Jonas Korsakas: „Sistema turi būti pasiruošusi priimti naujas iniciatyvas“(6)

„Kiekvienas iš mūsų pats turi stengtis ir kurti aplinką sau ir kitiems, tačiau ateina laikas, kai sistema tampa neįveikiamu stabdžiu naujoms idėjoms ir planams įgyvendinti“, -  sako Vokietijoje dirbantis Lietuvos jaunųjų gydytojų asociacijos prezidentas Jonas Korsakas.

Lietuvos jaunųjų gydytojų organizacijos gimimą ir veiklą stebiu daug metų. Jūsų organizacijos gimimo pradžia – bendra veikla prasidėjo tada, kai Santariškių ligoninės administracija iš jaunųjų gydytojų norėjo atimti vienintelę susibūrimo vietą – mažą ir drėgną persirengimo kambarėlį. Kas gi ten atsitiko?

Atsakysiu į šį klausimą iš kito galo. Pirmiausiai atsitiko taip, kad susibūrė grupė žmonių, kurie sugebėjo išdrįsti viešai įvardinti gydytojų ruošimo problemas. Tai buvo pirmas žingsnis, o visa tai, kas sekė po to, – darbas ir diskusijos su valstybės institucijomis, su gydytojais rezidentais, jaunųjų gydytojų organizacijos įkūrimas - tai jau pasekmės.

Kambarėlio istorija Santariškėse galima sakyti, buvo viena iš paskutinių kibirkščių, kurios paskatino imtis veiksmų ir įžiebė ugnį. Trumpai prisimenant šią istoriją, terapinių specialybių gydytojai rezidentai Santariškių universitetinėje ligoninėje ilgą laiką glaudėsi mažame aptrupėjusiame kambarėlyje priėmimo skyriuje. Mūsų tuo metu (2007-2008 m.) ligoninėje būdavo iki 30 rezidentų, o kambarėlis buvo nei didelis, nei mažas, 3x4 metrų... Turėjome vieną spintą pasikabinti chalatams ir vieną ligoninės lovą, su vienu patalynės komplektu visiems budėtojams. Dar kambarėlyje buvo kažkokios užkaltos durys su užrašu: “WC nesinaudoti, nes užpilate operacinę”...

Vieną dieną to mūsų vargano kambarėlio kažkam prireikė. Atėję į darbą radome spyną pakeistą ir pranešimą, kad turime glaustis kiekvienas savo skyriuose. Tik kad tuose skyriuose nelabai kas mūsų laukė. Požiūris į rezidentus tuo metu nebuvo kaip į gydytojus. Susidūrę su šia problema mes, rezidentai, buvome priversti susivienyti ir ieškoti sprendimų. Tada paaiškėjo, jog rezidentai iš esmės nelabai kam toje ligoninėje reikalingi. Universitetinės klinikos administracija teigė, jog kambarį mums turi parūpinti universitetas, ir dar sumokėti ligoninei už suteiktą galimybę rezidentams įgyti praktikos. Universitetas iš savo pusės bandė ieškoti sprendimų ir prašė Santariškių klinikų mumis pasirūpinti. Galiausiai visoje toje „mišrainėje“ suvokėme, kad mums teks savimi pasirūpinti patiems.

Pradėję spręsti kambarėlio problemą pamatėme, kad jis - tai tik vienas mažas žingsnis. Esmė buvo požiūris į jauną gydytoją-rezidentą, požiūris į jo darbą ir mokymąsi - to nekeičiant nebuvo įmanoma žengti toliau. Per tuos kelis mėnesius 2007 metų pradžioje susibūrusi iniciatyvių žmonių grupė ėmėsi bendrų darbų tobulindami gydytojų ruošimo sistemą Lietuvoje.

 Koks yra didžiausias jūsų organizacijos pasiekimas?

 Iš esmės pakeistas gydytojo rezidento statusas iš studento į dirbančio gydytojo; bene tris kartus padidėjusios (palyginti su  2007 m.)  gydytojo rezidento pajamos; organizacijos, kaip jauniesiems  gydytojams atstovaujančios

institucijos, įkūrimas; įstojimas į Europos jaunųjų gydytojų nuolatinę darbo grupę ir darbas joje ginant jaunųjų gydytojų interesus visos Europos lygiu. Daug kam iš buvusios ar esamos valdybos narių Jaunųjų gydytojų asociacija asocijuojasi su galimybe išreikšti, realizuoti save ir įrodyti sau, jog viskas įmanoma. Tai juk irgi didžiulis pasiekimas.

Bendraudamas su organizacijos aktyviausiais nariais pastebėjau, jog nemaža dalis prieš medicinos studijas krimto kitus mokslus. Pats prieš tai studijavai teisę. Kuo Medicinos fakultetas skiriasi nuo kitų?

Galimybė pastudijuoti kitur ir visai kitą specialybę yra neįkainojama ir ja siūlyčiau pasinaudoti kiekvienam. Pats nepabaigiau teisės studijų, tačiau besimokydamas teisės fakultete pamačiau tą didelį kontrastą. Nemažai patirčių davė ir studijos Leipcigo universitete pagal ERASMUS programą. Galiausiai pabaigęs studijas rezidentūros metu pats dirbau Vilniaus universiteto Medicinos fakultete dėstytoju.

Svarbiausias skirtumas yra kaita, nesibaigiantis noras ir motyvacija tobulėti, ieškoti naujų galimybių ir prisitaikyti prie lekiančio pirmyn pasaulio iššūkių. Medicinos fakultete labiausiai trūksta dialogo su studentais. Juk studijos, pagal moderniąją sampratą, yra kryptinga dėstytojo ir studento veikla, ji duoda rezultatų – šiuo atveju žinių ir įgūdžių – tik tada, kai abi pusės žino, ko siekia. Mano nuomone, Medicinos fakultete vis dar likę pernelyg daug paternalizmo ir nepamatuotos hierarchijos. Studentai gal ir patenkinamai paruošiami kaip specialistai, tačiau neugdomi kaip kompetentingos asmenybės. Mažai tarpdisciplininių dalykų, kurie gydytojui labai reikalingi – vadybos, ekonomikos pagrindų, bendravimo su pacientais ir giminaičiais pratybų, psichologinių ir socialinių įgūdžių. Lietuvos medicinos studijose trūksta praktikos, kuri pastaruoju metu pasaulyje diegiama jau į pirmuosius medicinos studijų kursus, šitaip priartinant būsimą gydytoją prie paciento nuo pirmųjų studijų metų.

 Viešojoje erdvėje daug metų buvai labai matoma figūra. Daugelyje valstybių žmonės, kurie viešai kelia opias socialines problemas, tampa tarsi persona non grata įvairių vadovaujančių asmenų požiūriu. Ar nejautei tokio požiūrio?

 Tam tikra prasme taip. Pradėjus kelti į viešumą gydytojų rezidentų problemas ir lankytis valstybinėse įstaigose trūko patirties ir įgūdžių. Vėliau Jaunųjų gydytojų asociacijai sustiprėjus ir tapus labiau žinoma organizacija dažnai jausdavau savotišką požiūrį, kurį galima būtų apibūdinti kaip pagarbos ir baimės mišinį. Žinoma, buvo visokių atvejų, vienose organizacijose būdavau laukiamas, kitose ignoruojamas. Labiausiai man nerimą iki šiol kelia tai, kad ligoninėse ir universitetinėse klinikose bendradarbiavimo visą laiką buvo mažiausiai, čia labiausiai vyravo problemų ir apskritai diskusijos ir kompromisų neigimas.

 Praėjusią vasarą išvykai iš Lietuvos. Pašaliniam žmogui tai gali atrodyti kaip paradoksas. Gal galėtum paaiškinti: kodėl jaunasis gydytojas, Lietuvos jaunųjų gydytojų asociacijos prezidentas, aktyviai kovojęs už geresnę Lietuvos gydytojų ateitį, išvyko iš Lietuvos?

 Tai nuoseklus, apgalvotas ir logiškas sprendimas bei pasekmė. Jau minėjau, kad nebuvau labai laukiamas didžiosiose Lietuvos ligoninėse, o važiuoti dirbti į regioną Lietuvoje būtų buvusi profesinė savižudybė. Baigiau vidaus ligų rezidentūrą, tačiau vidaus ligų gydytojams Lietuvoje tiesiog nėra nišos – jų specialybė neapibrėžta, darbo vietą

galima surasti nebent kur nors priėmimo skyriuje. Kita vertus, visuomet domėjausi onkologija ir planuoju toliau dirbti šioje srityje. Lietuvoje norint toliau specializuotis onkologijoje man būtų reikėję stoti į mokamą rezidentūrą ir dar mažiausiai ketverius metus mokėti už studijas. Lietuva šiuo atveju yra išimtis visoje Europoje, čia medicinos rezidentūra tebevadinama studijomis, už kurias reikia mokėti.

Visada buvau ir esu už tai, kad kiekvienas iš mūsų pats turi stengtis ir kurti aplinką sau ir kitiems, tačiau ateina laikas, kai sistema tampa neįveikiamu stabdžiu naujoms idėjoms ir planams įgyvendinti. Nuoširdžiai manau, kad padirbęs užsienyje įgysiu neįkainojamos patirties, kuri galės būti vienaip ar kitaip perkelta į Lietuvą. Tačiau sistema Lietuvoje turi būti pasiruošusi ir priimti šias iniciatyvas. Kol gydytojai neturės galimybių realizuoti save, dirbti mėgstamą darbą ir užsidirbti, tol jie rinksis darbą ten, kur tokios sąlygos sukurtos. Arba pasyviai adaptuosis prie esamos situacijos jos nekeisdami ir plaukdami pasroviui ir užsispyrę bei aklai save apgaudinėdami, kad viskas čia gerai.

Koks yra pagrindinis Vokietijos ir Lietuvos medicinos sistemų skirtumas?

 Skirtumų daug. Viena, tai jau minėti skirtumai gydytojų ruošimo sistemoje. Kitas skirtumas yra labai stiprios ir aktyvios gydytojų profesinės sąjungos, kurios čia turi ir daug atsakomybės bei teisių, pavyzdžiui, pripažįsta ir egzaminuoja gydytojus kaip specialistus, akredituoja įstaigas gydytojų ruošimui ir jį kontroliuoja. Svarbus skirtumas yra ir kur kas įvairiapusiškesnė ir iš dalies privati medicininio draudimo sistema. Kur kas daugiau pagalbinio medicinos personalo ir jam deleguojamų funkcijų, ypač tvarkant dokumentus, socialinėje srityje ir reabilitacijoje.

 Kuo skiriasi Lietuvos ir Vokietijos gydytojų rengimas?

 Pagrindinis skirtumas yra tai, kad Vokietijoje rezidentūra yra darbas, ir niekam dėl to nekyla jokių klausimų. Daug kitų skirtumų išplaukia būtent iš to – didesnė atsakomybė ir daugiau žinių per trumpesnį laiką, įvairiapusiškesnis gydytojų paruošimas ir didesnė motyvacija dirbti būtent darbą rezidentūros metu, nelakstant per kelias darbovietes.

Studijų metu Vokietijoje medicinos studentai įgyja daug praktikos, kadangi kiekvienais metais privalo tam tikrą laiką dirbti ligoninėje. Lietuvoje šios naudingos praktikos jau atsisakyta beveik prieš dešimtmetį, ir studijos liko labai teorinės. Jau studijų metu Vokietijoje pateikiama daugiau tarpdisciplininių dalykų ir žinių, kai kuriuose universitetuose jau diegiamos naujos studijų metodikos, pagal kurias  studentai nuo pirmųjų kursų bendrauja su pacientais ir mokosi teorinių dalykų per praktikos prizmę.

Rezidentai Vokietijoje kur kas ilgesnį laiką praleidžia vienoje ligoninėje ir skyriuje nei Lietuvoje, ir pati rezidentūros trukmė ilgesnė. Taip pat rezidentūros metu išmokstama daugelio intervencijų ir procedūrų, kurių Lietuvoje pradeda mokytis tik gydytojai specialistai. Svarbiausias skirtumas rezidentūroje yra tas, kad rezidentas ruošiasi ir tampa gydytoju pats. Jis pats pagal nustatytus reikalavimus renkasi, kurioje ligoninėje ir kiek laiko jis dirbs, kad surinktų pakankamai praktikos valandų, procedūrų, operacijų, intervencijų ir tiesiog išmoktų. Nusprendęs tapti specialistu jis teikia paraišką ir profesinė gydytojų sąjunga-draugija organizuoja jam baigiamąjį egzaminą. Nėra griežtos nustatytos rezidentūros trukmės, yra tik aiškūs minimalūs reikalavimai, ką turi mokėti gydytojas specialistas. Pats rezidentas

nusprendžia, kada jis pasirengęs žengti toliau.

 Vokietijoje padarei stulbinamą karjerą – per mažiau nei metus tapai Oberarzt. Lietuvoje tai prilygtų skyriaus vedėjui. Daug kas mano, kad Lietuvoje yra prastas gydytojų parengimas. Tačiau tiems, kurie teigia, kad gydytojai rengiami blogai, tai taptų argumentu teigti, jog gydytojai Lietuvoje rengiami gerai.

Mano greita karjera, viena vertus, buvo susijusi su visoje Vokietijoje aktualiu gydytojų trūkumu, kita vertus, su rodoma iniciatyva ir noru toliau mokytis ir tobulėti.

Apie gerą gydytojų rengimą Lietuvoje pasakyčiau taip: paruošiami pakenčiami kvalifikuoti specialistai, kuriems trūksta kompetencijos daugelyje sričių. Juk kompetencija tai yra kur kas platesnė sąvoka nei kvalifikacija. Pastaroji apima tik profesinius dalykus, jų Lietuvoje gydytojai išmoksta visai neblogai. Tačiau kompetencija susideda iš kvalifikacijos ir bendrųjų gebėjimų, emocinio ir socialinio intelekto ir dar sugebėjimo visa tai panaudoti kasdienybėje. Būtent tai yra iškeliama kaip pagrindinis tikslas šiuolaikinėje medicinos edukologijoje. Juk gydytojo darbas - tai ne tik ligų gydymas. Chirurgui neužtenka mokėti tik operuoti, terapeutui – rašyti vaistų receptus pagal indikacijas, radiologui – vertinti vaizdus ir pan. Dar yra gebėjimas priimti sprendimus susidūrus su kitų sričių problemomis, integruoti kitų medicinos sričių žinias, diegti naujoves tiek profesinėje, tiek sisteminėje sferose, dalyvauti sprendžiant darbo organizavimo klausimus, bendrauti su pacientais ir jų giminaičiais, su savo kolegomis.

Manau, daugelis emigravusių gydytojų gana greitai prigyja ir yra vertinami užsienyje būtent dėl savo kvalifikacijos, tačiau norint padaryti karjerą to ne visuomet pakanka.

Kas tai  yra savo srities profesionalas?

 Savo srities profesionalas yra kvalifikuotas darbuotojas, kuris kompetentingas išspręsti visus klausimus ir savarankiškai priimti sprendimus savo specialybės apimtyje. Būtina sąlyga yra nuolatinis tobulėjimas, inovatyvumas ir sugebėjimas mąstant globaliai veikti kryptingai ir pasiekti geriausių rezultatų.

Kalbino dr. Audrius Šimaitis