Išplėstinė slauga – vis svarbesnė sveikatos sistemos dalis

Pastaraisiais metais sveikatos sistemoje vis daugiau dėmesio skiriama išplėstinės praktikos slaugos specialistams – profesionalams, kurie tampa svarbia jungtimi tarp slaugytojo ir gydytojo, – rašoma Santaros klinikų pranešime žiniasklaidai. 

Pasak Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Sveikatos mokslų instituto Akušerijos ir slaugos katedros vadovės doc. dr. Agnės Jakavonytės-Akstinienės, išplėstinės praktikos slaugos programos tikslas – parengti kompetentingus, kvalifikuotus išplėstinės praktikos slaugytojus, gebančius profesinę ir mokslinę veiklą grįsti naujausiomis slaugos mokslo žiniomis, jas taikyti klinikinėje praktikoje: „Šių studijų metu siekiama stiprinti klinikinių sprendimų priėmimą, išplėsti savarankišką praktiką ir užtikrinti, kad pacientai gautų tikslinę priežiūrą laiku“, – aiškina doc. dr. A. Jakavonytė-Akstinienė.

Pasak jos, išplėstinės praktikos slaugos programos studentams praktika ypač vertinga, nes padeda ne reguliuoti pacientų srautus, sutrumpina laukimo laiką, palengvina ankstyvą pacientų vertinimą ir reikiamą skubiosios medicinos pagalbos nustatymą, įgalina išplėstinės praktikos slaugytojus priimti sprendimus „čia ir dabar“, valdyti įvairias klinikines situacijas.

Nors ši specialybė Lietuvoje dar palyginti nauja, jos nauda pacientams, medikų komandoms ir sveikatos sistemai vis akivaizdesnė. Kuo skiriasi slaugos darbuotojo, slaugytojo ir išplėstinės praktikos slaugytojo darbas šiame skyriuje? Kurie skirtumai svarbiausi ir kokia yra išplėstinės slaugos specialisto darbo sritis?

Apie savo specialybę ir atliekamus darbus aiškina klinikų Priėmimo-skubios pagalbos skyriaus išplėstinės praktikos slaugytojos Miglė Didbalytė, Rita Šmyt, Lolita Gerasimova ir Ieva Vorobjovaitė.

Kuo skiriasi slaugytojo ir išplėstinės praktikos slaugytojo darbas šiame skyriuje? Kurie skirtumai svarbiausi?

Miglė Didbalytė: Bendrosios praktikos slaugytojas atsakingas už paciento būklės, slaugos poreikių įvertinimą ir jų užtikrinimą. Taip pat už gydytojo paskyrimų vykdymą ir įvairių medicininių manipuliacijų atlikimą: kraujo mėginių paėmimą, intraveninių kateterių įvedimą bei priežiūrą, vaistų administravimą, prižiūri gydomąsias procedūras ir užtikrina, kad jos būtų atliktos saugiai. Tai bazinės, tačiau itin svarbios funkcijos, nuo kurių priklauso gydymo kokybė, paciento saugumas ir sklandus sveikatos priežiūros proceso organizavimas.

Išplėstinės praktikos slaugytojas iš esmės yra tarpinė grandis tarp slaugytojo ir gydytojo. Mes galime patys įvertinti paciento sveikatos būklę ir nuspręsti, kokie veiksmai reikalingi. Apžiūrime pacientą, surenkame anamnezę, įvertiname nusiskundimus, paskiriame reikalingus tyrimus, atliekame paprastas gydomąsias procedūras ir koordinuojame tolesnę priežiūrą.

Nuolat stebime paciento būklę, vertiname tyrimų rezultatus, prireikus skiriame papildomus diagnostinius tyrimus. Galime skirti ar koreguoti gydymą pagal savo kompetenciją. Jei paciento būklė stabili, suderinę su gydytoju, galime jį išleisti gydytis ambulatoriškai ir pateikti aiškias rekomendacijas. O jei situacija sudėtingesnė, kartu su gydytoju sprendžiame dėl hospitalizacijos mūsų ar kitoje gydymo įstaigoje.

Lolita Gerasimova: Mūsų darbas nutolsta nuo tradicinio slaugytojo vaidmens. Bendrosios praktikos slaugytojai dažniau dirba vykdydami gydytojo paskyrimus, o išplėstinės praktikos slaugytojai mąsto kliniškai, daugiau sprendimų priima savarankiškai ir prisiima platesnę atsakomybę už paciento priežiūros bei gydymo procesą.

Kai kuriais atvejais gydytojas gali net nedalyvauti paciento priežiūros etapuose?

Miglė Didbalytė: Tokiais atvejais ir išryškėja mūsų specialybės specifika: jei pacientas triažo metu priskiriamas žaliai ar skubios ambulatorinės pagalbos kategorijai, tai reiškia, kad jo būklė nėra sunki, nekelianti pavojaus gyvybei, todėl gydytojo nuolatinė priežiūra dažnai nėra būtina. Tokį pacientą galime savarankiškai įvertinti ir, vadovaudamosi skyriuje taikomais klinikiniais protokolais, paskirti reikalingus tyrimus ar simptominį gydymą. Stabilizavus būklę ir įsitikinus, kad nėra rizikos veiksnių, pacientas gali būti išleidžiamas gydytis ambulatoriškai, pateikiant aiškias rekomendacijas ir nukreipiant tolesnei priežiūrai pas šeimos gydytoją.

Žinoma, jei paciento būklė kelia abejonių, blogėja arba nustatomi sunkesnės patologijos požymiai, visada įtraukiamas gydytojas, kuris sprendžia dėl tolesnio ištyrimo, gydymo ar hospitalizacijos.

Kaip išplėstinės praktikos slaugos specialistai padeda greičiau valdyti pacientų srautus? Ar jūsų darbas leidžia priimti daugiau pacientų?

Miglė Didbalytė: Tikrai taip, mūsų darbas tiesiogiai prisideda prie greitesnio pacientų srauto valdymo, apžiūrint lengvesnei skubios pagalbos kategorijai priskirtus pacientus. Taip gydytojai nėra apkraunami darbu su lengvos būklės pacientais (peršalimas, nedidelės traumos ar nestiprūs pilvo skausmai), o pacientai pagalbą gauna greičiau. Tuo metu gydytojai gali daugiau dėmesio skirti sunkesnių sveikatos būklių, aukštesnės kategorijos pacientams ir sudėtingiems atvejams. Tai ne tik pagreitina paslaugas pacientams, bet ir didina sunkesnių pacientų saugumą, nes aukštesnės kvalifikacijos specialistai gali skirti daugiau dėmesio jiems.

Minite kategorijas, kurioms priskiriami atvykę pacientai: žalios ir skubios ambulatorinės (jūsų skyriuje – mėlynos) kategorijos pacientai. Kokie jie?

Rita Šmyt: Tai yra lengvos būklės pacientai. Jų nusiskundimai ar patologijos dažniausiai priskiriami ambulatorinei grandžiai ir patenka į šeimos gydytojo kompetencijos ribas. Šiems pacientams nereikia skubiosios pagalbos skyriaus intensyvios priežiūros ar sudėtingų intervencijų. Dažniausiai pakanka apžiūros, kelių bazinių tyrimų ar smulkių intervencijų, pavyzdžiui, nedidelės žaizdos susiuvimo, svetimkūnio pašalinimo iš paviršinių audinių ir aiškių rekomendacijų. Tai gali būti užsitęsęs kosulys be dusulio, lengvas galvos ar nugaros skausmas, lengvos traumos, širdies permušimai, nedidelis kraujospūdžio padidėjimas ar paprasti peršalimo simptomai. Tokie pacientai paprastai priskiriami žaliai arba skubios ambulatorinės pagalbos kategorijai, tai reiškia, kad jų būklė stabili ir gali palaukti, nes gyvybei grėsmės nėra.

Miglė Didbalytė: Visiems pacientams pagalbą stengiamasi suteikti kuo greičiau. Šiuo metu reglamentuoti laikai: žalios (IV) kategorijos pacientams skubios pagalbos skyriuje pagalbą siekiama pradėti teikti per 2 valandas nuo atvykimo į ligoninę, skubi ambulatorinė pagalba turi būti suteikta per 24 valandas. Dažnu atveju tai galėtų būti sprendžiama ambulatorinėje grandyje, tačiau dėl ribotų galimybių greitai patekti pas šeimos gydytoją, nerimo ar neaiškumo, kur kreiptis nakties metu, jie atvyksta pas mus.

Su kokiais iššūkiais susiduriate dirbdamos išplėstinės praktikos slaugytojomis?

Lolita Gerasimova: Mūsų startas buvo lengvesnis nei tikėjomės, tačiau susidūrėme teisinėmis su specialybės spragomis. Iki šiol mes vis dar negalime savarankiškai išleisti paciento namo be gydytojo patvirtinimo, negalime išrašyti tam tikrų vaistų, nedarbingumo pažymėjimų ir neturime savo paslaugos kodo. Šiuo klausimu šiuo metu dirba Sveikatos apsaugos ministerijos darbo grupė.

Procesas yra ilgas, trunkantis ne vienus metus, ir tai yra pagrindinė priežastis, kodėl mūsų specialybė dar negali savarankiškai funkcionuoti. Mes vis tiek turime kreiptis į atsakingą gydytoją, parodyti atliktą darbą: ką įvertinome, ką užpildėme, kokius tyrimus paskyrėme, kokias rekomendacijas pateikėme. Gydytojas turi apžiūrėti pacientą ir patvirtinti jo išleidimą.
Ieva Vorobjevaitė: Dar vienas svarbus iššūkis – pacientų ir jų artimųjų nepakantumas laukimui. Laukimas dažnai kelia įtampą: pacientai domisi, kada bus tyrimų rezultatai, klausia apie tolesnius veiksmus, o artimieji taip pat nori kuo greičiau gauti informaciją apie jų būklę. Tokiose situacijose stengiamės kantriai viską paaiškinti, nuraminti ir užtikrinti, kad visa reikalinga informacija bus suteikta, kai tik tai bus galima padaryti.

Rita Šmyt: Didelis iššūkis – pacientų srautai. Nemaža dalis atvykstančių pacientų galėtų būti gydomi ambulatoriškai, t. y. dėl savo negalavimų galėtų kreiptis į šeimos gydytoją, kai kuriais atvejais – net į vaistininką. Visuomenė ne visada aiškiai supranta, kada tikslinga vykti į skubios pagalbos skyrių, o kada pakanka šeimos gydytojo konsultacijos. Tačiau svarbu suprasti ir pacientą, kuriam jo sveikata yra svarbiausia.

Ateityje, pradėjus dirbti savarankiškiau ir prisiėmus daugiau atsakomybės, iššūkių, ko gero, padaugės. Vis dėlto esame pasirengusios dirbti pagal savo kompetenciją ir atsakingai atlikti pareigas.

Kadangi tai gana nauja sritis, kaip jus priėmė kolegos gydytojai ir slaugytojai?
Rita Šmyt: Pradėjome dirbti visai neseniai – nuo praėjusios gegužės. Tikėjomės skeptiškesnio požiūrio, tačiau buvome ganėtinai šiltai priimtos. Sulaukėme gydytojų palaikymo – jie padėjo, nukreipė, patarė, dalijasi patirtimi.

Nemaža dalis bendrosios praktikos slaugytojų džiaugiasi, kad atsirado galimybė tobulėti ir siekti daugiau, nes anksčiau šios specialybės darbuotojų karjeros galimybės buvo labai ribotos. Apskritai mūsų ligoninėje jaučiame stiprų komandos palaikymą ir tai mums labai svarbu augant bei stiprinant naują specialybę.

Miglė Didbalytė: Kaip ir bet kokiame darbe galima pajusti neapibrėžtumo ir atsargumo kuriamą jausmą, tačiau galvojame, kad dažniausiai neigiamas požiūris kyla iš informacijos stokos. Šiuo metu žmonės tiesiog nesupažindinti su šia specialybe ir jos nauda.

Mūsų pareiga – laiku užtikrinti kokybišką pagalbą ir valdyti didelius pacientų srautus. Taip dėl lengvesnių ligų besikreipiantys pacientai apžiūros sulauks greičiau, o sunkesnės būklės pacientams gali būti skiriamas reikalingas gydytojų dėmesys.

Šiuo metu esame keturios, tačiau tikime tuo, ką darome, ir savo vieta komandoje. Viliamės, kad netrukus mūsų gretos augs, o išplėstinės praktikos slaugytojo specialybė taps vis labiau matoma ir vertinama.

Prof. dr. Natalja Istomina, Europos slaugos mokslo akademijos narė (FEANS), išplėstinės praktikos slaugos specialybės iniciatorė, pabrėžia, jog iniciatyvos esmė – pereiti nuo pagalbinio slaugytojo vaidmens prie aktyvaus, sprendimus priimančio sveikatos priežiūros specialisto, veikiančio komandoje su gydytoju ir bendrosios praktikos slaugytojais: „Tarptautiniu mastu išplėstinės praktikos slauga ilgą laiką buvo apibrėžiama skirtingai ir įvardijama bendriniu terminu advanced practice nursing. Tik 2018 m. Tarptautinė slaugytojų taryba (ICN) pasiūlė vieningą išplėstinės praktikos slaugos apibrėžimą, siekdama suvienodinti sąvoką ir jos taikymą skirtingose sveikatos sistemose. 2020–2021 m. ICN paskelbtuose darbuose buvo apibendrintos įvairių mokslininkų įžvalgos, aiškiai apibrėžtos išplėstinės praktikos slaugytojų funkcijos, kompetencijų ribos ir profesinis vaidmuo.

Vienas pagrindinių šios iniciatyvos impulsų – mažinti gydytojų darbo krūvį, deleguojant išplėstinės praktikos slaugytojams tas užduotis, kurios gali būti atliekamos saugiai, kokybiškai ir efektyviai tiesiogiai neįsitraukiant gydytojams. Tai leidžia jiems koncentruotis į sudėtingus klinikinius sprendimus, o slaugytojams – visavertiškai realizuoti savo profesinį potencialą.“