Edgaras Lubys: kitiems žmonėms būtų sunku maitintis taip, kaip aš maitinuosi
Muzikantas, sveikos mitybos propaguotojas ir sporto entuziastas Edgaras Lubys dalijasi mintimis apie savo patirtį, kaip gyventi sveikai, bet nepamesti dėl to galvos.
Edgaras Lubys: „Nepriskiriu savęs visiškiems veganams, gal sakyčiau, esu vegetaras, kartais pavalgantis veganiškai, o kartais – žaliavalgiškai. Vasarą, kai šilta, yra daugiau vaisių, daržovių, galima ir žaliavalgiškai pagyventi. Žiemą nekeliu panikos – gyvenu, kaip išeina ir viskas. Geriausia išbandyti, pasižiūrėti, kas tinka ir patinka būtent tau. Man, pavyzdžiui, patinka, ką apie maistą sako ajurveda. Daug prieskonių, spalvingas ir skonių kupinas maistas, daug dėmesio maisto estetikai, paruošimui. Pienas vartojamas tik tam tikromis valandomis – naktį, vakare, dieną geriau pieno vengti, nes gyžta. Grūdinės kultūros, ankštiniai valgomi per pietus. Ajurvedinė virtuvė man tinka, skanu tie visi prieskoniai. Ajurveda, pavyzdžiui, nerekomenduoja valgyti svogūnų, česnakų, o aš niekad jų ir nemėgau. Tiems, kurie sako, kad „be mėsos negaliu“, „nesąmonė, be mėsos numirčiau, nugriūčiau“, sakau, kad pabandytų metus taip pagyventi. Pamatytų, kaip viskas keičiasi, nes reikia pačiam pajausti, išbandyti savo kailiu. Jau aštuonerius metus maitinuosi vegetariškai ir dabar pradedu jausti kažkokią naudą. Iškrovos dienas irgi praktikuoju kartą per dvi savaites: nevalgau išvis arba geriu tik vandenį. Nuo to tikrai nenumirsi ir netgi į naudą bus. Bet kai prisigalvoja savaitę ar dvi tik sultimis gyventi, o prieš tai gyveno ant pyragėlių, tuomet negerai. Bet yra žmonių, kurie staigiai užsidega, nori kažką pakeisti... Tokie dalykai greitai nepasidaro – tai darbas su savimi. Nuolat turi apsivalyti, kad pajaustum, kaip ateina grąža. O tą grąžą pradedi jausti tik po ilgo laiko, po penkerių, dešimties metų.
Iš pradžių maniau, kad bus sunku būnant vegetaru gana aktyviai sportuoti. Nebuvo tų žinių, bet pradėjau domėtis ir atradau, kad yra profesionalų sportininkų, kurie taip maitinasi ir sėkmingai sportuoja, pasiekia puikių rezultatų. Man patinka kanadietis sportininkas Brendan Brazier, turiu jo visas knygas. Perskaičiau, pasidomėjau – ten viskas labai detaliai išaiškinta. Yra ir kitų autorių. Net jeigu sportuojantis žmogus ir valgo mėsą, man atrodo, kad vaisiai ir daržovės turėtų sudaryti mitybos pagrindą. Daugelio pagrindinė problema yra ta, kad valgo per mažai vaisių ir daržovių, tik batonus, mėsą, kotletus ir bulvių košę.
Kai ruošiuosi maratonui, sportuoju šešis septynis kartus per savaitę, kartais darau dvi treniruotes per dieną. Kai nesiruošiu, namie darau treniruočių programą insanity, kurią Lietuvoje išpopuliarino mano draugas treneris Ignas Bakėjus. Pas jį renkasi labai daug žmonių, iš jo daug sužinojau, išmokau ir išbandžiau namie, nes yra ir vaizdo įrašų. Ėjau ir į sporto salę, bet kadangi esu intravertas, nemėgstu masinių susirinkimo vietų, todėl man geriausia treniruotis namie. Išeina kokios penkios šešios labai intensyvios treniruotės po maždaug 40 minučių. Labai gera programa! Duoda gerą tonusą, ko negaunu iš bėgimo. Buvo etapas, kai nubėgdavau keturis maratonus per metus, tačiau šiuo metu man reikia kitokių treniruočių, nespaudžiu savęs bėgti maratonų. Mėgstu jėgos treniruotes, kai naudojamas savo kūno svoris: ant skersinio ir lygiagrečių.
Labai svarbu sportą pasirinkti pagal save. Nebūtina visiems eiti į sporto klubą, žaisti krepšinį ar bėgioti, nes tai dabar madinga. Juk yra daugybė sporto šakų! Kartais ir aš padarau kokią rytietišką mankštą – taiči, jogą ar Tibeto pratimus – ramiai, sąmoningai kvėpuodamas. Iškart geriau pasijaučiu. Jeigu pažvelgtume giliau, toks gyvenimas susijęs su dvasiniu pažinimu. Maratonui nubėgti neužtenka vien išlavinto kūno, reikia susitarti su savo protu, su savo „negaliu, neišeina“. Turi pastoviai dirbti su savimi, su savo neigiamomis savybėmis.
Man atrodo, kad sportas padeda nuolat save motyvuoti, išjudėti iš stingulio, neapkerpėti prie televizoriaus. Reikėtų pradėti po truputį. Pradžiai siūlyčiau susidaryti savo mitybos režimą: valgyti tuo pačiu metu, pasidaryti ritualą ir mėgautis maistu, nežiūrėti į jokius ekranus, nekalbėti, gerai sukramtyti. Tai neturi būti koks nors submarinas vairuojant, kurį greit sukemši, tarsi į šiukšliadėžę išmeti ir viskas. Maistą valgome ne tiktai burna, bet ir akimis.
Į mitybą žiūriu labai praktiškai. Ruošdamasis maratonui valgydavau vien makaronus ir vaisius – reikėdavo daug angliavandenių. Šiuo metu gyvenu kitaip – nesu pamišęs dėl sixpack’ų, tiesiog noriu būti sveikas, gerai jaustis. Daugeliui mano mitybos principai yra gana neįveikiami: sunku kitiems žmonėms būtų taip maitintis, kaip aš maitinuosi. Nevartoju kavos, juodosios ir žaliosios arbatos, jokių kitų tonizuojančių gėrimų. Nerūkau, negeriu alkoholio. Nevartoju mėsos, žuvies, kiaušinių. Retai vartoju pieno produktus, tik raugintus, pavyzdžiui, liesą jogurtą. Dabar ir tą apmažinau, nes pajutau, kad vasarą norisi lengvumo. Kai atsisakai pieno, lengvumas pasijaučia iš karto. Jau atsisakęs mėsos žmogus pasijaučia lengviau, o jei nevalgai dar ir žuvies, kiaušinių, kūnui iškart labai palengvėja.
Aišku, nereikia skubėti visko atsisakyti iškart. Jeigu dvidešimt metų maitiniesi vienaip, o dabar nori kitaip – organizmui gal didelio šoko nebus, bet protui tikrai bus. Mūsų kūnas – tai lyg mašina, į kurią reikia pilti gerą kurą, kad ji ilgai tarnautų. Nors yra posakis „Skrandis lango neturi ir niekas nemato, ką valgau“, kuriuo daugelis vadovaujasi, bet iš tikrųjų labai matosi, ką valgome.
Labai svarbu laikytis režimo: eiti anksti miegoti, keltis, gyventi su saule. Tai automatiškai pakeičia ir sveikatą, ir kasdienę savijautą, ir bendrą produktyvumą. Sakyčiau, kūno priežiūra turėtų susidėti iš šių trijų pagrindinių dalykų – režimo, mitybos ir judesio. Jeigu vieną darai, o kito ne, tarkim, tik sportuoji, bet valgai nesąmones, eini vėlai miegoti, nebus to rezultato, nesijausi gerai ir mesi sportą ilgainiui. Taigi turi būti reguliari mityba. Aš, pavyzdžiui, pusryčius suvalgau maždaug iki aštuonių, devynių valandų ryto. Pietus – kai saulė zenite – tarp dvylikos ir dviejų. Vakarienę – iki šešių vakaro. Tada anksti einu miegoti ir jokių problemų. O jeigu pusryčių neprivalgei, pietus praleidai, vakare grįžai peralkęs, tuomet imsi ryti. Ir visą vakarą varstysi šaldytuvo dureles, nes per dieną normaliai nepavalgei. O kai vakare suvalgai visą dienos kiekį ir eini miegoti – viskas eina į kūną masę. Visi toksinai per naktį stovi, pūva, nes naktį niekas nesivirškina. Naktį virškinimo ugnis yra labai silpna...
Dabar teorijų apie mitybą yra prikurta labai daug ir atsirinkti, kas yra teisinga, o kas – ne, labai sudėtinga. Maisto gaminimas neatima iš manęs daug laiko. Pusryčius paruošiu per dešimt minučių, kartais trumpiau užtrunku. Jeigu tik kokteilis, išvis mažai – kokios trys minutės. Pietus pagaminu per pusvalandį. Vakarienė išvis paprasta... Arba žmona gamina. Prieš intensyvias varžybas rekomenduoju valgyti daugiau angliavandenių, pavyzdžiui, kukurūzų košę ugali, kurią valgo Afrikos bėgikai. Man ji tinka geriausiai. Receptas labai paprastas – kukurūzų miltai ir vanduo. Į verdantį vandenį po truputį beri miltus, maišai, išeina toks pyragas. Jį apverti, supjaustai ir su kuo nori, su tuo valgai. Jis tinka ir prie sūraus ir prie saldaus. O šiaip, kuo paprastesnė mityba – tuo geriau. Visadalių grūdų košė, vaisiai, daržovės... Savo mitybos neįsivaizduoju be vaisių. Žiemą tenka valgyti džiovintus. O dar žiemą man pats geriausias lietuviškas patiekalas yra rauginti kopūstai – pigus, naudingas, lietuviškas ir daug vitamino C. Nei ruošti reikia, nei ką. Užsipilu kanapių aliejumi ir šveičiu. Jeigu nuo raugintų kopūstų pučia pilvą, reiškia – kažkas negerai su žarnynu, reikia pravalyti.
Mano mityba pasikeitė tada, kai mečiau rūkyti. Vėliau natūraliai atėjo supratimas, kad ir alkoholis man netinka. Mečiau. Draugai juokėsi, klausinėjo: „Tai ką dabar mesi daryti?“. Tada atsisakiau mėsos. Labai greitai visi kiti blogi dalykai savaime atkrito. Taip gyvenu iki šiol. Sportuoju su pertraukomis nuo paauglystės, visada mėgau judėti. Šiuo metu ilsiuosi nuo maratonų, bet judėjimas niekur nedingo, tiesiog nebėra išsikeltų aukštų tikslų: nubėgti, pasiekti, įveikti. Man norisi ramesnio jėgos sporto, todėl mielai darau treniruotes ant skersinio lauke, paįvairindamas intensyviomis kardiotreniruotėmis. Be to, dabar noriu daugiau laiko skirti šeimai.
Iš kur tokia motyvacija sportui? Vieniems tai yra kūno priežiūros kultas, šiuo metu tai turbūt pagrindinis žmonių siekis. Kitiems, ypač moterims, turbūt pagrindinis stimulas – būti gražiai ir lieknai. Laikausi tokios filosofijos, kad svarbiausia – jaustis gerai, sveikai. Kad po sporto norėtum vėl grįžti tą daryti. O ne fanatiškai pasportuoti tris savaites, o tada vėl vakarėliai ir televizorius. Šiaip, sunku žmonėms išlaikyti tą motyvaciją. Suprantu, nes iš vienos pusės ir pats esu tą praėjęs. Reikia rasti savyje jėgų, pagrindinė motyvacija turi būti sveikata. O gražus kūnas ateis savaime. O pilvas su laiku nukris. Svarbiausia – neperspaust. Niekas nepasidaro per savaitę, dvi ar mėnesį. Tai gyvenimo būdas. Keisti save reikia iš esmės. Eiti laiku miegoti, atmesti tam tikrus mitybos dalykus, atmesti šlamštmaistį, pagėrinėjimus, baliukus iki vėlumos. Nes nebus rezultato. Kartais galima, bet ta auka atima sveikatą ir kitus gerus dalykus. Sportas, kasdienė mankšta – tai yra elementari kūno higiena. Iš ryto atsikėlei, padarei mankštelę, nuėjai į šaltą dušą, pakvėpavai ir iš karto – gera diena.“
Susiję straipsniai
