Tolimos kelionės nuotykiai tik sustiprino meilę Lietuvai

„Jeigu ne dabar, tai vėliau tokios galimybės galime neturėti – karjera, šeima, būstas“, - taip savo pasiryžimą beveik metus keliauti po Ameriką, Australiją bei Naująją Zelandiją paaiškino mediciną baigusi Dalia Dubakaitė. Kelionės dvasia ją su draugu lydėjo nuo praėjusių metų liepos iki šių metų gegužės vidurio.

Reklama

Kodėl nusprendėte pakeliauti po tolimas šalis?

Baigę su draugu studijas Vilniaus universitete, turėjome du pasirinkimus: studijuoti toliau arba metus atsikvėpti. Nusprendėme, jog ateityje galimybės metų pertraukai gali ir nepasitaikyti – karjera, šeima, būstas. Kur vyksime, nebuvo sunku nuspręsti, mat apie Kanadą mąstėme jau seniau. Tad pirmiausia nuvykome į Kanadą ir, susitikę su ten dirbančia drauge, nutarėme pakeliauti kartu. Iš pradžių apsilankėme JAV, po to – Meksikoje, paskui patraukėme į pietus - viliojo džiunglės, senųjų civilizacijų liekanos, pusiaujo kirtimas ir kitos kultūros.

Kadangi keliauti autostopu sekėsi, pavyko aplankyti ir Naująją Zelandiją, ir Australiją. Šaunu, jog neteko rūpintis vizomis – tik apsilankymui Kanadoje, JAV ir Australijoje reikia užpildyti formą internete, o visose kitose šalyse šiuos reikalus tvarkėme kirsdami sieną.

Kokiu būdu pasiekdavote tikslą?

Daugiausiai autostopu, tačiau teko ir paskraidyti. Pavyzdžiui, tarp Centrinės ir Pietų Amerikos plyti džiunglės, kurias galima tik praeiti pėsčiomis per keletą dienų, bet to nepatariama daryti, nes šiuo keliu gabenami narkotikai, grobiami žmonės. Tad pasirinkome skrydį dvylikaviečiu lėktuviuku iš Panamos miesto į Puerto Obaldia kaimą, esantį džiunglėse, o iš jo dviem valtimis pasiekėme Kolumbiją. Tai buvo turbūt įdomiausias sienos kirtimas. Kelis kartu keliavome ir autobusais, pavyzdžiui, nuo San Paulo iki Rio, mat buvo itin karšta, jautėmės pavargę. Viešojo transporto paslaugomis naudojomės didmiesčiuose, tokiuose kaip Los Andželas.

Kokių nuotykių patyrėte?

Mūsų nuotykiai susiję su sutiktais žmonėmis. Į atmintį įstrigo kanadietis, pas kurį buvome apsistoję. Rodydamas į vieną vazoną, pasigyrė, jog vaikai padovanoję obuolių sėklų ir štai jis auginąs obelį. Tačiau mums nekilo abejonių, jog matome ne ką kita, kaip dilgėlę! Tokia klaida vyrukui būtų atleidžiama, jei jo profesija nebūtų... biologijos mokytojas.

Panamoje apsistojome pas virtuvės šefą, gyvenantį džiunglėse, kurio namas pasiekiamas 40 minučių einant taku, nes automobilis nepravažiuotų. Juo žingsniuodamas, šeimininkas visada pasiima porą mačečių – „dėl viso pikto“. Atėję į jo namus, gaminome tikrą limonadą iš sode augančių citrinų, maišydami sultis su melasa.

Didelis netikėtumas buvo tai, jog porą savaičių prieš vykstant į Argentiną iš dėdės, Lietuvoje besidominčio giminės istorija, sužinojau turinti šioje šalyje giminaičių. Su jais susisiekėme, aplankėme, šnekėjomės gestais ir šiek tiek pramokta ispanų kalba. Paaiškėjo, kad jų prosenelis 1912 m. išvyko iš Lietuvos, tad jų šeimoje lietuviškai seniai niekas nebekalba. Pasijutome lyg per Kalėdas, nes visi buvo labai draugiški, gyrė mūsų lietuvišką „tinginį“, žiūrėjome senas nuotraukas, kuriose bandėme atpažinti giminaičius.

Kitąsyk mašina keliavome su pora, jų šunimi, višta, skalbimo mašina ir dvylika viščiukų. Pakeliui sustojome paėjėti link krioklio, o šeimininkai nenorėjo augintinių palikti automobilyje, tad nešėmės ir vištą, ir dėžę su viščiukais, kuriuos prie krioklio paleidome palakstyti. Vėliau kol juos visus sugaudėme...

Ar sužavėjo gamta?

Gražūs Kanados ir Naujosios Zelandijos kalnai, miškai, Australijos raudonos dykumos. Nustebino JAV nacionaliniai parkai – išties toje šalyje ne tik kultūrinė, bet ir gamtinė įvairovė. Aplankėme dešimt skirtingų nacionalinių parkų: nuo sekvojų giminaičių raudonmedžių giraičių iki Didžiojo kanjono. Keliaujant į pietus, išvydome daug nežinomų augalų ir gyvūnų, pirmą kartą ragavome įvairiausių vaisių. Apsilankėme ir vienoje sausiausių pasaulio dykumų Čilėje, Atakamoje. Šiaurinėje šios šalies dalyje ne sykį išgirdome, jog vidurinėje dalyje be galo gražu, verta vykti apžiūrėti. Na, užsukome ir ten, o vaizdai – visai kaip Lietuvoje: vaismedžiai, žalia žolė, mediniai geltoni namai.

Ar teko per tuos dešimt mėnesių patirti sveikatos sutrikimų?

Mums labai pasisekė, kad sveikatos problemų beveik neturėjome, išskyrus tai, kad po Kalėdų vakarienės „sustreikavo“ skrandžiai. Tuo metu buvome Peru, kurioje Kūčių dieną mums įprastos vakarienės nevalgo, tik vidurnaktį sėda prie stalo. Tuo metu patiekiama daugybė mėsiškų patiekalų bei desertų. Tad tokiam valgių gausumui vėlyvu metu mūsų skrandžiai nebuvo pasiruošę.

Išgirdome istorijų, kaip anksčiau gydydavosi vietiniai. Pavyzdžiui, Australijos aborigenai, prieš atvykstant baltiesiems, buvo įpratę išsiurbti vaikams snarglius iš nosies burna. Baltieji, žinoma, tokiu elgesiu baisėjosi ir draudė taip elgtis, bet nepaaiškino, jog nosį reikia išsipūsti, todėl padaugėjo sinusitų, otitų ir daug vyresnio amžiaus aborigenų yra neprigirdinčių.

Ar organizmui sudėtinga buvo prisitaikyti prie pakitusių klimato sąlygų?

Jautėme skirtumą būdami Ekvadore bei Peru, kur kelias vingiuoja daugiau kaip keturių kilometrų aukštyje – išlipus iš automobilio ir paėjus keletą metrų, pagreitėdavo širdies plakimas. Tačiau per keletą dienų prisitaikėme ir prie aukščio skirtumo. Kur kas sunkiau buvo priprasti prie karščio – tiesą sakant, ir nepripratome. Nors pasirinkome keliauti į pietus, kad nesušaltume, tačiau karštis, ypač Meksikoje, Australijos dykumose, vargino, net naktį nejudėdami prakaitavome.

Kuo keliaudami maitinotės?

Dienos metu valgėme konservuotą maistą, kuprinėse turėjome negendančių atsargų keletui dienų, pasitaikius galimybei, ką nors išsivirdavome. Kiekvienoje šalyje valgydavome ir tradicinių patiekalų. Tiesa, Peru delikateso – keptos jūrų kiaulytės – nesiryžome paragauti.

Kuo naudinga ši patirtis?

Po kelionės viskas nebeatrodo taip sudėtinga, mudu su draugu tapome pakantesni – tiek vienas kitam, tiek aplinkiniams. Taip pat pramokome ispanų kalbos. Ir, žinoma, supratome, kad niekur kitur gyventi nenorėtume, tik Lietuvoje.