Urologo užrašai. Apie tobulą varpą ir Mikelandželo skulptūrą(2)

Kodėl karo metais A. Hitleris pasirašė įsakymą, pagal kurį kiekvienas vokiečių kareivis, turėjęs lytinių santykių, privalėjo užsmaukti apyvarpę ir pasišlapinti? Kokiais atvejais reikia mankštinti vaiko apyvarpę? Kada prireikia apipjaustymo? Ką prieš ryždamiesi apipjaustymui turi žinoti mėgėjai masturbuotis? Atsakymai į šiuos ir kitus klausimus – šioje knygos „Urologo užrašai“ ištraukoje. Leidyklos „Tyto alba“ išleista knyga atsirado iš žurnalistės Danutės Jonušienės pokalbių su aukščiausios kvalifikacijos urologu, nefrologu, chirurgu prof. habil. dr. Baliu Dainiu.

Reklama

Apie fimozę

Dar vienas svarbus dalykas, į kurį tėvai neturėtų numoti ranka – fiziologinė fimozė, apyvarpės susiaurėjimas, kai varpa sunkiau atsismaukia. Daugeliui berniukų ji nustatoma pirmaisiais jų gyvenimo metais. Tai būdinga maždaug penktadaliui berniukų iki trejų metų, 16–18 metų vaikinams ji pasitaiko labai retai – tik vienam iš šimto. Kūdikio apyvarpė gali būti ilga, tačiau ji turi lengvai apnuoginti varpos galvutę. Odos perteklius susidaro dėl tų pačių veiksnių, kurie trukdo nusileisti sėklidėms.

Tėvai turi apsišarvuoti kantrybe ir mankštinti vaiko apyvarpę. Niekas kitas, tik tėvai privalo tai daryti. Kad naujagimis neverktų iš skausmo, geriausia apyvarpę masažuoti maudant jį vonioje, kai audiniai būna elastingi. Kai kuriais atvejais skiriamas odą minkštinantis tepalas. Nėra gerai, kai fiziologinė fimozė naikinama brutaliai, mat audiniai gali įplyšti. Aš taip nedarau, todėl ir tėvams patariu būti atsargiems.

Nėra didelės tragedijos, jei apyvarpė neišsitampo. Tokiu atveju taikoma cirkumcizija – susiaurėjusios apyvarpės chirurginis pašalinimas, t. y. jos apipjaustymas. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, apie 30 proc. vyrų yra apipjaustyti, iš jų 68 proc. – musulmonai. <...>

Kai kuriose valstybėse apipjaustymas taikomas ne dėl religinių tikslų, o kitais sumetimais. Tokia procedūra populiari JAV, Kanadoje, Pietų Afrikos Respublikoje, Naujojoje Zelandijoje, Jungtinėje Karalystėje, Pietų Korėjoje, Filipinuose. Apipjaustyti vyrai išvengia daug nemalonių dalykų: įvairių infekcijų, jiems negresia apyvarpės siaurėjimas. O dėl ilgos apyvarpės gali susidaryti išskyrų, patinimų, paraudimų, atsirasti nemalonių pojūčių.

Apyvarpei susiaurėjus, jos maišelyje ima kauptis liaukų sekreto, atsiranda baltų apnašų – smegmos, kurioje yra kancerogeninių medžiagų. Dėl prastų higienos įpročių smegma pradeda irti ir gali sukelti varpos galvutės ir apyvarpės uždegimą – balanopostitą.

Neapipjaustytiems vyrams gresia kur kas didesnis pavojus susirgti varpos vėžiu, o jų partnerėms – gimdos kaklelio vėžiu. Jei dėl įgimtos fimozės vyrai vaikystėje nebuvo apipjaustyti, pavojus susirgti varpos vėžiu padidėja net dešimt kartų. <...>

Ši chirurginė procedūra nėra sudėtinga, tačiau, kad ją atliktum, reikia įgyti tam tikrų žinių ir įgūdžių. Saugiausiai tai gali atlikti gydytojas. Negaliu pamiršti vieno JAV aprašyto nelaimingo atvejo, kai rabinas sužalojo kūdikį, nurėždamas jam dalį varpos galvutės. Laimė, gydytojams vėliau pavyko ją prisiūti ir vaikas buvo išgelbėtas. Tai tik rodo, kad didelių nelaimių pasitaiko net tada, kai apipjaustymas atliekamas ritualiniais tikslais.

Apipjaustymas - galimybė pažaboti infekciją

Idėja apie apipjaustymą, kaip galimybę pažaboti infekciją, nebuvo laužta iš piršto. Seniai žinoma, kad dėl ilgos apyvarpės vyrai greičiau pasigauna ne tik ŽIV, bet ir kitas lytiškai plintančias ligas. Verta prisiminti vieną Vokietijos kanclerio Adolfo Hitlerio įsakymą, kurį jis pasirašė per Antrąjį pasaulinį karą, kai vokiečių kariai įžengė į Rusiją. Apie 1942–1943 m. rusai specialiai užkrėsdavo merginas gonorėja ir išsiųsdavo jas į vokiečių okupuotas teritorijas. Jų tikslas buvo sukelti gonorėjos epidemiją. Iš tikrųjų gonorėja labai nusilpnino vokiečių kovinę dvasią, nes kai kuriuose daliniuose šia liga užsikrėtė apie 50–60 proc. kareivių. Tai buvo masinis reiškinys, demoralizavęs Trečiojo reicho kareivius. A. Hitleris buvo priverstas pasirašyti griežtą įsakymą – kiekvienas vokiečių kareivis, turėjęs lytinių santykių, kad nuplautų užkratą, privalo užsmaukti apyvarpę ir bent pasišlapinti. A. Hitleriui buvo žinoma, kad toks įprotis mažina tikimybę apsikrėsti gonorėja apie 40 proc.

Manau, mūsų vyrams irgi pravartu būti apipjaustytiems – ir dėl higienos, ir dėl galimybės išvengti įvairių ligų, tarp jų ir vėžio. Tačiau tik tėvai gali nuspręsti, ar tokios procedūros reikia ką tik gimusiam sūnui. Ypač svarbi motinos nuomonė. Pastebėjau, kad lietuvės vis dažniau ryžtasi žengti tokį žingsnį. Kartą klinikoje apsilankė lietuvė, sūpuojanti ant rankų šešių mėnesių sūnų. JAV gyvenanti moteris buvo ką tik grįžusi į Lietuvą. Pamatęs, kad berniukas apipjaustytas, nedrįsau klausti jo motinos, kodėl pritarė tokiai procedūrai, mintyse svarsčiau, kad jos vyras galbūt yra judaizmo išpažinėjas. Pasirodo, viskas buvo kur kas paprasčiau. Išvykusi už Atlanto, lietuvė pastojo ir gimdė vienoje iš JAV ligoninių, toje pačioje palatoje gulėjo ir gimdyvė amerikietė. Vieną dieną pas jas užsukęs jaunas gydytojas paklausė: „Ar norėtumėte, kad apipjaustyčiau jūsų kūdikėlius?“ Amerikietė taip entuziastingai pritarė šiai idėjai, kad ir lietuvei kilo pagunda sutikti, nors procedūra kainavo kelis šimtus JAV dolerių. Aš tik pagyriau moterį už drąsą ir pasakiau, kad užaugęs sūnus jai padėkos.

Apipjaustymas ir masturbacija

Dar viena priežastis, kodėl apipjaustymas toks populiarus JAV – tai galimybė sumažinti berniukų masturbaciją. Kai apyvarpė trumpa, kur kas sunkiau ją atsmaukti. Apie tai sužinojau, užsitraukdamas vieno vilniečio rūstybę. 1998-ųjų rudenį mane susirado šešiasdešimt šešerių metų vyras. Sakė nevalgąs mėsos, sunkiai virškinamų patiekalų, jokių konservuotų maisto produktų ir užsiiminėjąs joga. Šis nevedęs (apie tai sužinojau vėliau) sveikuolis atrodė kaip jauniklis. Jam buvo neramu tik dėl drumzlino šlapimo ir padažnėjusio noro šlapintis. Būdavo naktų, kai tas vyras 3–4 kartus skubėdavo į tualetą. Jo prostata buvo šiek tiek padidėjusi, bet daugiau nieko rimto. Vyras dar pasiskundė, kad neatsismaukia apyvarpė. Nustatęs nedidelį apyvarpės ir varpos galvutės uždegimą, skyriau jam vaistų ir patariau daryti voneles. Po penkių mėnesių jis vėl pas mane apsilankė, skundėsi, kad prastai jaučiasi, ir prašė atlikti apipjaustymą. Aš tam pritariau nustatęs fimozę – rimtą indikaciją, nes žinojau, kad dėl susiaurėjusio apyvarpės žiedo gali kilti infekcija. Buvau gydęs kelis pacientus, kuriems fimozė sukėlė inkstų nepakankamumą ir dėl to teko skirti dializę. Sutartą dieną atlikau chirurginę procedūrą, taikydamas vietinę nejautrą. 2000-ųjų birželį pas mane apsilankęs vyras gyrėsi, kad jaučiasi gerai, kad prostata jam nebekelia jokių rūpesčių, tačiau neduoda ramybės vienas klausimas – ar nebūtų galima atkurti dalį pašalintos apyvarpės. Nesuprasdamas, kas atsitiko, bandžiau išsiaiškinti, kodėl vyras nepatenkintas. Tada jis atsiduso ir prisipažino, kad anksčiau jam buvo paprasčiau „pasimaloninti“. Koks buvau kvailys, jog nesupratau, kad viengungis neturėjo draugės, todėl smaukydavo savo draugužį. Apipjausčius apyvarpę, viskas atrodė estetiškiau, tačiau tam vyrui masturbuotis tapo kur kas sudėtingiau. Gaila, kad prieš operaciją jis neprasitarė, jog neturi partnerės ir vienas leidžia naktis.

Nepatenkintas vyras ieškojo teisybės ir parašė skundą Sveikatos apsaugos ministerijai, teigdamas, kad aš jam sugadinau gyvenimą. O tada užvirė penkerius metus trukęs pragaras. Buvo sudaryta didelė komisija, tarp jos narių buvo ir keli urologai. Visi specialistai pripažino, kad apipjaustymas atliktas nepažeidus jokių taisyklių. Šis skundas man kainavo daug nervų. Manęs niekas nenubaudė, tačiau gavau vertingą pamoką. Paaiškėjo, kad prieš operaciją pacientas nežinojo esminio dalyko – apipjausčius apyvarpę sumažėja galimybė masturbuotis. Prieš operaciją privalėjau aptarti su pacientu visas aplinkybes, paklausti, ar supranta, kas jam gresia. Daug ko išmokau iš šio skandalingo atvejo, dabar prieš atlikdamas chirurginę procedūrą visų pacientų klausiu, ką jie mano apie masturbaciją. Stengiuosi nešalinti ir visos apyvarpės, būtinai palieku jos dalį.

Tobula varpa

Man tobulos varpos pavyzdys – šešiolikto amžiaus italų skulptoriaus Mikelandželo „Dovydo“ varpa. Florencijoje, Akademijos galerijoje, saugoma 5,17 m aukščio marmurinė statula iki šiol vertinama kaip vienas įspūdingiausių meno kūrinių, o pavaizduota varpa yra grožio etalonas plastikos chirurgams – trečdalis varpos galvutės apnuoginta, kitus du trečdalius dengia apyvarpė. Mikelandželas, sukūręs šią statulą, tapo vienu geriausiai apmokamų menininkų Italijoje. Kitas to meto italų dailininkas Džordžas Vazaris taip rašė apie Dovydo statulą: „Iš tiesų, tam, kuris matė šią skulptūrą, nebėra reikalo pamatyti kitų skulptūrų, nesvarbu, kurio menininko sukurtų šiais ar kitais laikais.“ Mikelandželas pateko į meno istoriją kaip pirmas menininkas, savo kūriniais gebėjęs pralenkti iki tol tobuliausiu laikyto antikinio meno kūrėjus. Manau, Dovydo kūno proporcijos žavi ne tik mane, bet ir daugelį turistų, besiveržiančių į Akademijos galeriją Florencijoje, kad savo akimis išvystų šį šedevrą.

Dar  skaitykite:  Urologo užrašai. Kodėl širdis viena, o sėklidės - dvi?