Palata – ne auditorija: kada rytinė vizitacija peržengia paciento privatumo ribas

Klausimas. „Rytinės vizitacijos metu prie paciento susirenka skyriaus vedėjas, keli gydytojai, rezidentai ir slaugytojai. Garsiai aptariama diagnozė, tyrimų rezultatai, ligos eiga ir prognozė. Visa tai girdi kiti palatos pacientai. Ar tai neprieštarauja Bendrajam duomenų apsaugos reglamentui (BDAR)?“ 

Atsako teisininkė, mediatorė Raimonda Joskaudienė.

Klausimas visiškai pagrįstas.

Rytinė vizitacija savaime nėra neteisėta. Tačiau daugiavietė palata nėra teritorija, kurioje nustoja galioti paciento privatumas ir medicinos paslaptis.

Teisinis vertinimas priklauso ne vien nuo to, kad vizitacija vyksta, bet ir nuo to:

• kas joje dalyvauja;
• ar visi šie asmenys iš tiesų dalyvauja gydant konkretų pacientą;
• kokia informacija atskleidžiama;
• ar ją būtina aptarti prie paciento lovos;
• ar pokalbį gali girdėti tam teisės neturintys asmenys.

Žodžiu pasakyta diagnozė – taip pat asmens duomenų tvarkymas

Kartais vis dar manoma, kad BDAR taikomas tik medicinos dokumentams, kompiuteriams ir elektroninėms sveikatos sistemoms. Tačiau tai nėra teisinga.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas byloje C‑740/22 „Endemol Shine Finland“ išaiškino, kad asmens duomenų atskleidimas žodžiu taip pat gali būti laikomas jų tvarkymu. Vadinasi, BDAR negalima apeiti vien todėl, kad informacija nebuvo parašyta ar parodyta kompiuterio ekrane, o buvo pasakyta balsu.

Duomenys apie žmogaus fizinę ar psichikos sveikatą pagal BDAR yra specialių kategorijų asmens duomenys. Juos galima tvarkyti, kai tai būtina diagnozei nustatyti, sveikatos priežiūrai ar gydymui, tačiau tik laikantis profesinės paslapties, duomenų kiekio mažinimo ir konfidencialumo reikalavimų. Gydymo įstaiga taip pat privalo taikyti tinkamas organizacines priemones, kad duomenys nebūtų be leidimo atskleisti ar prieinami asmenims, kuriems jų žinoti nereikia.

Taigi gydymo komandai nereikia kiekvieną kartą prašyti atskiro paciento sutikimo, kad jos nariai galėtų apsikeisti gydymui būtina informacija. Tačiau teisė gydyti nėra teisė informuoti visus, esančius tame pačiame skyriuje ar palatoje.

Kas turi teisę girdėti informaciją apie pacientą?

Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtinta, kad visa informacija apie paciento buvimą gydymo įstaigoje, jo sveikatos būklę, diagnozę, prognozę, gydymą ir kita asmeninio pobūdžio informacija yra konfidenciali.

Be paciento sutikimo ją galima suteikti asmenims, kurie tiesiogiai dalyvauja pacientą gydant ar slaugant, tačiau tik tais atvejais ir tiek, kiek tai būtina paciento interesams apsaugoti.

Todėl:

Gydantis gydytojas, slaugytojas ar konkrečiam pacientui paskirtas rezidentas paprastai gali gauti gydymui reikalingą informaciją.

Skyriaus vedėjas ar konsultuojantis specialistas taip pat gali dalyvauti, jeigu atlieka realią klinikinę, konsultacinę ar priežiūros funkciją.

Tačiau vien aplinkybė, kad asmuo dirba toje pačioje ligoninėje, yra gydytojas ar „eina kartu su vizitacija“, savaime nesuteikia teisės žinoti visos paciento ligos istorijos.

Juolab tokios teisės neturi kiti palatos pacientai, jų lankytojai ar su konkretaus paciento gydymu nesusiję darbuotojai.

Ar prieiga prie ligos istorijos lemia teisę žinoti?

Ne visada. Techninė prieiga ir teisinė teisė susipažinti su informacija nėra visiškai tas pats dalykas.

Pavyzdžiui, skubiai konsultacijai pakviestam specialistui gali būti teisėtai perduota konkrečiam sprendimui būtina informacija, nors jis neturėtų nuolatinės prieigos prie visos paciento ligos istorijos.

Ir priešingai – darbuotojas, techniškai galintis atsidaryti paciento kortelę, neturi teisės tai daryti vien iš smalsumo ar todėl, kad pacientas gydomas jo darbovietėje.

Teisėtumą lemia ne vien sistemoje suteiktas prisijungimas, o konkretus tikslas, darbuotojo funkcija ir būtinybė žinoti informaciją.

Šį principą yra patvirtinęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. VDAI paskelbtame teismų praktikos apibendrinime nurodytoje byloje Nr. A858‑124/2014 ligoninė paciento skundą įsegė į ambulatorinę kortelę, todėl su juo galėjo susipažinti visi pacientą gydę gydytojai. Teismas konstatavo, kad jie neturėjo teisinio intereso žinoti su gydymu nesusijusio skundo turinio. Kitaip tariant, net gydytojo statusas nėra universalus leidimas matyti visą apie pacientą turimą informaciją.

O kaip rezidentai – juk jie privalo mokytis?

Čia būtina atskirti dvi situacijas.

Kai rezidentas tiesiogiai dalyvauja gydant pacientą

Jeigu rezidentas, prižiūrimas gydytojo, tiria pacientą, vertina jo būklę, dalyvauja priimant sprendimus ar teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, jis gali būti laikomas gydymo komandos nariu. Tokiu atveju jam galima atskleisti tiek informacijos, kiek būtina jo funkcijoms atlikti.

Kai asmuo dalyvauja tik mokymo ar stebėjimo tikslais

Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 11 straipsnis nustato, kad įstaigose, kuriose mokomi sveikatos priežiūros specialistai, pacientas turi būti pasirašytinai supažindintas su vidaus tvarkos taisyklėmis, kuriose nurodoma, kad jis gali būti įtrauktas į mokymo procesą.

Pacientas, nesutinkantis dalyvauti mokymo procese arba nesutinkantis, kad jo informacija būtų naudojama mokymo tikslais, gali tai pareikšti raštu. Toks pareiškimas turi būti saugomas jo medicinos dokumentuose.

Tačiau net ir pacientui dalyvaujant mokymo procese įstatymas reikalauja nepažeisti jo privatumo ir nustato, kad paciento interesai bei gerovė yra svarbesni už mokslo interesus.

Todėl sutikimas dalyvauti mokymo procese nėra „blanko čekis“, leidžiantis garsiai perskaityti visą paciento anamnezę, aptarti intymias aplinkybes ar paversti daugiavietę palatą vieša klinikinio atvejo konferencija.

Medicinos mokymas yra būtinas, tačiau pacientas nėra demonstracinė priemonė.

Ar daugiavietėje palatoje apskritai galima aptarti paciento būklę?

Teisės aktai nenustato absoliutaus reikalavimo kiekvieną medicininę aplinkybę aptarti tik atskirame kabinete. Kartais nedelsiant įvertinti būklę, pakoreguoti gydymą ar perduoti svarbią informaciją būtina prie paciento lovos.

Tačiau turi būti laikomasi proporcingumo:

• prie lovos aptariama tik tai, kas būtina konkrečiam klinikiniam sprendimui;
• jautrios, intymios ar išsamios aplinkybės aptariamos atskirai;
• vizitacijoje dalyvauja tik funkciją turintys asmenys;
• kalbama tokiu tonu ir būdu, kad informacija nebūtų be reikalo girdima visoje palatoje;
• pacientui paaiškinama, kas yra vizitacijoje dalyvaujantys asmenys ir kokią funkciją jie atlieka.

VDAI rekomendacijose sveikatos priežiūros įstaigoms yra aiškiai akcentuota, kad pokalbiai su pacientais turi būti organizuojami taip, jog jų metu pateikiamų asmens duomenų negalėtų girdėti neįgalioti asmenys. Šis reikalavimas reiškia ne tik durų uždarymą, bet ir realų darbo organizavimą, užtikrinantį konfidencialumą.

Užuolaida tarp lovų gali suteikti vizualinį privatumą, tačiau ji nesustabdo garso. Todėl vien užtraukti užuolaidą nepakanka, kai balsu aptariama itin jautri informacija.

„Pavardės juk nepasakė“ – ar tai reiškia, kad duomenys nuasmeninti?

Ne.

Jeigu gydytojas stovi prie konkretaus žmogaus lovos ir sako: „Ketvirtoje lovoje gulintis pacientas serga…“, visi palatoje mato, apie kurį asmenį kalbama.

Asmens duomenimis laikoma ne tik vardu ir pavarde pažymėta informacija. Pakanka, kad žmogų būtų galima tiesiogiai arba netiesiogiai atpažinti iš aplinkybių. Todėl lovos numeris, amžius ar diagnozė daugiavietėje palatoje dažniausiai nėra tikras nuasmeninimas.

Praktiniai pavyzdžiai

Tikėtina, kad teisėta situacija: gydantis gydytojas, pacientui paskirtas rezidentas ir slaugytoja trumpai aptaria pasikeitusį kraujospūdį, vaistų dozę ir tą dieną atliekamą tyrimą. Kalbama tyliai, o išsami anamnezė ir prognozė vėliau aptariamos atskirai.

Didelę pažeidimo riziką kelianti situacija: prie paciento lovos susirenka dešimt žmonių, garsiai skaitoma visa ligos istorija, aptariama psichikos sveikata, priklausomybės, vaisingumas, onkologinė prognozė ar šeiminės aplinkybės, nors dalis dalyvių paciento negydo, o viską girdi likusi palata.

Tai nėra tinkamas nuasmeninimas: gydytojas nemini pavardės, tačiau, stovėdamas prie paciento, garsiai aptaria jo diagnozę ir sako „pacientas prie lango“. Kitiems palatos gyventojams jo tapatybė ir taip visiškai aiški.

Ne kiekvienas atsitiktinai nugirstas medicininis žodis automatiškai reiškia BDAR pažeidimą. Vertinama atskleistos informacijos apimtis, jautrumas, pokalbio būtinybė, dalyvių funkcijos, galimybė pokalbį organizuoti kitaip ir tai, ar įstaiga ėmėsi realių konfidencialumo priemonių.

Tačiau sistemingas ir garsus išsamių ligos duomenų aptarinėjimas, girdint tam teisės neturintiems asmenims, gali pažeisti tiek BDAR, tiek Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymą.

Ką apie medicinos duomenų konfidencialumą yra pasakęs EŽTT?

Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje Z prieš Suomiją pabrėžė, kad sveikatos duomenų konfidencialumas yra vienas esminių paciento privataus gyvenimo apsaugos principų. Jis svarbus ne tik konkretaus žmogaus privatumui, bet ir visuomenės pasitikėjimui gydytojais bei visa sveikatos sistema.

Byloje Mockutė prieš Lietuvą EŽTT nustatė Europos žmogaus teisių konvencijos 8 straipsnio pažeidimą, kai valstybinė psichiatrijos ligoninė be teisėto pagrindo atskleidė itin jautrią informaciją apie pacientės diagnozę, gydymą ir privatų gyvenimą žurnalistams bei jos motinai.

Šios bylos primena paprastą taisyklę: medicinos paslaptis nėra vien profesinės etikos formalumas. Tai savarankiškai saugoma žmogaus teisė.