Kai viena procedūra nepadeda: apie gydomųjų procedūrų sinergiją ir pacientų klaidas

Tinkamai parinktos sanatorinio gydymo procedūros gali ženkliai pagerinti gyvenimo kokybę – palengvinti lėtinių ligų simptomus, atkurti fizinę bei emocinę pusiausvyrą. Tačiau svarbu suprasti: net ir iš pažiūros nekaltos procedūros gali būti pavojingos. Sergant širdies, kraujagyslių, kvėpavimo ar judamojo aparato ligomis, savarankiškai rinktis procedūras – rizikinga. Todėl gydytojo konsultacija – ne formalumas, o būtinybė.

Reklama

Pasak fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojos dr. Dovilės Naruševičiūtės, skirtumas tarp ambulatorinio gydymo ir sanatorijos akivaizdus – tas pats žmogus, kuris procedūras derina su darbu, buities rūpesčiais ir šeima, sanatorijoje gali visą dėmesį skirti tik sveikimui.

„Sanatorijoje procedūros tampa prioritetu – jų nenustelbia kasdieniai rūpesčiai. Nebelieka streso, atsiranda galimybė atsipalaiduoti, pabūti su savo kūnu, sąmoningai stebėti sveikatos pokyčius. Būtent dėl to efektas dažnai būna kur kas stipresnis“, – sako D. Naruševičiūtė.

Anot jos, poliklinikose dažniausiai taikomos tik lokalaus poveikio terapijos – masažai, purvo aplikacijos ar fizioterapija konkrečioms kūno vietoms. Tuo metu sanatorijoje gydymas apima visą organizmą: purvo įvyniojimai, mineralinės vonios, judesio terapija baseine, relaksacinės procedūros.

„Sanatorijoje taikomos ir audiovizualinės bei binauralinės relaksacijos, kurios pagal biopsichosocialinį modelį padeda atkurti emocinę pusiausvyrą, sumažinti įtampą ir atstatyti psichologinius resursus. Dėl visuminio poveikio sanatorinis gydymas veiksmingas ir siekiant užkirsti kelią lėtinėms ligoms ar jų paūmėjimui“, – pažymi gydytoja.

Procedūrų derinimo sinergija

Sanatorijoje kiekvienam pacientui sudaromas individualus procedūrų grafikas – ne tik patogus, bet ir mediciniškai tikslingas. Procedūros derinamos taip, kad jų poveikis stiprėtų, o ne dubliuotųsi.

„Tarkime, žmogus turi kelias lėtines ligas – nugaros skausmus, širdies veiklos sutrikimų, padidėjusį kraujospūdį ar net cukrinį diabetą. Viena procedūra tokiais atvejais gali duoti ribotą efektą. Tačiau kai taikome viso kūno procedūras, pridedame relaksaciją, tikslinę fizioterapiją, mankštas – poveikis tampa visapusiškas“, – aiškina D. Naruševičiūtė.

Pasak jos, procedūrų nauda išryškėja tik tada, kai jos atliekamos nuosekliai, be skubos ar streso. Tai leidžia pasiekti gilesnį raumenų atsipalaidavimą, efektyviau subalansuoti nervų sistemą, ilgainiui sumažinti skausmus. Labai svarbu skirti laiko savo kūno pojūčiams suprasti ir pajausti sveikatos pokytį, suvokti, kad galime jaustis geriau. Tai motyvuoja ateityje ieškoti būdų, kaip išlaikyti geresnę savijautą.

„Tinkamai sudėliotas sanatorinio gydymo planas veikia ne kaip pavienių procedūrų rinkinys, o kaip integruota terapija – jo poveikis yra žymiai stipresnis ir tvaresnis“, – pabrėžia gydytoja.

„Aš žinau, kas man padės“ – pavojinga klaida

Vienas dažniausių mitų, su kuriais susiduria medikai – įsitikinimas, kad pacientas pats geriausiai žino, kokių procedūrų jam reikia. Tačiau toks savarankiškas pasirinkimas gali būti ne tik neveiksmingas, bet ir pavojingas.

„Vonia – ne tik atsipalaidavimas. Jei ji taikoma netinkamu metu, netinkamam žmogui ar kūno vietai, rezultatas gali būti priešingas. Žmonės dažnai nusiperka kelias procedūras, kurios veikia tuo pačiu principu, nors jiems iš tiesų reikėtų visai kito stimulo“, – atkreipia dėmesį D. Naruševičiūtė.

Anot jos, dažnai pamirštama, kad procedūros – tai gydomosios priemonės, o ne tik malonūs ritualai. Vonią galima pasidaryti ir namuose, tačiau sanatorijoje jos poveikis kitoks: naudojami mediciniškai parinkti priedai, natūralus mineralinis vanduo, o pati procedūra yra dalis platesnio gydymo plano.

„Kai žmonės renkasi pavienes procedūras, jos dažnai būna nesuderintos, o kartais – dubliuojančios viena kitą. Toks pasirinkimas neturi nei gydomosios logikos, nei papildomo teigiamo efekto. Todėl sanatorijoje procedūros skiriamos po gydytojo konsultacijos – įvertinus sveikatos būklę, lėtines ligas ir galimas kontraindikacijas“, – pabrėžia gydytoja.

Kada procedūra gali pakenkti?

Gydytoja atkreipia dėmesį, kad kai kuriais atvejais net ir iš pažiūros nekaltos priemonės gali pabloginti savijautą, jei parinktos netinkamai. Žmonės dažnai neįvertina, kad metams bėgant sveikatos būklė keičiasi ir tos pačios procedūros, kurios ankščiau labai padėdavo, gali nebetikti ar net būti pavojingos.

„Tarp dažniausių kontraindikacijų – širdies ir kraujagyslių ligos. Esant širdies nepakankamumui ar krūtinės anginai, negalima taikyti šilumos terapijų ar skirti stipraus fizinio krūvio. Jei žmogus turi išsiplėtusių venų ar polinkį į trombozę, šiluminės procedūros gali paskatinti krešulių judėjimą – tai itin pavojinga“, – tvirtina D. Naruševičiūtė.

Pasak jos, epilepsijos atveju nerekomenduojamos kai kurios relaksacijos ar elektros terapijos, ypač galvos ir kaklo srityje. Onkologinės ligos – dar viena svarbi kontraindikacijų grupė: jei liga gydyta neseniai, procedūros, gerinančios kraujotaką buvusio naviko srityje, gali būti žalingos.

„Po operacijų ar traumų svarbu įvertinti ne tik laiką, praėjusį nuo įvykio, bet ir tai, kaip organizmas atsistatė – ar išliko funkcinių sutrikimų, randų, skausmo. Kai kuriais atvejais dalis procedūrų gali būti taikomos tik ribotai arba jų reikia visai atsisakyti“, – aiškina gydytoja.

Kaip suprasti, kad procedūra netinka?

Ne kiekvienas pojūtis po procedūros reiškia komplikaciją – kartais tai natūrali organizmo gijimo reakcija. Vis dėlto yra simptomų, kurie turėtų būti signalas pasitarti su gydytoju.

„Požymiai, į kuriuos verta atkreipti dėmesį, yra odos bėrimai po procedūros, kraujospūdžio svyravimai, neįprastas žarnyno ar nervų sistemos aktyvumas, nemiga, diskomfortas ar nepaaiškinamas nuovargis. Kartais tokios reakcijos – tik laikinas organizmo atsakas, pavyzdžiui, kai po ilgalaikio spaudimo atsigauna nervas ir žmogus pajunta bėgiojančias adatėles. Galutinį vertinimą turėtų pateikti specialistas – ar reikia koreguoti procedūras, o gal jų atsisakyti visai“, – reziumuoja D. Naruševičiūtė.