Sveikatos švietimas XXI amžiuje(2)

Sveikatos švietimas - santykinai naujas dalykas. Sakykime, matematikos mokyklose mokoma kelis tūkstančius metų, o kūno sandara nagrinėjama palyginti labai neseniai, t.y. šimtmetį ar truputį daugiau. Gal kai kam atrodo, jog šito ir nereikia, bet aš drįstu kategoriškai teigti, kad savo kūno ir jo organų veikimo principų žinojimas leistų sumažinti mirtingumą pasaulyje žymia dalimi.

Reklama

Beje, čia tenka perskirti ir kartais supriešinti dvi sistemas: sveikatos ir gydymo. Pas mus jos tapatinamos net politikos lygiu, nors gyvenime sveikam gydytis nereikia.

Kodėl dabar tapo toks „aštrus“ klausimas apie sveikatinimo žinias? To reiškinio priežasčių yra gana daug. Išvardinsiu tik kelias, dėl kurių auga būtinas buvusių specifinių žinių supratimo lygis: tai aukštų gydymo paslaugų kokybės poreikis, tai visuomeninis ankstyvos diagnostikos poreikis, tai poreikis taisyklingai vartoti vaistus, tai poreikis vertinti specifines medicinines ir nemedicinines procedūras.

Galiu pateikti po vieną pavyzdį iš kiekvienos srities, kad būtų aišku, apie ką kalbu. 1. Mes dabar galime rinktis gydytoją, tačiau tai reikalauja jo (gydytojo) įvertinimo. Deja, tam visuomeniškai priimtų procedūrų kol kas neturime. 2. Medicina vis labiau brangsta, todėl ji ėmėsi ieškoti būdų mažinti „brangumą“, tam tarnauja ankstyvas ligos ar ligotumo aiškinimas. 3. Vaistai suvokiami kaip nepavojingi miltukai, tabletės ar kapsulės, kurių reklama užmuša daugelio kritinį situacijos suvokimą – dėl to vaistų vartojimas dažnai yra klaidingas ir neproporcingas. 4. Vyksta nuolatinis ginčas: kas gi yra tikrasis gydymas, kurios poveikio priemonės realios, o kurios tik tariamos. Norint atskirti gerą metodą nuo tariamo, reikia vertinti šamanizmą, akupunktūrą ar fitoterapiją, reikia suprasti, kas yra žmogus ir kaip jis veikiamas, kas yra priežastis ir kas yra poveikio rezultatas.

Galima matyti, kad šiuolaikinis žmogus vis labiau stumiamas į situaciją, kai jam pačiam tenka spręsti ir apsispręsti. Ar jis gali tai daryti vienu lygiu su profesionalais, t.y. žmonėmis, kurie ne vienerius metus mokėsi apie žmogaus kūną ir jo ligas? Deja, klausimas neretorinis. Net nuėjus pas dantų gydytoją, reikia ne tik rinktis metodus, bet ir kainas. Panašiai tas pat vyksta ir ligoninėse, tiesa, dar ne pas mus, bet artėja ir šis laikas. Todėl nesimokiusiems ar kitas profesijas pasirinkusiems žmonėms tenka mokytis suprasti medikus ir kitus medicinos darbuotojus.

Kita ‚medalio“ pusė yra būtinumas nepatekti į ligonių sąrašą. Sveikas gyvenimo būdas, sveika mityba gali sukurti galimybes nepatekti nei į ligoninę, nei pas gydytoją. Bet ir čia kyla panaši situacija, kaip ir anksčiau minėtuose pavyzdžiuose. Kada keltis, kiek, ko ir ką valgyti, kaip ilsėtis, kaip dirbti, - visi šie klausimai reikalauja nemažų žinių, kurių dabartinės mokyklos kol kas neduoda, nors ir galėtų. Tiesa, ši sritis yra kitokia. Pačių žinių turėjimas negarantuoja sveikos gyvensenos. Pažiūrėkime, kiek medikų rūko, yra alkoholikai ar narkomanai. Tai tik paaiškina, jog vien žinojimo tam nepakanka. Čia būtina formuoti įgūdžius, kurie pagrįsti sveikos gyvensenos supratimu. Tačiau žinios vis tiek lieka pamatas, be kurio taip gyventi nepavyks.

Kita proceso pusė yra vadinamosios naujos technologijos. Tiesa, jos nėra jau tokios naujos, kadangi kinta tik jų panauda. Pastaruoju metu itin madinga, kartais ir naudinga sveikatinimo veikloms pritaikyti mobiliuosius telefonus ar panašius aparatus. Leisti kompiuteriui analizuoti žmogaus kūno parametrus, ieškant nukrypimų, ligų. Dar viena „naujovė“ – telemedicina, kuri užpildo tiesioginių paciento ir specialisto konsultacijų poreikį. Ji taip pat gali būti pritaikyta ir priežiūrai namuose ar įstaigoje.

Tačiau grįžkime prie pagrindinių problemų. Apibendrintai ir kiek supaprastintai galiu pateikti tokią schemą:

Kodėl tiek daug šalių pasaulyje pradeda šituo domėtis? Prieš atsakydamas pateiksiu vienos šalies pavyzdį. Kanadoje atidarytas specialus internetinis portalas, skirtas tik šiam dalykui. Jame, be apibrėžimų ar paaiškinimų, galima rasti nuorodas į įvairaus tipo brošiūras (kurias galite atsispausdinti) ar plakatus bei panašių dalykų. Jis yra dvikalbis (priminsiu, jog Kanadoje yra dvi valstybinės kalbos) ir turi nuorodas į naujausių žinių puslapius. Dabar jau galiu atsakyti į neretorinį klausimą – o kodėl tai tapo taip svarbu. Atsakymas gana paprastas – naujausios bendravimo ir kontrolės priemonės reikalauja gana aukšto žinojimo, žinių lygio. Be specialaus pasirengimo negalima suvokti gydytojo ar medicinos personalo nurodymų, negalima savarankiškai pasidaryti procedūros, negalima įvertinti skiriamo gydymo privalumų bei pavojų. Galų gale – visa tai mažina pacientams galimybę gauti visavertę pagalbą ir paramą.

Naujausios sveikatos priežiūros ar gydymo technologijos keičia tiek mediciną, kaip gydymo meną, ir pacientą, kaip paslaugos priėmėją. Paprasčiausias (o gal ir ne) pavyzdys - jau senokai besiformuojanti telemedicina. Sakykime, Amerikos ligoninių asociacijos 2012 metų apklausos duomenimis, 42 proc. visų ligoninių turi galimybes teikti nuotolines sveikatos paslaugas. Tarp valstijų pirmauja Aliaska, kuri šias paslaugas vykdo 75 proc. visų ligoninių. Tyrimas paskelbtas naujame „Sveikatos reikalų“ (Health Affairs) numeryje.

Nuotolinė medicina apima įvairių tipų programas bei teikiamas paslaugas ir yra skirta ir gydytojui, ir pacientui. Kiekvienas komponentas apima įvairius paslaugų teikėjus ir vartotojus.

Tai gali apimti specialistų konsultacijų paslaugas, kurios paprastai apima pagalbą bendrosios praktikos gydytojui nustatant diagnozę.

Tai gali apimti pacientų konsultacijas, naudojant telekomunikacijas, medicinos duomenis, tarp kurių gali būti garso, statiški ar gyvi vaizdai. Gydytojas gali naudotis tiesioginio perdavimo ryšiu arba bendrauti internetu.

Tai gali apimti nuotolinį paciento būklės stebėjimą, naudojant prietaisus ir siunčiant nuotoliniu būdu surinktus duomenis į monitoringo stotis interpretuoti.

Tai gali apimti profesionalų tęstinį mokymą ir specialiuosius medicininius seminarus specializuotoms grupėms tam tikroje vietovėje.

Tai gali apimti vartotojų galimybes gauti specializuotą informaciją apie sveikatą, grupių diskusijas.

Mes kol kas intensyviai kalbame apie mediciną kaip gydymą, bet yra ir sveika gyvensena, kaip menas nepatekti į gydytojų priežiūrą, tiesa, kartais su pačių medikų palaiminimu.

Sveikas gyvenimo būdas, arba sveika gyvensena, taip pat reikalauja ne mažesnio žinojimo ir vertinimo nei medicinos procedūros. Bėgioti ar vaikščioti, kiek ir ko valgyti, kada eiti miegoti ir kiek laiko praleisti lovoje – tai klausimai, į kuriuos nėra paprastų atsakymų. Deja, čia vėl būtinos žinios, pereinančios į įgūdžius.

Apibendrintai galima tvirtinti, kad sveikatos švietimas reikalauja ir ateityje dar labiau reikalaus ne tik dėmesio, bet ir pastangų užtikrinimo reikiamais resursais: idėjomis, laiku, pinigais ir t.t. Lietuvoje kol kas nėra vienos struktūros, kuri leistų pasiekti „visuotinį“ sveikatos raštingumą, tam labai trukdo egzistuojantys biurokratiniai barjerai. Galima tik tikėtis, kad gana greitai nebus abejonių, jog fizinė kultūra, o ne sportas yra sveikatos pamatas, jog fizinio lavinimo pamokos mokykloje nedidina moksleivių krūvio, o priešingai – vysto sugebėjimus taikytis prie didelių protinių krūvių; galų gale – studentai sugebės sportuoti nuo pirmo kurso iki pačios studijų pabaigos. Tiesa, aš pabrėžiau tik vieną, gana paprastą sveikatos suvokimo etapą. O kaip parodyta schemoje, viskas kiek sudėtingiau.