Kodėl mus taip traukia grybauti?

Vos tik miškuose pasirodo pirmieji baravykai ar voveraitės, socialiniuose tinkluose plinta grybų pilnų pintinių, o vėliau ir bagažinių nuotraukos. Gerai pagalvojus, ko gero, kiekvienas turi draugų grybų „maniakų“, kurie keliasi anksčiausiai, laisvai atšaukia savaitgalio planus, nes „dabar pats tas metas“. Kodėl mums taip svarbu grybauti? 

Komentaro autorė – Ilona Petrovė, vlmedicina.lt redaktorė

Gastronominio paveldo tyrinėtojas, prof. Rimvydas Laužikas gražiai rašė: „Į miškus, tarsi į atlaidus, traukiantys grybautojų srautai primena, kad grybavimas mūsų krašte turi religijos bruožų, o grybai lietuviškoje virtuvėje yra vienas iš pamatinių ir chrestomatinių produktų“[1].

Pasak profesoriaus, „taip nutiko, greičiausiai, dėl to, kad Lietuvos valstybę sukūrė lietuvių gentis, gyvenusi nederlingų žemių regione, dabartinėje Rytų Lietuvoje ir Vakarų Baltarusijoje. Žinome, kad šio regiono žmonės net XIX amžiuje nepragyvendavo vien iš žemdirbystės, nes kai kuriais metais derliaus nuėmimo metu nepavykdavo iškulti grūdų daugiau nei buvo pasėta. Taigi, grybavimas ne tik valstybės priešaušryje, bet ir XIX amžiuje buvęs ne savaitgalio pramoga, o realus maisto kaupimo šaltinis“[2].

Vadinasi, mūsų meilė grybams susiformavo iš praktinio poreikio, iš kartos į kartą perduodamų žinių ir virtuvės tradicijų, o ilgainiui grybavimas tapo savotišku lietuviško gyvenimo būdo ir kultūros simboliu.

1957 m. paplito mikofilinių (gr. mycophilia „meilė grybams“) ir mikofobinių (gr. mycophobia „grybų baimė“) tautų teorija[3], davusi pradžią etnomikologijos mokslui. Įdomu, kad jos kūrėjai – tiesiog tyrinėtojai entuziastai, visai ne mokslininkai (nors su jais bendradarbiavo): žurnalistas ir bankininkas Robertas Gordonas Wassonas ir jo žmona pediatrė Valentina Pavlovna. Tiesa, vėliau šių amerikiečių nuopelnai mokslui buvo įvertinti.

Taigi, pasak Wassonų teorijos, pasaulio tautas ir kultūras galima skirstyti pagal jų istorinį ir emocinį santykį su grybais, t. y. mikofilines ir mikofobines.

Jų nuomone, mikofilinių šalių kultūroje grybavimas yra gili tradicija, grybai laikomi vertingu maistu, vaistu ir folkloro dalimi, o miško gėrybių pažinimas perduodamas iš kartos į kartą. Prie tokių jie priskyrė Baltijos šalis, Lenkiją, Ukrainą, Baltarusiją, Rusiją.

O štai Prancūzija, Italija, Ispanija garsėja išlavinta kulinarine grybų kultūra (pavyzdžiui, trumų ar baravykų kultu).

Kinijoje, Japonijoje, Pietryčių Azijos šalyse grybai tūkstantmečius naudojami ne tik maistui, bet ir tradicinėje medicinoje, pavyzdžiui, valgomieji danteniai (įprastai juos vadiname šitakiais) arba tikriniai blizgučiai (Japonijoje žinomi „Reishi“, o Kinijoje – „Ling-zhi“ pavadinimu).

Meksikos, ypač kalnuotų vietovių, gyventojai istoriškai naudojo grybus ir ritualinėms reikmėms.

O kokias šalis Wassonai laikė mikofobinėmis? Sutuoktiniai joms priskyrė Didžiąją Britaniją, JAV, Kanadą, Australiją, Airiją (anglosaksų literatūroje grybai ilgą laiką buvo minimi neigiamame kontekste). Jie teigė, kad šiose kultūrose laukiniai grybai tradiciškai asocijuojasi su puvimu, mirtimi, raganavimu ir nuodais. Žmonės istoriškai vengė juos rinkti miške, pasitikėjo tik pramoniniu būdu užaugintais pievagrybiais.

Germanų ir Skandinavijos šalyse (Vokietijoje, Nyderlanduose, Švedijoje, Norvegijoje) rinkti laukinius grybus istoriškai nebuvo populiaru, nepaisant to, kad jos turi gilias miškininkystės tradicijas.

Wassonai kėlė hipotezę, kad toks šalių skirtumas yra religinio ir dvasinio paveldo pasekmė. Jie manė, kad senovės indoeuropiečių ir kitų genčių dvasinėse praktikose tam tikri grybai (ypač turintys psichoaktyvių savybių, pavyzdžiui, paprastoji musmirė) buvo laikomi šventais ir tabu.

Vienos gentys (t. y. mikofilės) išlaikė glaudų ryšį su šiuo kultu, perkeldamos jį į kasdienį gyvenimą, o kitos (mikofobės) įvedė griežtus draudimus (tarkim, net liestis prie grybų), kurie bėgant laikui virto pasąmoninga baime ir pasibjaurėjimu.

Visgi jie sako, kad dabar ši riba nyksta dėl globalizacijos, kulinarijos populiarėjimo ir mokslo žinių, todėl net ir tradiciškai mikofobinėse šalyse (pvz., JAV) susidomėjimas grybais sparčiai auga.

Kad ir kaip būtų, grybavimo sezonas pas mus jau prasidėjo. Žvejams linkima: „nei žvyno, nei uodegos“. O grybautojams? Gal „pilnų krepšių“? „Sveikų baravykų“? Matyt, reikėtų paklausti dzūkų. Gerų atlaidų miške!

P. S. Girdėjau: geras ženklas, jei miške veidu įsipainioji į voratinklį, vadinasi, eini teisingu keliu ir netrukus rasi gerų grybų.