Šeštadienis, 2024.04.13
Reklama

Tikrasis gyvenimas – akistata su savimi(5)

Laima Švedaitė | Šaltinis: vlmedicina | 2011-03-11 23:05:23

„Dvylikos žingsnių programos fantastiškumas tas, kad ji veikia tik tuomet, jei savo dvasiniu patyrimu daliniesi su kitais. Sykį  vienas vyras pakeltu tonu kalbėjo, kad trisdešimt jo gyvenimo metų šuniui ant uodegos nuėjo. Ir tada man atėjo įžvalga: štai kuo turiu dalintis – savo gyvenimo atkarpa, kurią, to vyriškio manymu, reikia išmesti. Praeities našta, kuri tave kaip kupra slegia, kai kam yra labai reikalinga. Tai yra dalijimosi stebuklas“, -  sako ne vienerius metus Anoniminių alkoholikų savitarpio pagalbos grupę lankanti Elvyra (vardas pakeistas).

Elvyra, kaip jūs pradėjote gerti?

Kiek atsimenu, pirmieji mano, atrodė, tokie nekalti alkoholio paragavimai buvo paauglystėje – per Velykas ar Kalėdas tėvai darydavo stiprią girą. O intensyvesnis alkoholio vartojimas prasidėjo studijų metais. Didžiąja dalimi - dėl pramogos, dėl to, kad kiti geria, kad atitrūktum nuo realybės.

 

A. Kubaičio nuotr.
© Algirdo Kubaičio nuotr.

 

Bet alkoholio vartojimas yr tik vienas iš priklausomybės ligos, kuria aš sergu,  pasireiškimų. Ligos pradžios nesugebu užfiksuoti, bet spėju, kad genuose tai yra. Dirbdama pagal 12 žingsnių programą, kuria remiuosi eidama blaivybės keliu, suvokiau, kad ir ankstyvoje vaikystėje priklausomybės ligos požymių turėjau.

Kokių?

Turiu potraukį priklausyti – nuo šeimos, nuo žmogaus, nuo sistemos, nuo mokytojų,  mylimojo, darbovietės... Bet paradoksas – priklausyti kažkas many veržiasi, ir kartu yra noras atsiplėšti. Suvokiau, kad mano priklausymas ir bėgimas nuo to yra kažkoks liguistas, iškreiptas. Bėgau ir iš namų – negalėjau fiziškai, bėgau fantazijomis. Buvau nuolatinė maištininkė, bėgau nuo tų visų popsų, miesčioniškumo, netgi nuo savo pačios gyvenimo. Man buvo labai negera gyventi. Tūnojau susigūžusi savy, negalėjau priimti sprendimų, kai reikėjo studijuoti, kurti šeimą. Paskui atradau, kad alkoholis labai palengvina, nuramina, išlaisvina protą, jausmus. Ir netgi kažkokių perspektyvų matai - kad ir rytoj bus neblogai. Kai radau kur pabėgti, pradėjau tuo naudotis. Žinojimas, kaip alkoholis naikina žmogų ir santykius, nestabdė.

Mąstėte, kodėl?

Vienas iš priklausomybės ligos simptomų yra tai, kad tavo gyvenimas tampa nevaldomas.  Tiesiog nesugebėjau rasti savy jėgos, kad tą prasidėjusį naikinimo mechanizmą sustabdyčiau. Nors mačiau, kad degraduoju, kad kenčia artimieji, mano gyvenimas byra.

Kiek metų tęsėsi intensyvus gėrimas?

Aš skaičiuočiau nuo tada, kai pradėjau gerti ir viena - tada buvo finišo tiesioji. Taigi maždaug aštuonerius metus. Toks yra statistinis moters nusigėrimo laikas. Aš nusigėriau taip, kad man viskas buvo vienodai: darykit su manim ką norit, jeigu jums reikia, nes man - nereikia, jokios prasmė gyvenime aš nematau, nebeturiu jėgų gyventi.

O vaiko buvimas nestabdė?

Man buvo stipriau gerti. Tikrai labai daug kovojau, pastangų dėjau, bet... Dėl to, kad aš esu  štai tokia motina, o ne kokia turėtų būti padori motina, kartą aš pakėliau ranką prieš save. Bet atsidūriau reanimacijoje, mane išgelbėjo.

O po to?

Po to dar labiau gėriau. Artimieji kišo į ligonines – nuo depresijos gydyti. Buvo dar  priklausomybių skyrius, irgi artimųjų iniciatyva. Iš karto į priklausomybių skyrių jie nenorėjo guldyti, nes - gėda. Ir tą aš supratau. Man pačiai buvo gėda. Žodžiu, manęs  klausė, ar važiuosiu

į „Minesotą“ - taip vadinama 12 žingsnių programa. Sakiau, man tas pats, vežkit nors į Honolulu salą – aš netikiu, kad tai padės. Na, ir nuvežė mano kūną. Ten pradėjau lankyti Anoniminių alkoholikų grupę. Jos reikšmės tuomet dar nesuvokiau kaip šiandien, bet vis tiek programa kažkokią viltį davė. Gal ne tiek ji pati, kiek sutikti daug metų blaiviai gyvenantys žmonės, žinia, kurią jie nešė –  ne tiek žodžiais, kiek vidum, savo dvasia. Populiaru sakyti, kad spindėjo jų akys. Išties spindėjo. Ypač moterys mane palaikė. Tai nereiškia, kad jos sakė: „Negerk, ir tau taip bus“. Ne, jos kalbėjo apie save. Ir jose aš atpažinau save. Gėrimo istorijose daug dalykų yra panašių. Iki tol aš nebuvau suvokusi, kas su manimi vyko, kad gyvenau išnykusi alkoholyje, kaip išnykdavau ir kituose dalykuose - savo mamytėje, kuri jau seniai mirusi, tėtyje, kuris gėrė, mokykloje, kuri buvo mane pasiglemžusi, nes tėvas neleido kitaip mokytis kaip tik labai gerai.

Kažkoks išsigintas gyvenimas, susipriešinimas su savim ir kitais... Šiandien aš suvokiu, kad tie santykiai tokie sudėtingi buvo todėl, kad jie buvo vienpusiai. Man visuomet buvo diktuojama. Buvau be savivertės, be savasties.

Betgi kone visą gėrimo laikotarpį dirbote gana prestižišką, visuomenėje matomą darbą. Ir, atrodo, Jums neprastai sekėsi...

Būna laikas, kai užtenka šiek tiek pasitempti ir vizualiai tu neatrodai labai paženklintas, bet kokia nesąmonė – desperatiškai bandžiau gyventi kaip visi, gyventi sveiko žmogaus gyvenimą sirgdama! Dauguma net nenutuokė, ką išgyvenu. Tačiau mano pačios reakcijos būdavo liguistos: jeigu mane girdavo ar džiaugdavosi mano darbu, nerdavau į krūmus, į  pastabas sureaguodavau audringai.

Ir tik prieš metus, kai pripažinau, kad aš turiu priklausomybės ligą, ir  palioviau gyventi sveiko žmogaus gyvenimą (kas yra neįmanoma), pradėjau gyventi.

Kaip Jums pavyko sustabdyti savęs naikinimo mechanizmą?

Tai, kad aš nebegeriu, įvardiju kaip stebuklą. Ne aš pati tai padariau. Tuomet kyla klausimas - kas? Programoje tai įvardijama kaip aukštesnioji jėga, Dievas, kaip aš jį suprantu. Aš sutikau žmonių, kurie anksčiau gėrė taip pat beprotiškai kaip ir aš, bet jie surado aukštesnę už save jėgą. Ir man tą jėgą, nuo kurios turiu priklausyti, pakeitė aukštesnioji jėga, arba Dievas, kaip aš jį suprantu.

Kiek metų nebegeriate?

Mano blaivybės kelio pradžia buvo kiek daugiau nei prieš 10 metų. Aš pradėjau po truputį save lipdyti: suvokiau situacijas, kurios kėlė pavojų mano ir aplinkinių gyvenimui. Atpažinimas visko, kas su manimi vyko, buvo labai lėtas, nes po „Minesotos“ anoniminių alkoholikų grupę tai lankiau, tai vėl „atkrisdavau“. Pirmas tarpas, kai negėriau, buvo pusė metų. Du kartus negėriau po trejus su puse metų, paskui kasmet būdavo du stipresni užgėrimai.

Per tą laiką vis tiek man gyventi buvo sudėtinga. Ir kiek daugiau nei prieš metus laiko atėjo suvokimas, kad aš turiu pažinti save - iš esmės pradėti dirbti pagal 12 žingsnių programą.

Kaip sekasi?

Mano santykiai su visuomene, su artimaisiais ėmė keistis. Aišku, jie ir šiandien labai sudėtingi. Tebebūnu ir egoistiška, ir pavydi, ir pykstu, ir turiu puikybės, kitų neigiamų būdo bruožų. Bet atrandu, kad būtent jie man trukdė gyventi, buvo palanki terpė gerti.  Turint tokių bruožų, negali kurti harmoningo santykio su niekuo.  Ir  nuostatos, kurių manyje pilna kaip nepajudinamų luitų, sukelia daug neigiamų jausmų, todėl aš mėginu jų atsikratyti.

 Kartais žmonės tiek pasineria į savo praeities naršymą, jausmų, reakcijų tyrinėjimus, kad pamiršta gyventi, apleidžia pareigas...

Kol man blaivybė bus  antroje vietoje, o pirmoje – darbas ar kokie nors žmonės, tol  negyvensiu savo gyvenimo, nes be blaivybės jo tiesiog nėra. Tas laikas, kurį aš paskiriu naršymui, ir yra tikrasis mano gyvenimas, akistata su savimi. O reikalai, kuriuos tenka pastumti dėl to naršymo, jeigu noriu kitaip gyventi, dažnai, kai pasižiūri, nėra patys svarbiausi.

Aš dažnai girdžiu, kad nereikia knaisiotis po praeitį, kad tik sunkiau pasidaro. Bet aš tai darau –  be jokių psichiatrų ar psichoterapeutų, viena pati arba su likimo broliais, sesėmis, nes manau, kad jeigu nori atsikratyti neigiamų būdo bruožų, reikia pakelti jų šaknis, o jos dažnai būna vaikystėje. Pavyzdžiui, atpažįsti, kad tu tik reaguoji, reaguoji. O dėl ko taip yra? Mano tokios reakcijos prasidėjo vaikystėje, kai namuose kildavo konfliktai, tėtis mušdavo mamą. Arba pažadai: tėtis sakydavo, kad eisime žvejoti, bet neidavome nei kitą dieną, nei dar kitą, nei po savaitės. Aš susidūriau su melu. Ir mano pačios gyvenime pažadai atsirado, gyvenimo modelis kūrėsi pagal tėvų paveikslą.

Spėju, kad priklausomybės liga persiduoda iš kartos į kartą, kol atsiranda žmogus, kuris sprendžia tą problemą. Pavydėdavau žmonėms, kurie gana ankstyvame amžiuje pradeda spręsti tą problemą, bet dabar – nebe. Ne iš savęs ateina tas suvokimas, kad reikia spręsti. Kaip gėlė pražysta, kai jai ateina laikas, taip ir čia.

Ką jaučiatės praradusi dėl savo ligos, kaip gyvenate šiandien?

Galbūt buvo atstūmimo, bet galvoju, kad aš pati pasitraukiau, nes esu neišsprendusi savo dvasinių problemų. Man tiesiog pačiai tebėra gėda, kad esu alkoholikė. Ar aš jaučiuosi šiandien laisvai? Toli gražu. Yra ir gėdos, ir kaltės, ir valios mažai. Bet aš jau turiu galimybę pajusti gyvenimo skonį.

Anksčiau alkoholis man buvo reikalingas kaip stimuliatorius, o dabar tuo stimuliatoriumi yra tapęs savęs pažinimas. Būna daug palaimos ir siaubo akimirkų. Kaip kažkas pajuokavo, kad esame ekstremalai. Tam tikra prasme - taip.

Ar dėtumėte lygybės ženklą tarp alkoholio nevartojimo ir blaivaus mąstymo?

Tai kad jo negali dėti: pažįstu žmonių, kurie negeria alkoholio daug metų, tačiau nenorėčiau būti tokiu žmogumi ir spręsti problemas tokiais būdais, kokiais jie sprendžia. Aš matau, kas pradeda dėtis mano pačios gyvenime, kai blaivus mąstymas užleidžia vietą neblaiviam, nebūtinai išgėrus. Viskas juk byrėti pradeda.

Blaivus mąstymas nėra staiga apsireiškiantis dalykas. Į blaivų mąstymą, taikydama dvasinius principus, apie kuriuos sužinojau iš 12 žingsnių programos, Šventojo rašto, aš nuolat skinuosi kelią. Darbo užteks visam gyvenimui.

Ką, Jūsų nuomone, reikėtų daryti, kad mokiniams nekiltų minčių savo problemas spręsti alkoholiu?

Reikia melstis mokytojų, tėvų atsivertimo. Mokinius kol kas veda jie. Gyvenimo kuro - meilės vaikas turėtų prisipildyti šeimoje. Jeigu man trūksta tėvų meilės, tai tada man siūlo visur tą meilę, tuo pat metu aš pati jos ieškau. Iš čia visi dvasiniai ir fiziniai vaikų sužeidimai. Jeigu tavęs šeimoje niekas švelniai neapkabino, užteks, kad kažkas gatvėje lyg netyčiom brūkštels ranka per petį, ir nueisi su juo. Nesąmoningai. O kad ne ten, tik paskui pamatai, kai būna per vėlu.

Kiekvienam jaunuoliui linkėčiau pasirinkti kryptį, kuria eidamas neprarastų savasties. Kalbu ne apie tai, kad reikia kovoti, bet kai pats kuri, pats darai, kiti tau nebeturi galios. O kai pati aš nieko nedarau, tai mane tuoj kas nors paima, kad daryčiau už juos –  tarnaučiau, vergaučiau. O aš, turėdama priklausomybės ligą, pati pasiduodu vergauti už dyką – tik imkit mane, išnaudokit. Aš galiu visą save atiduoti, bet tai nėra kilni auka, o - iš ligos, dėl to, kad savo gyvenimo nesugebu gyventi.

Dėkoju Jums už atvirą pasidalijimą.

Įvertinkite straipsni:
Jūs dar nebalsavote
skaityti komentarus (5)
Rašyti komentarą
Pasidalinti su draugais

Susiję straipsniai

NAUJAUSI STRAIPSNIAI
Suvaldyti kokliušą gali skiepai bei kosėjimo ir čiaudėjimo higiena
Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) duomenimis, šiemet Lietuvoje užregistruota kur kas daugiau kokliušo atve...
Santaros klinikų bendruomenė gedi dėl ligos netekusi doc. dr. Editos Kazėnaitės
„VUL Santaros klinikų bendruomenė neteko ilgametės kolegės, svarbios mūsų komandos narės, centro vadovės, profesio...
Pirmą kartą Lietuvoje vaikui atlikta sudėtinga procedūra po kepenų transplantacijos
Šešerių metukų Vytis – Kauno klinikų pacientas, kurio gyvybę išgelbėjo jį prižiūrinčių medikų profesionalumas ir g...
Vaistų nuo skausmo vartojimo klaidos ir galimas šalutinis poveikis
Vaistai nuo skausmo yra dažnas medikamentas kiekvieno žmogaus vaistinėlėje. Jų populiarumą didžiąja dalimi lemia univers...
Lošimų priklausomybė: kaip atpažinti, spręsti ir išlipti iš duobės?
Didžiausia šalies istorijoje kazino pralošta suma paskatino psichologų ir psichoterapeutų diskusiją apie lošimų priklaus...
Populiarios žymos
Ligos ir sveikata Man rūpiŠirdis ir kraujotakaPlaučiai ir kvėpavimas Virškinimo sistemaEndokrininė sistemaSmegenys, nervų sistemaŠlapimo organai ir inkstaiStuburas, kaulai, sąnariaiRaumenys ir sausgyslėsLytiniai organaiOda, plaukai ir nagaiLimfmazgiai, kraujas ir imunitetas KrūtysAkysAusys, nosis ir gerklėBurna ir dantysPsichikos ligos
 
Simptomai ir ligosAlergijaVėžys ir kraujo ligos Peršalimas ir gripasTemperatūraKūno tirpimasSkauda šonąSvorio kontrolė, valgymo sutrikimaiPriklausomybėMiego sutrikimaiNuovargis ir silpnumasInfekcinės ligos
 
PsichologijaSveika vaikystėŽvilgsnis į praeitįSveika senatvė
Sveikata be vaistų Gydymas augalaisAlternatyvios terapijosSveika mitybaSveikas ir gražus kūnasVegetarų virtuvėJogaSveika dvasiaSėkmės istorijos
Renginiai
Konsultuoja specialistas
Sveikatos apsauga
Nuomonė
ReklamaApie musLigų klasifikatoriusKontaktaiPrivatumo Politika
2015-20 © UAB “Vlmedicina”. Visos teises saugomos | sprendimas webmod: Svetainių kūrimas
Į viršų