Gandrų dvaras: grožis, išpuoselėtas dviejų gydytojų rankomis(2)

Netoli Agluonėnų, Kojelių kaime, miškų apsupta ir žalumoje paskendusi etnografinė gydytojų Zofijos ir Roberto Tikuišių sodyba. Čia kvepia vaistažolėmis, gėlių aromatu, akį džiugina išpuoselėta aplinka. Vos už trijų kilometrų – Ievos Simonaitytės tėviškė Vanagai, o jei eisi tiesiai per laukus – už 10 km prieisi Vydūno tėviškę.

Reklama

„Vaikščiodama po pievas ir prisimindama, kaip jas aprašė žymi rašytoja Simonaitytė, tarsi kalbuosi su ja. Ir su Vydūnu, kuris savo jėgomis  nugalėjo tuberkuliozę. Mes, gydytojai, šią ligą gydome antibiotikais, bet šie ligoniai nenori sveikai gyventi. O Vydūnas savo dvasia kilo į viršų ir nugalėjo ligą. Šių didžių žmonių dvasia mus turbūt ir užkrėtė gražinti aplinką, užsiimti ekologinėmis vaistažolėmis, susitikti su gerais žmonėmis“, -  su meile aprodo savo valdas: kiemą, vaistažolių daržą, pievas, vadinamas paukščių peryklomis,  Zofija Tikuišienė, buvusi Klaipėdos tuberkuliozės ligoninės gydytoja, dabar fitoterapeutė-homeopatė. Aplankėme šią sodybą kartu su Klaipėdos sveikuolių klubu.

Jaukaus kiemelio pakraščiuose  puikiai sutaria laukinė ir naminė augalija. Net daugelio keiksnojama dilgėlė čia auga „pagarboje ir meilėje“ ir nenustelbia kitų vertingų vaistažolių. Ypatinga vieta skiriama ratu augančiai ugniažolei, kurią žolininkė Zofija itin meiliai nuglosto ir  akimis pamyluoja – sako, jog to užtenka, kad augalas suteiktų stiprybės, sveikatos ir grožio.

„Augalus globoja Veneros planeta, todėl jie išties turi galią mus padaryti gražesnius“, - pritaria į svečius iš Kauno atvykusi gydytoja homeopatė Diana Laurynavičienė, studijavusi, be kita ko, ir medicininę astrologiją. Kartu su ja ekologinėje sodyboje lankosi ir kolegė Edita Jaskelevičienė. Su gydytojais Tikuišiais jas sieja bendro interesai, pomėgis ieškoti natūralių sveikatinimo būdų.

Atvykus prie  raudonų plytų pastato akį patraukia jau  20-metį vešinti skarota eglė, iškilus gandralizdis. Jaukiame augalijos supamame  kiemelyje ant medinio stalelio – taurės gryno vandens, pribarstyto rožių, nakvišų ir kitų augalų žiedlapių. Salstelėjęs saulės energijos prikaupęs gėrimas padeda atgauti jėgas, nuteikia relaksuojamai.

„Ekologija“ - juodas darbas

Sodybą Kojelių kaime gydytojai Tikuišiai nusipirko prieš pat nepriklausomybės atkūrimą. Sodyba buvusi apleista, norėta nugriauti. Atstatė ją, apsodino medžiais ir krūmais. Vėliau išdygo pirtis, sodyba pritaikyta kaimo turizmui, o ūkis – ekologinėms vaistažolėms auginti.

„Nugalėjo, matyt, kaimietiškas „skūpumas“ – noras turėti kokią nors naudą. Kaip gali prarasti tokį grožį, tiek daug gražių pievų, naudingų žmonėms žiedų?  Nuolat gerdavome arbatas, paskui susikūrėme jų gėrimo ceremonijas. Kai profesorius Algimantas Kirkutis pradėjo organizuoti Vydūnui skirtas konferencijas, gimė mintis užsiimti ekologinių vaistažolių auginimu. Lankėme kursus, ir jau aštuoneri metai tuo užsiimame“, - prisiminė Z. Tikuišienė ir prisipažino, jog kalbėti sunkiau nei dirbti ūkyje.

Daug darbų nudirbo pats šeimininkas vaikų chirurgas  Robertas Tikuišis - jo rankomis padarytos medinės durys, tvorelės, dengtas stogas. Dirbti tekdavo vos ne 24 valandas per parą, - sako Z. Tikuišienė, mat abu visu krūviu dirbo ligoninėse: ji – Tuberkuliozės ligoninės gydytoja, jis – pusantro etato Vaikų ligoninėje.

„Darbštumo neužtenka, reikia labai daug jėgų ir sveikatos. O ekologinis ūkis- juodas sunkus darbas, nes keliami labai aukšti reikalavimai priežiūrai. Žemė  turi būti netręšta 20 metų. Tręšti galima tik raugintomis žolėmis. Pievas, kuriose renku vaistažoles, pjauti galima tik tam tikru laiku.  Norint gauti ekologinio ūkininkavimo sertifikatą, reikia surinkti daug dokumentų, tiksliai kiekvieną žolytę pasverti, surašyti, kiek parduota. Tad jei perkate arbatas iš ekologinio ūkio, tikrai žinokite, kad tai nėra apgaulė, nes viskas kruopščiai tikrinama“, - pasakojo Z. Tikuišienė.

Žemė ūkyje smėlėta, tad auginti nėra lengva. Tačiau  kuo skurdesnė vaistažolė, - teigia žolininkė, -  tuo daugiau ji turi gydomųjų savybių.

Nedideliame vaistažolių darže veši ir naminiai, ir laukiniai augalai – tai, anot žolininkės, neleidžia jiems skursti, praturtina mineralais. Čia auga  burnočiai, margainiai, topinambai, anyžiaus kvapą skleidžiantys lofantai, ugniažolės, mėtos, šaltmėtės, kraujažolės, bazilikai, nakvišos, rykštenės,  levandos ir daugybė kitų. Pagarbą pelnę ir antioksidantų šaltinis šaltalankis, ir karklai – anot žolininkės, jų lapelių arbata taip pat ir vertinga, ir skani.

Apdovanoti talentais

Gydytoja Z. Tikuišienė, paklausta, ar žolelių arbata išstūmė iš raciono kavą, nusišypso: iki šiol ją gerianti, nes žmogus turi turėti kokią nors silpnybę.

Mėgstamiausia jos arbata – iš kiaulpienių. Išsirauna ją pavasarį su visom šaknim, nuplauna  ir dar žalią užpliko. Kvepia kava ir suteikia stiprybės. Tokiu pat principu renkasi arbatai ir kitas žoleles – „kas tuo metu šauna į galvą“. Ir atsižvelgdama į sezoną. Vienos mėgstamiausių – ugniažolės ir mėtos.

Pirtelėje paruoštos natūralios vantos – kadagio, pušų, alyvų. Jos išvalo žmogų dvasiškai, numalšina nuovargį,  pamasažuoja.  Prie pirties nutiestas takelis iš akmenukų ir savotiškas gultas iš jų – pėdų ir kūno masažui.

Gydytoja Z. Tikuišienė – ir sveikuolė. Sveikatą palaikyti padeda rytinė mankšta, žiemą –apsitrynimai sniegu,  linijiniai šokiai „vietoj aerobikos“ : jie lavina ne tik raumenis, bet ir protą, nes tenka prisiminti  sudėtingas šokio figūras.

Talentais apdovanotas ir jos vyras, 35 metus vadovavęs Vaikų chirurgijos skyriui, iki šiol dar operuojantis.

Dar sovietiniais metais grojęs Klaipėdos medikų ansamblyje bosine gitara, institute – kontrabosu, šiandien širdis pavirkdo sintezatoriumi.

1989 metais jachta perplaukęs Atlantą vyras kartu su Klaipėdos „Neptūnu“ yra pelnęs  Lietuvos krepšinio čempiono vardą.

Gamtos paslaptys beribės

"Kelionė į vaistažolių ūkį mano buvo labai keista ir įdomi, net mistiška. Gydytoja pasitiko svečius su "gėlių vandeniu", burtais, todėl tai buvo šiek tiek mistiška. Tačiau priminė, kad gamtos paslaptys beribės, todėl didybės ir paslapčių joje per daug, kad tai suvoktume. Pasivaikščiojimas po vaistažolių darželį buvo dar keistesnis. Jų sveikatinančios savybės, skonis ir kvapas gali pakerėti kiekvieną, net tokį žmogų kaip aš - visai nesidomintį ir neatskiriantį augalų. Kai gydytoja buvo įsijautusi į ūkio gido rolę, galvoje kirbėjo mintys: kaip tiek grožio gali sukurti du žmonės, kurie dar dirba ir medikų darbą? O dar vėliau paragavau augalą saldaus skonio lapais, kurio vienintelio pavadinimą sugebėjau atsiminti – lofantas“, - kelionės po sodybą įspūdžius papasakojo Ingrida.