Apie žilvitį gailestingą

Lietuvių liaudis turi pamokančią pasaką apie gailestingą žilvitį. Kaip žmogus bekirsdamas ąžuolą šį užpykdė ir tas kirvį atmušė į jo koją. Perkirto odas ir mėsas, perkirto gyslas sausas, kaulą sutrupino. Rauda žmogelis parpuolęs, ąžuolo atsiprašinėja, o tas, kietas būdamas, nieko nesako. Tada nelaimingasis žilvičio pagalbos paprašė. Žilvitis, lankstus būdamas, pagelbėjo. Sutvėrė kaulą žalia žievele – kaulas sulipo. Suveržė mėsas – mėsos suaugo. Sutvėrė gyslas žievėm, nuo žalios šakos suktom – gyslos susivėrė. Apdėjo odą žaliais lapais – oda surandėjo. Atsikėlė žmogus sveikas, žilvičiui gražiai padėkojęs namo parėjo.

Ne veltui liaudies išminties reikia klausyti.

Žilvičio žievėje, brazde bei medienoje yra daug stipriai dezinfekuojančių medžiagų salicilo rūgšties junginių, jos veikia panašiai kaip aspirinas. Senojoje chirurgijoje naudojo žilvitį, bet dabar jų nebevartojame: turime patogesnių naudoti, įvairesnių tvarstomų, dezinfekuojančių medžiagų. Nenaudojame ir dėl to, kad lūžiams ir žaizdoms gydyti tinka ne konservuotos, o prieš pat vartojimą paimtos žilvičio dalys. Ir ne visada juk jos parankėje būna. O štai jei pirštą susižeisite kur netoliese – mūsų Minija juk visa žilvičiais apsisupusi – apsukite šviežia švaria žilvičio žievele, kaipmat užgis.

Žilvičio žievės arbata tinkama nuo karščiavimo, reumatizmo, tik ne visi gali juos gerti – dirgina skrandį. Tinka vonioms nuo smulkių pūlinių, alergijų. Šviežių, dar drėgnų žievelių uždėkite ant skaudamo sąnario, palaikykite medžiaga apsupę – skausmas palengvės.

Žievę reikia ruošti nuo jaunų šakučių, kol ji lygi, blizganti.

Giedrės Bružienės FB puslapį skaitykite čia.