Tėvas ir sūnus vienas kitam kompaniją palaiko ir donuodami kraują

Šiuo metu skirtinguose šalies miestuose – Vilniuje ir Kaune – gyvenantys tėvas ir sūnus Papučkos susitinka ne tik namuose, bet ir VUL Santariškių klinikų Kraujo centre, kur abu savanoriškai dovanoja kraujo sergantiesiems. Sostinės kraujo donorystės įstaigos darbuotojai Joną ir Justą prisimena puikiai, nes jiedu visuomet gerai nusiteikę, besišypsantys ir įdomūs pašnekovai. Paprastai, nesureikšmindami gero darbo bei jam skiriamo laiko, tėvas ir sūnus kalba ir apie ypatingą būdą padėti kitiems – kraujo donorystę.

Reklama

„Sūnui vieną kartą pasiūliau duoti kraujo – nuėjo, antrą kartą pakalbinau – taip pat donavo. Pirmuosius kelis kartus kraujo donuoti Justas ėjo vienas, o paskutinįjį pasiūliau vykti drauge. Nuo rugsėjo sūnus studijuoja Kaune, buvome seniai nesimatę, tad ne tik kraujo davėme, bet ir pabendravome“, – prisimena Jonas.

Vienoje Vilniaus mokykloje ūkvedžiu dirbantis vyras reguliariai VUL Santariškių klinikų Kraujo centre pradėjo lankytis prieš ketverius metus, kai jo draugas papasakojo kraują donuojantis 3–4 kartus per metus, tačiau pirmą kartą kraujo donoru Jonas tapo vos sulaukęs pilnametystės. Jis tikina, jog tuomet tai buvo savęs patikrinimas ir gilesnės šio poelgio prasmės pašnekovas neieškojęs.

Dovanoti kraujo skatina vidinės nuostatos

„Neturėjau kažkokios filosofijos, nuostatos – duoti kraujo ar neduoti. Nepamenu ir altruistinių paskatų. Juk, kai kviečia „ateikite padėti“, „reikia pagalbos“, negalvoji – o kas man iš to. Laikiau tai vidiniu savęs patikrinimu, vyriškumo išbandymu – ar aš sugebėsiu, ar galiu. Nežinojau, kaip reaguos organizmas, kaip ištversiu procedūrą. Iš tiesų, kraujo bijojau – esu matęs žmogų perdurtą su pagaliu ir prisimenu, kaip man buvo negera, silpna, kaip išgyvenau to žmogaus skausmą“, – atvirauja Jonas.

Tiek pirmoji, tiek paskesnės donavimo procedūros, kai kraujo jis davė tarnybos armijoje metu, praėjo sklandžiai. Jonas prisiminė, jog tuomet kraujo donorams būdavo taikomos įvairios privilegijos – išleisdavo į miestą, tą dieną nereikėdavo dirbti. Vis tik, neatlygintinai duoti kraujo vyrą labiausiai skatina vidiniai įsitikinimai.

„Turiu tokią vidinę nuostatą, kurią formuluoju šiuo momentu, o ne kaskart prieš kraujo donavimą. Ji apibūdina ir mano gyvenimo filosofiją – tik duodamas gali gauti. Ilgą laiką, 17 metų, su žmona turėjome verslą ir norint gauti grąžą, tu turi įdėti darbo, pastangų. Santykiuose, šeimoje tas pats – tam, kad tave mylėtų žmona, tu pirmas turi duoti, tai yra savęs dovanojimas, o duodamas tu visuomet gauni daugiau. Norint, kad tave mylėtų vaikas, tu turi pirmas jį mylėti, reikalingas didelis tėvų indėlis, nebus taip, jog vaikas savaime tave mylės“, – mąsto Jonas.

Geriausias auklėjimas – tinkamas pavyzdys

Trijų vaikų tėtis sako, jog ir mažesnieji žino, kad jis važiuoja duoti kraujo ir greičiausiai tarpusavyje apie tai pasikalba, tačiau jokių specialių agitacijų apie kraujo donorystę jų šeimoje nebūna. Svarbiausia, ką gali padaryti tėvai – rodyti vaikams tinkamą pavyzdį, įsitikinęs Jonas.

„Yra labai lengva perspausti, primetant savo nuomonę, o tokiais pareiškimais, kaip „tu turi, tau reikia“, vaikus labai lengva sužaloti – jiems tai labai nemalonu. Sutinku su nuomone, jog norint rasti kelią į vaikų širdį, reikia rodyti dėmesį. Geriausias auklėjimas yra liudyti savo pavyzdžiu. Prieš gimstant pirmagimiui aš rūkiau ir galvojau, kaip aš savo vaikui sakysiu „tu geriau nerūkyk“, jei aš pats tai darau. Ar tai logiška? Tad rūkyti mečiau iki sūnaus gimimo. Kalbant apie kraujo donorystę, manau, kad jeigu reikės, pavyzdys šeimoje juos atves. Juk arklį gali atvesti prie upelio, bet nepriversi jo gerti“, – mintimis dalijasi kraujo donoras.

Tėvo pavyzdys įkvepia

Vyriausiasis Jono sūnus sako, jog nors šeimoje kraujo donorystė nebuvo herojizuojama, o tėčio pavyzdys – pernelyg sureikšminamas, kilnūs artimojo poelgiai įkvepia: „Mano tėtis kraują donuoja jau senokai ir tai neabejotinai turi įtakos mano apsisprendimui, formuoja tam tikras vertybes. Kartais reikia tik nedidelio postūmio iš aplinkos, juk neretai gyvenime taip būna, jog pati situacija susiklosto ir tu jai pasiduodi.

Verta pastebėti, kad taip elgtis mane skatina suvokimas, kad esu ne vienas ir ne sau gimęs. Ir tas faktas, kad galima ne tik pasidalinti pinigėliu su vargšu, bet iš tikrųjų realiai pasiaukoti – pasidalinti su kitais savo sveikata, kuri tokia brangi, kad jos pirmiausia linkime gimimo dienos proga.“

Katalikų teologiją studijuojanti Justas kraują dovanojo 6 kartus – tai jis apibūdina, kaip vertingą patirtį. Tapti kraujo donoru jaunuolis rekomenduotų ir kitiems, tačiau jo nuomone, tai subtili tema apie kurią vertėtų kalbėti atsargiai ir jokiu būdu nesistengti pagreitinti kito žmogaus apsisprendimo.

„Jei žmogui kraujo donavimas atrodo baisi, sudėtinga procedūra, galiu nuraminti, jog patiriami negalavimai, jei tokių būtų, yra tik laikina būsena ir tai praeina. Tikrai negaliu įvertinti to svorio, kurį kitiems sukelia patiriamas stresas ar skausmas, tačiau galiu pasakyti, jog kraujo donorystė – tikra, gyva auka už kitų žmonių sveikatą, o gal net gyvybę. Vis tik, būčiau atsargus, nes nežinau, kokią patirtį žmogus turėjo, galbūt yra psichologinių priežasčių, kurių nežinau. Kaip bebūtų, tam tikro poelgio pavyzdys yra paveikiausia ir labiausiai motyvuojanti paskata. Vargu, ar įmanoma kažkaip kitaip paskatinti, jei ne parodant savo veiksmais, o paskui gal ir žodžiu užtvirtinant, jog kraujo donorystė – gera ir reikalinga“, – sąmprotauja Justas.

Svarbiausia žinoti, jog kraujas kažkam padėjo

Anot kraują donuojančių tėvo ir sūnaus, ypatingų padėkų jiems nereikia. Justas atskleidžia, jog jam svarbiausia žinoti, ar jo kraujas kam nors padėjo – ir to užtenka.

Jonas yra mąstęs, ar norėtų žinoti, kam konkrečiai padėjo jo donuotas kraujas, tačiau pripažino, jog jam tai nėra reikalinga: „Pagalvojau – o ką aš su tuo žinojimu veiksiu? Ar aš norėčiau to žmogaus ar žmonių padėkos? O gal man neteisingai atsilygins? Ir kaip aš priimsiu tą padėką? Kartais nežinia yra palaima, kuria reikia džiaugtis, o ne svarstyti dėl ko ir kaip. Jei gali paaukoti – paaukok, tačiau, ką žmogus su ta auka darys – ne tavo reikalas. Manau, tas pats galioja ir kraujo donorystei.“

Neatlygintinų kraujo donorų daugėja

VUL Santariškių klinikų Kraujo centro vedėja Lina Kryžauskaitė džiaugėsi, jog visoje šalyje tendencingai daugėja neatlygintinai kraują donuojančių žmonių: „Kraujo centre šiandien yra apie 90 proc. neatlygintinų kraujo donorų, kai tuo tarpu, 2013 m. jų buvo tik 30 proc. Kitose Lietuvos donorystės įstaigose šie mastai taip pat didėja. Pastebėjome, jog pilietiškumas auga – žmonės aktyviau atsiliepia į pagalbos šauksmą, kai kraujo itin trūksta, dalyvauja įvairiose kraujo donorystės akcijose, randa laiko atvykti į Kraujo centrą ir dovanoti kraujo.“

Anot L. Kryžauskaitės, kraujo donorai turi įvairių motyvacijų, tačiau visiems reikėtų įsisamoninti, jog sveikata yra trapus dalykas ir nei vienas nežinome, kada mums patiems kraujo prireiks: „Bendraudami su užsieniečiais donorais dažnai pastebime natūralų ir paprastą jų požiūrį į kraujo donorystę – aš šiandien donuoju, nes turiu sukaupti savo kraujo banką. Niekas nesame apdraustas ir nežinome, gal jau rytoj kraujo prireiks man ar mano šeimai. Manau, jog kiekvienas žmogus turi džiaugtis tuo, jog šiandien yra sveikas, tačiau nepamiršti, jog reikalui esant, padėti gali tik padovanotas kraujas, todėl visi drauge turime kaupti kraujo banką.“