Homeopatė I. Mintaučkienė: kaip moteris paversti princesėmis?(2)
Kiekviena moteris - tarsi fėja, savito nepakartojamo, tik jai būdingo grožio būtybė. Fėjos turi sparnus. Ir būtent jie atskiria jas nuo paprastų moterų. Vyrai fėjų sielos sparnų ieško akių spindesyje ir gyvenimo džiaugsme. Visos moterys gimsta fėjomis, visos jos turi sparnus...Tik metams bėgant gyvenimo išbandymai - tarsi atšiaurus vėjas, nuplėšiantis lapus – tuos sparnus pavagia. Fėja negali prarasti sparnų, antraip ji nustos spindėti džiaugsmu...O su ja ir visa aplinka...
Inesa Mintaučkienė – moteris, savaip prisiliečianti prie žmonių gyvenimo. Keičianti jų likimus gyvenimo kelionėje sukauptomis žiniomis bei patirtimi. Socialiniame tinklalapyje „Facebook“ ji save pristato taip: „Pradžioje save pažinau kaip gydytoją, tradicinės medicinos. Vėliau kelias pasuko į natūralią mediciną profesionaliame lygyje - esu gydytoja homeopatė, dirbanti su pačiais aukščiausiais homeopatinių vaistų skiediniais, kurie keičia žmonių psichologiją, puikiai padeda esant depresijoms ir, svarbiausia, keičia žmonių likimus. Nors tai skamba labai fėjiškai, bet tai tiesa, o žmonės, prie to prisilietę, įrodo teigiamais gyvenimo pokyčiais. Kad galėčiau atskirti, kas teisus kuriant žmonių likimus - lemtis ar pats žmogus, - teko giliai pažinti psichologiją, astrologiją, Taro, Kabalos mokymus. Kadangi gyvenimo kelionėje tų žinių sukaupiau, būtų miela jomis pasidalinti.“
Tiek daug patirties, sukauptų žinių. Ar nelengva jomis dalintis su aplinkiniais? Kaip atrandate tą aukso viduriuką, kad gydymo metodas būtų priimtinas tiek Jums, tiek pacientui?
Didžiausią malonumą teikia galimybė keisti žmogaus gyvenimą. Sunkumus paversti sėkme. Ir tai mane jaudina labiausiai. Be galo gera klausytis žmonių sėkmės istorijų, kai aplink tik ir girdime, kaip sunku gyventi. O tai reiškia, kad galbūt dar vienas žmogus liks Lietuvoje, neišvažiuos laimės ieškoti svetur.
Spręsdama, kokį gydymo būdą taikyti žmogui, visada žiūriu, ko labiausiai reikia jam pačiam. Gydymo procese svarbiausias yra žmogus.
Daugiausia tenka dirbti su moterimis. Ar galite atsakyti, ko šiandien labiausiai reikia Lietuvos moterims? Kokios jos?
Lietuvos moteris yra kenčianti, kuri ant savo pečių neša visą gyvenimą. Ir jos dažniausios ligos - užspaustų emocijų pasekmė. Kartais emocijos gali sprogti ir virsti labai rimta liga.
Lietuvos moterys yra labai vyriškos, joms trūksta meilės. Trūksta ne dėl to, kad jos neįdomios, negražios ar nesulaukia vyrų dėmesio. Trūksta dėl to, kad moterys pernelyg emocingos, o vyrai bijo būti priklausomi. Ir čia viskas lyg uždarame rate – ji meilės nori, jai jos trūksta, bet kadangi ji pati labai stipri, ištverminga, meilės ir pagalbos tiesiog nemoka priimti.
Dar viena problema – per didelis dėmesys neigiamiems dalykams. Kuo daugiau galvojame apie blogį, tuo dažniau jis tampa mūsų gyvenimo palydovu. Reikia mokėti džiaugtis tuo, ką turime.
O kokie mūsų vyrai?
Su vyrais tenka dirbti mažiau. Visų mano pacientų jie sudaro apie 20 proc. Įdomiausią patirtį išgyvenau vesdama psichoterapinius užsiėmimus laisvės atėmimo įstaigoje. Mano užduotis buvo sutramdyti vyriškąją
agresiją, tačiau prisipažinsiu, pirmiausiai nežinojau, kaip su jais kalbėtis. Ten vyrai sunkiai klauso moterų, jie patys nori tvarkyti savo gyvenimą ir savaip supranta, kaip tai daryti. Tačiau, manau, mums pavyko. Išsiaiškinus, kad kalėjime bausmę atliekantiems vyrams trūksta dėmesio, šilumos bei meilės, mes kalbėjome apie meilę, po to šiek tiek apie agresiją ir vėl apie meilę.
Įdomus Jūsų darbo vaisius – geišų mokykla. Kviečiate moteris, kurios nori vėl pasijusti fėjomis, susigrąžinti sparnus, jei gyvenimas juos aplaužė.
Steigti tokią mokyklą padiktavo pats gyvenimas. Tai tolesnė mano pacienčių evoliucija. Pastebėjau įdomų dalyką: po tam tikro laikotarpio pacientės grįždavo atgal pas mane su vėl tomis pačiomis problemomis, su kuriomis buvo atėjusios pirmą kartą. Išanalizavus situaciją, paaiškėjo, kad problema - ne mano darbo metodai, o tai, kad žmogus neturi pakankamai įgūdžių, kaip tinkama elgtis toliau. Ir tuomet kilo mintis padėti moterims, suteikti žinių, kad jos atgautų savo vidinį spindesį, vidinį džiaugsmą. Juk moterys yra vidinio grožio, jaukumo, malonumo, palaimos ambasadorės žemėje. Jei viso šito mes neišsiugdysime savo viduje, joks makiažas, prabangūs apdarai nepadės tapti dvasiškesnėmis.
Geišų mokykla atsirado iš poreikio pakeisti vidinę moters būseną. Tikėdamos meile bei laukdamos vyrų dėmesio, moterys turi spinduliuoti vidiniu grožiu. Vyro neapgausi - priėjęs prie moters, jis jaučia, jam arba gera, arba ne; jam arba jauku, arba ne.
Jeigu mes turime seksualią, lengvą, laisvą vidinę būseną, mes automatiškai seksualiai judėsime, kalbėsime, bendrausime ir žinoma, seksualiai jausimės.
Visuomenėje gaji nuomonė, kad geiša – elitinė prostitutė. Ar neišgąsdinsite moterų?
Visų pirma geišos – unikalios profesijos atstovės, bendravimo virtuozės. Praleisti vakarą su geiša – didžiulė garbė kiekvienam vyrui. O štai intymūs santykiai tarp geišų ir jų klientų – gana retas reiškinys. Tai žemiausias lygmuo. Mes taikome į aukščiausią - vyro ir moters palaimą būnant kartu.
Čia galėčiau pateikti pavyzdį, ką man teko sužinoti lankantis vyrų kalėjime. Vyrai nori karalaitės nuo stiklinio kalno. Ir tam, kad jie ją laimėtų, vyrai sutiktų kovoti su galingu slibinu. Bet tokių karalaičių dabar nėra. Šiuolaikinėje visuomenėje ypač svarbus seksualumo kultas, seksuali meilė tapo lengvai prieinama. Ir aš iki šiol prisimenu tų liūdinčių vyrų veidus, kai jie suprato, kad princesių nėra.
Ką daryti, kad moterys vėl taptų tokiomis princesėmis?
Pirmasis žingsnis - susikurti princesę savo viduje. Jeigu jos nėra, vadinasi, nėra ko ir rodyti. Tam mes siūlome psichoanalitinius kursus. Tam, kad galėtume įsileisti į savo gyvenimą naujus vėjus, pirmiausiai turime išsivalyti savo vidų, atrasti vietos kitiems dalykams. Vyras nenorės būti šalia liūdnos, prislėgtos moters. Ji turi būti lengva, pakili, šalia jos turi būti gera. Tik tuomet vyras atkreips dėmesį. Ir tik tuomet įmanomas tolimesnis vyro ir moters bendravimas.
Moterys nori būti ne savo likimo aukomis, bet savo likimo kūrėjomis ir valdovėmis. Meilė, laimė, sėkmė – viskas mums žadėta. Rojus – ne kažkada, ne po mirties, bet čia ir dabar. Tik šitoje vietoje mes turime dirbti. Daug dirbti.
Viena svarbiausių pamokų, kurią privalo išmokti būsimoji geiša, – visada ir visur būti graži.
Aš atsakysiu taip: „Sveikame kūne – sveika dvasia“. Tai yra vientisa. Tačiau kas yra svarbiau – fizinis kūnas ar dvasia? Čia man padeda Biblija: „Pradžioje buvo žodis ir žodis tapo kūnu“. Taigi mūsų geišų mokykla
pirmiausiai tvarko žodį, sielą arbą šerdį. O vėliau moteris gali tobulinti kūną.
Kaip moteriai išsaugoti sparnus, kad vėl spindėtų gyvenimo džiaugsmu?
Tiesiog prisiminti, kad esame moterys. Nustokime tarnauti, pradėkime džiaugtis. Net jei nesisekė meilėje, kaip toj dainoj - kelis kartus iš eilės, tai tik psichoscenarijai, kuriuos ne tik galima, bet ir reikia pakeisti, kad būtume laimingi. Labai svarbu kurti šventę kasdienybėje, puoštis, nepamiršti ir namų jaukumo: kvapai, gėlės, įvairūs ritualai... Ir, žinoma, gerbti vyrus, jiems dėkoti, vertinti ir parengti aistringų, paslaptingų netikėtumų.
Gal galite duoti mūsų skaitytojoms nors vieną patarimą, kaip elgtis, kad taip laukiama meilė pasibelstų į duris, o jau atrasta – neišblėstų?
Kokius ritualus atlikti ir kaip prieiti prie vyro – kiekvienos moters fantazijos reikalas. Bet, žinoma, yra tam tikri kvapai – afrodiziakai. Kaip antai rožių, jazminų, kanangų, muskato, palergonijos. Reikėtų vengti magiškų ritualų, nes tai priklauso burtams. Viskas turi būti natūralu ir tikra. Ritualai - tik tie, kurie atsirado tarp vyro ir moters bendravimo eigoje, kaip malonių nutikimų detalės. Jas verta atkartoti ir kasdienybėje, nes tai stiprina ryšį ir prikelia nuostabius prisiminimus. Štai, pavyzdžiui, jei pora susipažino, kai vyriškis gelbėjo merginą skęstant - natūralu, kad tuo metu jis buvo moters herojus. Tai gal verta "gelbėtis" dažniau, kad ir po aromatinių vonių?
Kalbino Agnė Garkauskienė
Susiję straipsniai
