia ir dr. A. Ekkert.

Gydytojas A. Drobnys priduria, kad skirtumai tarp Vokietijos ir Lietuvos kolektyvų šiandien – minimalūs: „Bendra darbo kultūra akivaizdžiai pakilo. Dabar aš, atvirai pasakius, nelabai matau didelio skirtumo tarp kolegų bendravimo čia ir Vokietijoje.“

Gydytojas, į Lietuvą grįžęs prieš pusmetį, sako, jog sugrįžimas iš dalies priminė naują emigraciją – per tą laiką čia daug kas buvo pasikeitę, reikėjo iš naujo apsiprasti: „Per 14 metų daug kas pasikeitė: teko perprasti naują darbo tvarką, įvaldyti elektroninę sistemą. Esu dėkingas ir labai vertinu geranorišką kolegų pagalbą. Didžiausias įkvėpimas man ir labiausiai motyvuoja sudėtingos, nestandartinės situacijos operacinėje, kai, atrodo, sprendimo beveik nėra, tačiau pavyksta jį rasti profesine prasme. Ir, žinoma, sveikstantys pacientai ir jų ištartas ačiū.“

Ar verta grįžti?

Paklausti, ką pasakytų kolegoms, vis dar dirbantiems užsienyje, visi trys gydytojai ragina nebijoti.

„Manau, Lietuva per vienuolika metų, kol čia nebuvau, labai pasikeitė į gerąją pusę. Diagnostikos ir gydymo galimybės jau tikrai prilygsta pasauliniams standartams“, – sako vaikų gastroenterologas dr. B. Prušinskas.

Gydytojas kraujagyslių chirurgas A. Drobnys priduria: „Kiekvienas atsakingas už savo sprendimus. Patarčiau apgalvoti savo norus, siekius ir juos stengtis įgyvendinti. Nereikėtų bijoti sprendimo grįžti, žmonės čia šilti, geranoriški ir, prireikus prisiminti ar išmokti ką nors nauja, visada padeda.“

Gydytoja neurologė dr. A. Ekkert pabrėžia kiekvieno asmeninį pasirinkimą: „Reikia klausytis savo širdies. Aš supratau, kad yra dalykų, kurių jokie pinigai nepakeis: šeimos, draugų ir namų.“