Vasara - gamtos gėrybių metas

Vasara – puikus laikas, kuomet žydi įvairios vaistažolės ir noksta uogos. Vaistinius augalus galima naudoti arbatai šviežius, o tinkamai išdžiovinus turėti puikias atsargas žiemai. Vaistažolių gerosios, sveikatą stiprinančios, negalavimus mažinančios savybės žinomos nuo senų laikų.

Reklama

Kokias vaistažoles galima rinkti vasarą?

Vaistininkas žolininkas Marius Lasinskas pataria, kokias žoleles galima šiuo metu rinkti ir kaip jas džiovinti. Šiuo metu galite prisirinkti: siauralapio gauromečio žolės (t.y. lapai, žiedai ir stiebo viršutinė dalis), ieškokite jos miškų kirtimuose, sausose vietose, net pajūrio kopose gali augti; liepų žiedų, paprastųjų raudonėlių žolės (kur jo reiktų ieškoti, parodo jo lotyniškas pavadinimas oros – kalnas, ganum – pažiba, todėl jo ieškokite kalnų pašlaitėse, apšviestose saulės spindulių); drėgnose, šlapiose vietose rinkite pelkinę vingiorykštę; jau galite pradėti ieškoti smėlyninio šlamučio, kuris mėgsta sausas vietas, ypač gausu Dzūkijoje. Soduose galite rinkti: vaistinių medetkų žiedus (žinoma, juos reikia auginti, nes gamtoje savaime neauga), dirvinio asiūklio žolę, dilgėlių, o rudeniop ir sėklų, mėtų lapus ir daug kitų vaistinių ir maistinių augalų.

Kokiose vietose patariama rinkti vaistinius augalus?

Augalus reikia rinkti kiek įmanoma švaresnėse vietose, toliau nuo kelių, geležinkelių ir kitų taršos šaltinių. Taip pat jų nerekomenduojama rinkti šalia didelių pasėlių laukų, nes jie būna purškiami įvairiomis cheminėmis medžiagomis. Geriausia ten, kur mažai lankosi žmonės, kur gamta yra švari ir rami.

Ką svarbu žinoti norint džiovinti ir paruošti augalus saugojimui?

Pirmiausia, augalai turi būti surenkami tam tikru metu. Dažniausiai rasai nukritus, apie 12 val. dienos, renkami žiedai, lapai, žolė, o šaknys gali būti kasamos nepriklausomai nuo oro sąlygų vėlai rudenį ar anksti pavasarį. Yra bendrų patarimų, tačiau kai kuriuos augalus reikia rinkti kiek kitaip, taip pat dar galite pažiūrėti specialiuose leidiniuose, kokia yra mėnulio fazė ir kokius augalus tada rinkti. Jei gerai surinkote augalus, tuomet jie gerai ir džius, bet dažniausiai dar reikia pasistengti sukurti tokias džiovinimo sąlygas: gerai vėdinama patalpa (pvz., malkinė, palėpė), netiesioginiai saulės spinduliai, pakankamai šilta ir sausa patalpa. Saugoti popieriniuose maišuose ar stiklainiuose, priklausomai nuo augalo dalių ir rūšies.

Kuo naudingi vaistiniai augalai?

Siauralapio gauromečio lapuose randama daug biologiškai aktyvių medžiagų, taninų gleivių, alkaloidų, vitaminų, mikroelementų. C vitamino jos lapuose tiek pat, kiek juoduosiuose serbentuose. Įvairiais tyrimais nustatytas įvairiapusis augalo gydomasis poveikis. Gaurometis veikia priešuždegimiškai, raminamai, naudingas netgi prieš traukulius, slopina piktybinių ląstelių augimą, teigiamai veikia širdies darbą, gerina prostatos veiklą. Liaudies medicinoje naudojama arbata, gerinanti medžiagų apykaitą, „valanti“ odą, nuo galvos skausmų, raminanti, nemigai kankinant, esant įvairiems uždegimams virškinimo trakte, odoje, sergant ausų-nosies-gerklės uždegimais. Nuoviras ar antpilas efektyviai slopina įvairius gleivinių uždegimus, malšina skausmą.

Paprastieji raudonėliai – jau daug amžių yra žinomi ir plačiai naudojami vaistiniai augalai. Seniausiai jų antpilu buvo gydomi virškinimo ir kvėpavimo organų sutrikimai. Iš šių augalų pagaminti preparatai turi antiseptinių, prakaito skyrimąsi skatinančių, atsikosėjimą lengvinančių, organizmą stiprinančių ir raminamųjų savybių.

Pelkinės vingiorykštės augalas vertingas tuo, kad turi stiprių priešuždegiminių, priešvirusinių savybių. Jis kaupia salicilatus, į aspiriną panašias medžiagas, todėl yra natūralus aspirinas. Šioje žolėje yra vitamino C, karotinų, eterinių aliejų. Vingiorykštė priskiriama prie temperatūrą mažinančių ir reumatą gydančių vaistų, nes šio augalo lapų arbata veikia panašiai kaip aspirinas bei puikiai malšina skausmą. Vingiorykštė puikiai tinka esant peršalimui, gydant slogą, gripą, anginą, taip pat pūlinę anginą ir netgi bronchitą, laringitą ir įvairius virusinius susirgimus. Augalas gerai gydo sąnarius, tinka esant inkstų uždegimams.

Gydomosiomis savybėmis pasižymintis smėlyninis šlamutis taip pat naudojamas liaudies medicinoje. Jis tinkamas turintiesiems virškinimo sistemos sutrikimų (skatina apetitą, virškinimo sistemos liaukučių sekreciją, gerina maisto medžiagų rezorbciją), esant tulžies pūslės akmenų uždegimui (skatina akmenų pasišalinimą). Augalas taip pat skatina šlapimo pasišalinimą, tinkamas sergant hepatitu.

Vaistinių medetkų preparatai slopina uždegimus, spartina audinių granuliacijos procesus. Gerai gydo žaizdas, raminamai veikia centrinę nervų sistemą, mažina jaudulį, kraujo spaudimą, stiprina širdies darbą, malšina skausmą. Geriamieji medetkų preparatai skiriami sergant skrandžio ir žarnyno ligomis.

Dilgėlės – tai viena vertingiausių ir svarbiausių vaistažolių, randamų gamtos vaistinėje. Joje yra didelis kiekis geležies, kuris svarbus sergant mažakraujyste, gydo alerginius odos bėrimus ir nervinės kilmės egzemą. Dilgėlė stiprina inkstus bei kepenis, padeda pašalinti atliekas ir kenksmingas medžiagas bei toksinus iš organizmo. Ši vaistažolė naudinga gydant žvynelinę (psoriazę), nes pagerina kraujotaką bei suteikia organizmui mineralinių medžiagų, mažinančių skausmą bei uždegimą. Dilgėlėse esančias veikliąsias medžiagas vertino ir gydymui taikė Avicena XVI amžiuje – dilgėlės lapų nuoviru stabdė plaučių, žarnyno bei gimdos kraujavimus. Ši vaistažolė ypatingai pasitarnavo karo laikotarpiu. Šiuo metu jau galima prisirinkti ir dilgėlių sėklų. Dilgėlių sėklose yra vitamino C bei riebalinio aliejaus. Verta pabrėžti, jog dilgėlėse vitamino C yra 2,5-3 kartus daugiau negu citrinose.

Uogų nauda sveikatai

Uogų, kaip ir vaistažolių, nerekomenduojama rinkti pamiškėse, šalia kelių. Geriausia jas rinkti pintinėse ir ne storesniu nei 30 cm sluoksniu. Liepos mėnesį miškuose dar būna žemuogių. Šios uogos reguliuoja medžiagų apykaitą, gerina virškinimą. Uždegiminius procesus malšina, žarnyno spazmus gydo, virškinimą gerina juodieji serbentai. Juos sveika valgyti kenčiantiesiems nuo aukšto kraujospūdžio. Žolininkai juoduosius serbentus plačiai naudoja gydymui. Jie švelnina moterims priešmenstruacinį sindromą (PMS) ir menopauzės simptomus. Juodieji serbentai yra diuretikas, jais gydomas peršalimas. Iš uogų ir serbentų krūmų lapų gaminami vaistai, iš sėklų spaudžiamas aliejus. Iš džiovintų ar žalių lapų gaminama skani arbata. Žiemą užšaldytuose juoduosiuose serbentuose vis dar gausu vitaminų. Netgi iš džiovintų juodųjų serbentų lapų galima išsivirti vitaminizuotos arbatos.

Liepos mėnesį nokstančios gardžios vyšnios gerina virškinimą, žadina apetitą. Jose yra geležies, todėl puikiai tinka gydant mažakraujystę. Šių uogų antpilas, kaip ir gervuogių, malšina troškulį, jo duodama karščiuojantiems ligoniams.

Miškuose jau noksta mėlynės. Daugelis tikrai žino, kad mėlynės yra naudingos akims. Šviežios mėlynės arba mėlynių sultys mažina akių nuovargį, gerina regėjimą ir tinklainės atsinaujinimą. Taip pat sustiprina matymą prietemoje ir padeda dirbantiems dirbtinėje šviesoje ar ilgai dirbantiems kompiuteriu. Tačiau mėlynės gali suteikti ir kur kas daugiau naudos mūsų organizmui. Jos, kaip ir kitos miško uogos, sukaupia daug žmogui būtinų ir naudingų medžiagų. Mėlynėse yra karotino ir vitamino C, kurie palaiko kraujagyslių elastingumą, B grupės vitaminų, dalyvaujančių nervinių ląstelių metabolizme. Vitamino A mėlynėse yra ypač daug. Jis sėkmingai neutralizuoja laisvuosius radikalus, apsaugo organizmo ląsteles nuo pažeidimo. Gausu kalio, fosforo, kalcio, ypač daug geležies ir mangano. Jie aktyvina angliavandenių, baltymų ir riebalų apykaitą bei hormonų sintezę, reikalingi augimui, kraujo gamybai, audinių kvėpavimui. Kai trūksta mikroelementų, sutrinka biologiškai veiklių medžiagų – fermentų, hormonų ir vitaminų – susidarymas.

Miško ir pamiškių gervuogės malšina troškulį karščiuojant. Mokslininkai, ištyrę daugiau nei tūkstantį maisto produktų, gervuoges išrinko daugiausia antioksidantų turinčiu produktu. Kaip žinome, antioksidantai neutralizuoja laisvųjų radikalų poveikį, taigi saugo mus nuo įvairių ligų ir senatvės, gerina sveikatą ir puoselėja grožį. Šios uogos sukaupia didelį kiekį A, B grupės vitaminų, vitamino C ir ypač daug vitamino E, padedančio kovoti su įvairiomis infekcijomis ir puoselėjančio odą, plaukus bei nagus. Net ir termiškai apdorojus gervuoges, jose lieka didelis vitamino E kiekis. Taip pat jose gausu angliavandenių, organinių rūgščių, aromatinių ir rauginių medžiagų, labai daug kalio, vario, mangano, fenolio ir folio rūgšties.

Aviečių uogose ir lapuose gausu vitaminų (C, E, P, B1, B9, PP, karoteno), mineralinių medžiagų (geležies, vario, fosforo, jodo), ląstelienos, pektinų ir organinių rūgščių, pavyzdžiui, salicilo. Aviečių uogos renkamos liepą – rugpjūtį, o lapai – birželio – rugsėjo mėnesiais. Liaudies medicinoje taip pat naudojamos džiovintos šakutės su žiedais ir lapais, žiemą – šviežiai nuskinti ūgliai. Tad jeigu neturite sudžiovintų aviečių lapų ar vaisių, arbatos galite pasiruošti iš jaunų (pirmamečių) jų ūglių ir nedidelių stiebų.

Džiovinti ar šaldyti?

Skaniausios ir naudingiausios uogos būna iškart po surinkimo. Tačiau norint uogas išsaugoti žiemai, reikia jas šaldyti arba džiovinti.

Daugiau maistinių medžiagų išlieka užšaldytose uogose. Žemuoges, mėlynes rekomenduojama šaldyti neplautas, tik prieš tai jas reikėtų gerai perrinkti. Šaldiklio temperatūra turėtų būti 20–25°C šalčio. Derėtų naudoti tik drėgmei ir garams atsparius indus. Naudojant polietileno maišelius, prieš juos užsandarinant reikia išspausti iš jų orą ir palikti 1 cm tarpą galimam produktų išsiplėtimui.

Džiovinimui renkamos gerai sunokusios sausos uogos. Pavėsyje apvytinamos ir tuomet džiovinamos ne aukštesnėje nei 60°C temperatūroje. Iš šių uogų labai tinka daryti arbatas. Džiovintas mėlynes galima vartoti net 2 metus. Ne mažiau naudingų savybių turi uogų augalų lapai, džiovinami vėdinamoje patalpoje, pavėsyje.

Vilniaus visuomenės sveikatos biuro informacija