Taiči: kinų išmintis kūno ir dvasios sveikatai(1)

„Ko palinkėčiau nuolat skubančiam ir niekur nespėjančiam šiandienos žmogui? Ogi atsikelti penkiomis minutės anksčiau ir skirti bent tiek laiko rytinei mankštai“, - sako Lietuvos budistų bendruomenės bei Vidinio tobulėjimo centro Kokoro-No-Kai steigėjas ir vadovas Aivaras Engelaitis. Vaikystėje buvęs gležnas ir ligotas, šiandien jis retai praveria gydytojo kabineto duris. Jau dvylika metų vyro diena prasideda prieš kelis amžius Kinijoje sukurta taiči mankšta. Jokios mistikos, jokių drastiškų dietų nei šamaniškų apeigų. Vien lėti ir tikslūs judesiai, padedantys išgyti ne tik kūnui, bet ir sielai.

Reklama

Ko šiandien labiausiai trūksta žmogui?

Nuolatinis nestabilumo pojūtis, baimė dėl rytojaus, nerimas, nežinia, netikrumas. Tai lemia mūsų šalyje susiklosčiusi socialinė-ekonominė padėtis. Kinijoje mūsų dvasinis judėjimas atsirado būtent tokioje nestabilumo atmosferoje, kuri smarkiai veikia žmonių psichiką. Kita problema yra ta, kad žmonės nuolat persidirba. Iš pradžių jie taip elgiasi tarsi iš būtinybės išgyventi, tačiau vėliau nepajunta, kaip įsisuka į nesibaigiančių darbų ratą ir nebegali iš jo ištrūkti. Nuo to psichika taip pat labai kenčia. O tada jau žmonės ateina pas mus, turėdami sveikatos problemų, kurių nori atsikratyti, nori pailsėti, atsigauti.

Kaip taiči filosofija aiškina prastos fizinės sveikatos priežastis?

Vaistai, chirurginė intervencija žmones gydo greitai, tačiau drastiškai. Taiči paremta harmonijos, pusiausvyros siekiu. Taiči mankšta, kuri atliekama lėtai, harmonizuoja žmogaus kūną, kartu ir protą, padeda iš kūno pašalinti įtampą, o įtampa ir yra didžiausia bėda. Kai atsikratoma įtampos, tada ir organizmas sveiksta nuo visų ligų, žmogus darosi ramesnis, atsparesnis stresui, jam lengviau pažvelgti į save iš šalies. Taiči dar vadinama ”meditacija judant“. Taigi gera fizinė savijauta neatsiejama nuo dvasinės būsenos. Svarbiausia palaikyti pusiausvyrą, neperlenkti lazdos ir neakcentuoti vien kūno treniruočių.

Ar taiči mokytojai, be fizinių treniruočių bei meditacijos, akcentuoja ir kitus ne mažiau svarbius principus ir užduotis, kurias derėtų atlikti kiekvienam save gerbiančiam žmogui?

Akcentuojama tai, jog pirmiausiai taiči turi suteikti žmogui daugiau žmogiškumo, humaniškumo. Būti doram, sąžiningam, padėti kitiems – tai labai svarbu siekiant vidinės harmonijos. Taigi jokios mistikos.

Ko jums pačiam padėjo pasiekti taiči praktika?

Iki keturiolikos metų per kūno kultūros pamokas aš priklausiau vadinamajai specialiajai grupei, kitaip tariant, atsiliekančiųjų būreliui. Fiziškai buvau silpnas, kamavo skrandžio negalavimai. Taigi pradėjau nuo karatė treniruočių, vėliau perėjau prie taiči. Noriu pabrėžti tai, jog pokyčiai neįvyksta greitai, jų reikia siekti ilgai ir kantriai. Aš pats kasdien intensyviai sportuoju jau daugiau kaip dvidešimt metų. Iš pradžių įsitrauki todėl, kad tai įdomu, kad vilioja paslaptis, norisi sužinoti ir išbandyti, įsigilinti. Tačiau po trejų ketverių metų pajunti rezultatus: dabar aš jaučiuosi žvalus, kūnas tapo lankstus. Sutikęs bendraamžius, matau, kaip jie kenčia dėl sėdimo darbo, neteisingos mitybos, nejudraus gyvenimo būdo, nuolatinio streso.

Ką patartumėte kiekvienam, norinčiam pagerinti fizinę savijautą?

Pats svarbiausias ir pirmasis dalykas, ką gali ir turėtų padaryti kiekvienas pradėdamas dieną – dešimt minučių pasimankštinti. Senovės Kinijos gydytojai lygino žmogų su durimis, kurios nevarstomos ilgainiui pradeda rūdyti, girgždėti. Taigi žmogui judėjimas gyvybiškai svarbus. Kasdien mūsų kūnas turi patirti tam tikrą fizinį krūvį. Dažnai girdžiu pasiteisinimų: „Gana prisibėgioju darbe, kam dar mankštintis?“ Tai neatstoja mankštos. Nuo fizinio darbo paprastai pavargstama, o specialūs mankštos pratimai lavina kūną, padeda atsipalaiduoti, atsigauti. Paprastai sunkiausia būna pradėti. Tačiau juk nebūtina imtis drastiškų priemonių, nereikia savęs alinti, kankinti. Pradėkime nuo penkių mankštos minučių kiekvieną rytą. Tai tikrai galime sau leisti kiekvienas, net ir labai užsiėmęs žmogus. Judant mažais žingsneliais galima pasiekti didelių dalykų. Neteisinga galvoti, kad per penkias minutes nieko naudingo nenuveiksi. Tos penkios minutės arba pora pratimų jau padės žvaliau jaustis. Taigi pradžia bus padaryta. Toliau bus tik lengviau. Po savaitės norėsis dar šiek tiek pasimankštinti, ilgainiui mankštos laikas galbūt prasitęs iki 20 minučių ar daugiau.

Mūsų didžiausia problema ta, kad norime greito rezultato. Per dvidešimt metų užsiauginęs didelį antsvorį žmogus tikisi per porą mėnesių jo atsikratyti. Tai nenormalu.

Kuo  taiči mankšta naudinga sveikatai?

Dažniausiai į mūsų užsiėmimus ateina žmonės, kurie dėl ilgo vairavimo, sėdėjimo prie kompiuterio kenčia galvos, nugaros, kaklo skausmus, raumenų įtampą. Tai dar nėra liga, tačiau nuo įtampos viskas prasideda. Įtampa neleidžia gyvybinei energijai laisvai tekėti, trikdo kraujotaką, medžiagų apykaitą.

Taiči negydo atskirų organizmo dalių sutrikimų. Ji padeda pašalinti įtampą, o toliau organizmas susitvarko pats, tad mums nereikia galvoti apie tai, kaip padėti inkstams.

Mūsų visuomenėje vis dar įprasta manyti, kad tabletė išspręs visas problemas...

Taiči mankštos papildomieji pratimai, dar vadinami cigun pratimais, skirti atskiroms organizmo sistemoms, nors tuo pat metu veikia visą kūną. Tarkime, tigro pratimai skirti kepenims ir tulžies pūslei, elnio pratimai – inkstams ir šlapimo pūslei, meškos – skrandžiui ir blužniai, beždžionėlės – širdies ir kraujagyslių sistemai bei plonajai žarnai, o gervės pratimai skirti plaučiams, kvėpavimo sistemai ir storajai žarnai. Visi šie pratimai reikalauja daugiau fizinės jėgos, jų poveikis yra greitesnis negu taiči pratimų.

Budizmas, ko gero, neatsiejama jūsų gyvenimo dalis?

Budizmas nėra mano religija. Aš laikau save budistinių pažiūrų krikščioniu. Vadovaujuosi budizmo filosofija, kuri teigia, jog žmogaus vidus ir dvasia yra visko esmė. Žmogus yra tai, ką jis mąsto. Neturiu autoritetų, kuriais šventai tikėčiau, kuriems melsčiausi. Budizmas ragina tikėti savimi. Visi atsakymai slypi mūsų viduje.   Ieškoti atsakymų į tave kamuojančius klausimus turi pats, neturi užkrauti tos atsakomybės jokiai dievybei. Mano taiči mokytojas vis ragina nekopijuoti jo aklai, galvoti pačiam, nes galbūt atrasiu tai, ko jam nepavyko atrasti. Vadovaudamiesi autoritetais, jų sukurtomis taisyklėmis dažnai net neklausiame savęs, ar tai iš tikrųjų tiesa, ar viskas taip ir yra. Galbūt tasai, kuris jas sukūrė, klydo?

Niekas kitas, tik pats žinai, kas tau geriausia. Taip ir žmogaus organizmas. Jis pajėgus pats susitvarkyti, jam tereikia šiek tiek padėti. Žmogus neturi priklausyti nuo gydytojo, nors dabar veikiančiai sveikatos priežiūros sistemai turbūt taip naudingiau. Pirmiausiai kiekvienas turi stengtis kiek galėdamas padėti sau. Jeigu pačiam nebeišeina, tada kreiptis pagalbos į kitą.

Jūsų takeliai pas gydytojus turbūt jau seniai užžėlę?

Aš taip pat kartais susergu, tačiau gal kiek rečiau nei kiti. Jeigu matau, jog mankšta nepadeda atsikratyti kokio nors negalavimo, žinoma, kreipiuosi į gydytoją ir klusniai vykdau visus jo nurodymus. Stengiuosi su jais daug kontaktų neturėti, bet prireikus kliaujuosi tradicine medicina.

Nesu ir sveikuoliško gyvenimo būdo pavyzdys. Mėgstu skaniai ir gausiai pavalgyti, kartais laiko užkąsti lieka tik vėlai vakare. Pasirinkau tokį gyvenimo kelią, kad badauti man nereikia. Dėl kasdienių treniruočių ir užsiėmimų, kurios trunka ir po penkias šešias valandas, mano svoris beveik nekinta, tad galiu sau leisti ir pasmaguriauti.