Pacientas pririštas prie lovos. Ar žodžio „neramus“ pakanka?

Klausimas. Skaitytoja pasakoja apie du atvejus. Šiuo metu ligoninėje gydomo jos vyro palatos kaimynui diržais suvaržytos rankos ir kojos: pacientas neramus, išsitraukė kateterius, buvo iškritęs iš lovos. Anksčiau po hemoraginio insulto prie lovos buvo pririšta ir jos mama. Tuomet personalo paaiškinimas, pasak dukters, buvo toks: „kad nesidraskytų drabužių ir sauskelnių“. Pasak dukters, gydytojas jos apie šių priemonių taikymą neinformavo, o po mamos mirties e. sveikatoje įrašų apie suvaržymą ji nerado. Ar vien dėl to, kad pacientas neramus, pakanka suvaržyti jo rankas ir kojas? 

Atsako teisininkė, mediatorė Raimonda Joskaudienė

Fizinis suvaržymas yra rimtas žmogaus judėjimo laisvės ribojimas. Kiekvienu atveju būtina pagrįsti, kodėl jis reikalingas, kodėl nepakanka švelnesnių priemonių ir kiek laiko jį būtina tęsti. Personalo darbo palengvinimas ar darbuotojų trūkumas tokio pagrindimo neatstoja. Tai aiškiai akcentuoja ir Europos komiteto prieš kankinimą (CPT) standartai.

Kada diržai gali būti taikomi?

Lietuvoje specialios taisyklės nustatytos Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 9 straipsnio 4–5 dalyse ir sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-643 patvirtintame apraše. Jos skirtos psichikos ir elgesio sutrikimų turintiems pacientams, kai jiems teikiama būtinoji pagalba arba jie hospitalizuoti psichikos sveikatos priežiūrai.

Pagal šį režimą suvaržymas galimas, kai kitos priemonės neveiksmingos ar neprieinamos ir reikia apsaugoti patį pacientą nuo galimos žalos sveikatai ar gyvybei arba kitus asmenis nuo jo keliamos žalos. Įstatymas įvardija ir turto apsaugą, tačiau konkreti priemonė vis tiek turi būti būtina ir proporcinga.

Vien insulto diagnozė, vyresnis amžius ar žodis „neramus“ nėra automatinis leidimas pririšti žmogų. Bendro profilio ligoninėje pirmiausia reikia nustatyti, ar apskritai yra šio specialaus reguliavimo taikymo sąlygos. Vien iš skaitytojos pasakojimo to nustatyti negalima.

Pavyzdžiui, kateterio traukimas, keliantis tiesioginį pavojų sveikatai, gali būti svarbi aplinkybė sprendžiant dėl neatidėliotinos apsaugos. Tačiau dar reikia paaiškinti, kodėl konkrečiam žmogui būtina suvaržyti būtent abi rankas ir abi kojas, kokios alternatyvos įvertintos ir kiek laiko pavojus išlieka.

Ankstesnis iškritimas iš lovos taip pat reikalauja saugumo priemonių įvertinimo. Jis savaime nepagrindžia neribotos trukmės suvaržymo.

O paaiškinimas „kad nesidraskytų drabužių ir sauskelnių“ neatsako į esminį klausimą: kokią konkrečią grėsmę šis elgesys kėlė ir kodėl jai pašalinti reikėjo tokio intensyvaus ribojimo? Jeigu tikrasis tikslas buvo vien palengvinti slaugą, tai neatitiktų minėtų žmogaus teisių standartų.

Kas turi priimti sprendimą?

Pagal minėtą specialų reguliavimą suvaržymą skiria gydytojas psichiatras arba gydytojas vaikų ir paauglių psichiatras.

Kai būtina veikti nedelsiant, įstatymas leidžia laikiną sprendimą priimti psichikos sveikatos slaugytojui arba greitosios medicinos pagalbos specialistui – iki psichiatro atvykimo ar paciento pristatymo jo būklei įvertinti. Šios išimties negalima išplėsti į bendrą teisę bet kuriam darbuotojui savo nuožiūra skirti diržus.

Be to, pagal V-643 aprašą:

• suvaržymo būtinumą psichiatras įvertina ne rečiau kaip kas 1,5 valandos;
• paciento būklę psichikos sveikatos slaugytojas įvertina ne rečiau kaip kas 30 minučių;
• pacientas turi būti stebimas nuolat;
• išnykus pagrindui, suvaržymas gydytojo psichiatro sprendimu nutraukiamas nedelsiant.

30 minučių intervalas nereiškia leidimo pusvalandžiui palikti žmogų be priežiūros. O 1,5 valandos nėra automatiškai „leidžiama“ pririšimo trukmė.

Ar privaloma informuoti artimuosius?

Pirmiausia pačiam pacientui suprantamai paaiškinamos suvaržymo priežastys, priemonė, eiga ir galimos komplikacijos.

Artimųjų informavimas priklauso nuo paciento būklės, valios ir atstovavimo:

• Kai pacientas geba spręsti, informacijos teikimas kitiems paprastai grindžiamas jo rašytiniu sutikimu arba pasirašytinu informacijos gavėjo nurodymu medicinos dokumentuose.
• Kai pacientas negali protingai vertinti savo interesų, įstatymo 5 straipsnio 6 dalis numato, kad informacija apie jo sveikatos būklę sutuoktiniui, partneriui, tėvams ir pilnamečiams vaikams suteikiama jų prašymu. Teisė gauti informaciją savaime nereiškia teisės priimti gydymo sprendimus paciento vardu.

Vienodos pareigos apie kiekvieną suvaržymą kiekvienam giminaičiui automatiškai siųsti atskirą rašytinį pranešimą nėra. Tačiau teisę gauti informaciją turinčio artimojo ar atstovo prašymas negali būti ignoruojamas. Žodinis paaiškinimas artimajam taip pat nepakeičia privalomų medicininių įrašų.

Artimųjų pritarimas savaime nepadaro nepagrįsto suvaržymo teisėto.

Ar privalo būti įrašas e. sveikatoje?

Medicinos dokumentuose suvaržymas turi būti užfiksuotas. Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalis įpareigoja dokumentuoti taikytas gydymo ir slaugos priemones.

Pagal V-643 aprašą dokumentuojamas suvaržymo pagrindas, paciento būklė, taikytos alternatyvos arba jų neprieinamumo priežastys, priemonė, pradžia, pratęsimo motyvai ir pabaiga. Pildomi stebėjimo lapai ir registravimo žurnalas. Atsakomybė tenka ir sprendimą priimančiam gydytojui, ir atitinkamus veiksmus bei būklę fiksuojantiems specialistams.

Tačiau e. sveikatos portale matomi dokumentai nėra tapatūs visai ligoninės ligos istorijai. E003 stacionaro epikrizę, o teikiant atitinkamas psichikos sveikatos priežiūros paslaugas – ir E030 asmens psichikos sveikatos istoriją bei kitus privalomus elektroninius dokumentus, būtina pateikti ir tinkamai užpildyti pagal nustatytą tvarką. Tai nereiškia, kad kiekvienas suvaržymo stebėjimo lapas automatiškai matomas paciento portale.

Todėl vien iš to, kad e. sveikatoje neradote suvaržymo įrašo, dar negalima spręsti, jog jis niekur neužfiksuotas. Reikia tikrinti visus susijusius dokumentus. Kartu negalima daryti ir priešingos išvados – kad į e. sveikatą apskritai nieko įrašyti nereikia.

Ką apie tai pasakė teismas?

Byloje Bureš prieš Čekijos Respubliką EŽTT nagrinėjo diržais suvaržyto psichikos sutrikimą turėjusio asmens situaciją psichiatrijos ligoninės išblaivinimo centre.

2012 m. spalio 18 d. sprendime teismas pabrėžė: vien neramumas nepateisino beveik dviejų valandų pririšimo prie lovos. Reikšmės turėjo neišbandytos alternatyvos, nepakankama priežiūra, ilgalaikiai sveikatos padariniai ir nepakankami įrašai. Nustatytas Europos žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnio pažeidimas – nežmoniškas ir žeminantis elgesys.

Tai kitokių klinikinių aplinkybių byla, todėl jos baigties negalima automatiškai pritaikyti po insulto gydytai pacientei. Tačiau ji aiškiai parodo, kodėl vien bendro paaiškinimo „buvo neramus“ nepakanka ir kodėl būtini konkretūs įrodymai.

Ką daryti, jeigu taip atsitiko jūsų artimajam?

Pirmiausia kreipkitės į gydantį ar budintį gydytoją ir paprašykite įvertinti, ar suvaržymas tebėra būtinas. Jei siekiate patikrinti taikymo pagrįstumą, raštu prašykite:

1. Nurodyti, kas, kada ir kokiu medicininiu bei teisiniu pagrindu priėmė sprendimą.
2. Paaiškinti, kokios alternatyvos įvertintos ir kodėl pasirinkta konkreti suvaržymo apimtis.
3. Pateikti ligos istorijos, gydytojų paskyrimų, slaugos dokumentų ir suvaržymo stebėjimo lapų kopijas bei su konkrečiu pacientu susijusį registravimo žurnalo išrašą.
4. Paaiškinti suvaržymo trukmę, pakartotinių vertinimų rezultatus ir informacijos suteikimą pacientui ar teisę ją gauti turėjusiam asmeniui.

Po paciento mirties jo vaikai turi įstatyme numatytą teisę gauti informaciją. Todėl dukra gali savo vardu kreiptis dėl mirusios motinos medicinos dokumentų, patvirtindama tapatybę ir giminystę.

Pacientas arba jo atstovas skundą dėl paciento teisių pažeidimo pirmiausia teikia ligoninei. Tokiam skundui įstatymas nustato terminą: per vienus metus nuo sužinojimo apie pažeidimą, bet ne vėliau kaip per trejus metus nuo pažeidimo dienos. Į tinkamai pateiktą skundą ligoninė turi atsakyti per 20 darbo dienų. Jei atsakymas netenkina arba skundas laiku neišnagrinėjamas, dėl su paslaugų kokybe ir prieinamumu susijusių paciento teisių galima kreiptis į Valstybinę akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybą.

Paciento saugumą ir orumą ligoninė turi užtikrinti kartu. Artimojo klausimas „kodėl jis pririštas?“ nusipelno konkretaus, dokumentais pagrįsto atsakymo.

Pasidalinkite su žmogumi, kuris šiandien slaugo ar lanko artimąjį. O jeigu esate susidūrę su tokia situacija, ar Jums buvo paaiškinta, kas priėmė sprendimą ir kada jo būtinybė bus įvertinta iš naujo?