„Velykos - tai pati džiugiausia šventė. Ši šventė atskleidžia, kad su mirtimi ne viskas pasibaigia, bet viskas tik prasideda“, - sako Lietuvos sveikatos mokslų universiteto kapelionas, teologijos moklsų dakatars, Kauno klinikų vyriausiasis kapelionas monsinjoras Artūras Jagelavičius. Kiti VLMEDICINA.LT pokalbininkai pritaria: ši šventė tikrai skirta ne tam, kad persivalgytum.
Šeimos ir atgimimo šventė
„Man Velykos asocijuojasi su šeimos susibūrimu, pavasariu, Kristaus atgimimo švente, atsinaujinimu“, -apie Velykų prasmę pasakoja Kauno UAB Rasos klinikos vidaus ligų gydytoja Rasa Borisovienė.
Medikė pripažįsta, kad ši šventė jos namuose nėra švenčiama labiau nei Kalėdos ar kitos metų šventės, tačiau taip pat labai laukiama, kadangi tai puiki proga visai šeimai pabūti kartu.
Studijos „Sulieknėk sveikai“ vadovė ir sveikos mitybos specialistė Vaida Kurpienė antrina R. Borisovienei ir sako, kad Velykos - tai šeimos šventė.
„Bėgam bėgam, dirbam dirbam, savaitgaliais taip pat ne visada randame laiko vienas kitam, o Velykos suartina, leidžia atsipūsti, sustoti ir praleisti nuostabų laiką su artimiausiais žmonėmis“.
Švenčia kaip ir visi lietuviai
„Išskirtinių tradicijų neturime, švenčiame kaip ir visi lietuviai. Su šeima keliaujame aplankyti tėvų kitame mieste, einame į bažnyčią, dažome margučius, sėdame prie velykinio stalo“, - pasakoja vidaus ligų gydytoja R. Borisovienė ir priduria, kad esant geram orui su šeima taip pat keliauja į gamtą.
Sveikos mitybos specialistė V. Kurpienė taip pat sako, kad švenčia daugeliui įprastu būdu: „Išvakarėse dažome margučius, ryte juos daužome, valgome ir būtinai keliaujame pasivaikščioti“.
Gydytoja R. Borisovienė iš vaikystės Velykų labiausiai įsiminė margučių marginimą. „Smagiausia, kad kiekvienas kiaušinis pavykdavo vis kitoks, kaip stebuklas, ir kiekvienas būdavo savaip gražus“.
V. Kurpienė kartu su dukra džiaugiasi ankstyvu pavasariu, kadangi margučių puošybai gali prisirinkti įvairiausių žolelių, ir sako, kad dukra ypač mėgsta dažyti mažučius putpelių kiaušinius.
Velykinis stalas
„Mūsų šeima gana sveikai maitinasi, mes valgome natūralų maistą. Negaminame padažų iš kečupo ar majonezo ir visko „nemakaluojame““, - apie Velykų stalo ypatumus pasakoja R. Borisovienė. Medikė išsiduoda, kadant velykinio stalo jau laukia mamos tradiciškai kepamo veršienos kumpio su lašinukais ir kiaušinių su krienais. „Nežinau, ar tokius patiekalus galima vadinti labai sveikais, tačiau jie yra naminiai, be nenatūralių ir perdirbtų produktų“.
Sveikos mitybos specialistė V. Kurpienė sako, kad Velykos – tai ne persivalgymo, o visų pirma – šeimos šventė. „Mes valgome velykinius pusryčius, tačiau maisto per daug nesureikšminame. Pietus taip pat ruošime, tačiau jie nebus labai ypatingi. Dar net nežinau ką ruošiu, reikės pasitarti su vyru“, - šypsosi sveikos mitybos specialistė.
Anot V. Kurpienės, kiaušinis – tai dietinis produktas, kuris labai tinkamas valgyti su salotomis, daržovėmis, kurios auga virš žemės (agurkais, paprikomis, pomidorais), ir tai puikus būdas neapsunkti prie šventinio pusryčių stalo.
„Kiekviena šeima turi savo tradicijas, tad pietums galima ruošti ir mėsą, ir žuvį, bet geriausias patarimas – negaminti begalės pagrindinių patiekalų, nuo kurių apsunkstama ir norisi tik sėdėti prie stalo“, - sako specialistė ir pabrėžia, kad svarbiausia neprimaišyti perdaug skirtingų ir apsunkinančių produktų, nuo kurių „pavargę“ jaučiamės net keletą dienų po Velykų.
V. Kurpienė taip pat rekomenduoja šventiniams patiekalams vartoti mažiau riebalų, rinktis liesesnę mėsą, vengti pramoniniu būdu pagamintų padažų, tačiau gausiau stalą puošti daržovėmis, kurių platų asortimentą jau galima rasti prekybos centruose bei turguose.
„Nuotaiką ir gražų stalą kuria ne tik valgių skaičius, bet ir servetėlės, gėlytės, puokštės ir kiti dekoravimo būdai. Ne patiekalų skaičius nusako, kad jau šv. Velykos, bet ir pati aplinka“, - sako sveikos mitybos specialistė.
3 taisyklės, kaip nepersivalgyti
„Sėskitės prie stalo neperalkę, mėgaukitės maistu ir raskite kitų malonių užsiėmimų“, - tris pagrindines taisykles, kaip nepersivalgyti, siūlo V. Kurpienė. Sveikos mitybos specialistė teigia, kad viena dažniausių klaidų – nevalgymas, siekiant „sutaupyti vietos“ šventiniams patiekalams. Nevalgant visą dieną beveik neįmanoma galiausiai nepersivalgyti.
Bendraujant su artimaisiais prie šventinio stalo sunku susikoncentruoti į maistą ir visapusiškai pajusti, ką ir kiek valgai. „Maistu reikia mėgautis, valgyti iš lėto ir mažais kąsneliais, neplepant. Kalbėti pilna burna ne tik nemandagu, bet ir nejaučiate skonio“, - paprastas tiesas primena V. Kurpienė.
Norint patiekalų paragauti dar kartą, sveikos mitybos specialistė pataria padaryti pertrauką, pakilti nuo stalo, pasišnekučiuoti su artimaisiais ar išgerti arbatos.
Sergančiųjų Velykos
Teologijos moklsų dakatars, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų vyriausiasis kapelionas monsinjoras Artūras Jagelavičius portalui VLMEDICINA.LT sakė, jog tikintieji, kurie sutiks Velykas palatose, nori susitaikyti su Viešpačiu, atlikti sakramentą ir gauti komuniją.
„Visi sergantieji laukia velykinio stebuklo, laukia savo artimųjų. Yra tokių, kurie yra vieniši ir tai verčia juos labai sielotis, todėl mūsų pareiga juos aplankyti, paremti ir išklausyti“, - pasakoja A. Jagelavičius.
Anot vyriausiojo kapeliono, karščiausios ligonių maldos – už viltį pasveikti, nesvarbu ar tai po avarijos lengviau ar sunkiau sužeistas, ar kitomis ligomis sergantis, ar su sunkiausiomis onkologinių ligų formomis kovojantis žmogus.
„Su sunkiausiais ligoniais bendraudamas pamatai viltį, žibančią jų akyse, tačiau tuo pat metu – nusivylimą ir liūdesį. Su tokiais pacientais reikia bendrauti ypač jautriai“.
Monsinjoras A. Jagelavičius prisimena jaunuolį, kuris sirgo itin sunkia onkologine liga. „Aš jo klausiau, ar prieš iškeliaujant amžinybėn negaila palikti gyvenimo, o jis tik atsakė, kad yra labai jaunas, dar mažai matęs ir patyręs gyvenimo, todėl jam negaila išeiti. Jis tiesiog norėjo gyventi“, - jautrias akimirkas klinikų onkologijos skyriuje prisimena A. Jagelavičius.
Kapelionas bet kurioje ligoninėje atlieka labai svarbų darbą. „Jis įkvėpia vilties, sustiprina dvasią. Tik gaila, kad kartais kapeliono pagalbos ieškoma per vėlai, tik pabaigoje. Taip, kaip nebijoma gydytojo, reikia nebijoti ir kapeliono“, - apie savo misiją sveikatos įstaigoje pasakoja monsinjoras.
Kapelionas teigia, kad kai ligonis išpažįsta nuodėmes ir Viešpats jam atleidžia, jo veide matyti džiugesys ir išsilaisvinimas: „Tokios akimirkos stiprina ne tik ligonį, bet ir kunigą, kapelioną. Tuo metu jauti, kad atlieki prasmingą misiją“.