Sveikatos priežiūros sistema: kodėl taip daug kainuoja?(2)

Visame pasaulyje vis dažniau kyla ginčų dėl sveikatos išsaugojimo. Obama Amerikoje siekia priversti visus apsidrausti, Anglija siekia sumažinti eiles į ligonines ar pas specialistus, pietų Europos šalys radikaliai mažina išlaidas gydymui, nes pinigų nebeužtenka. Lietuva taip pat neatsilieka diskusijose, nes gydytojų, slaugytojų atlyginimai neeuropietiškai maži, vaistai brangūs, o ligoninės lovų turime kiek mažiau nei Baltarusijoje, kuri pirmauja pasaulyje. Tiesa, Baltarusijos piliečiai labai noriai važiuoja gydytis kitur. Tai ne medicininis turizmas, tai kokybės paieška.

Reklama

Sistema pernelyg brangi

Per tuos kelis šimtmečius, kai atsirado mūsų vadinamoji sveikatos priežiūros sistema, ji tapo labai sudėtinga, sunkiai pasiduodanti valdymui ir perdėm brangi. Išlaidos jos veikimui pradeda išstumti lėšas švietimui bei socialinei paramai į antrą bei trečia vietas.

Kodėl taip vyksta, atsakyti sunku. Gal tai baimės jausmas – visi nori ilgiau ir maloniau gyventi. Vadinasi, nereikia gailėti ne savo pinigų šiai sistemai, sako politikai. O kai negaila, tai ir greitai jų nebelieka.

Ligos: išvengiamos ir neišvengiamos

Ligos, kurios naikina europiečius, yra aiškios: vėžys ir plaučių ligos. Tiesa, statistika dar atskleidžia mūsų nesaugią gyvenseną ir žūtį avarijose ar panašiuose įvykiuose, bet tai jau ne medicina. Pateikiu 2010 metų duomenis (1 diagrama).

Negalima teigti, kad šių ligų įmanoma išvengti. Kitoje lentelėje pateikiu visai kitus pasaulinius duomenis. Joje tik tie pačių žmonių sukeliami trūkumai, kurių galima ir išvengti. Kitaip sakant, tai ligos, kurias žmonės susikuria patys.

Šaltinis:  Lopez AD, Mathers CD, Ezzati M, Jamison DT, Murray CJ (May 2006). "Global and regional burden of disease and risk factors, 2001: systematic analysis of population health data". Lancet 367 (9524): 1747–57. doi:10.1016/S0140-6736(06)68770-9. PMID 16731270.

Kodėl nedaugėja sveikųjų?

Žinome, kad žmones galima padalinti į tris grupes: sveikus, dalinai sveikus arba esančius rizikos įtakoje bei sergančiuosius. Apie pastaruosius būtų galima kalbėti daug, tačiau dabar reikėtų išskirti tuos, kurie serga ilgalaikėmis ligomis ir turi išmokti gyventi su savo liga. Tai irgi sveikatos įgijimo forma.

Pradžioje atkreipkime dėmesį į pirmą grupę, kuri nuolat mažėja, nepaisant maksimaliai besivystančios gydymo sistemos. Kiek gerai befinansuotum vadinamąsias sveikatos priežiūros (gydymo) sistemas, sveikųjų skaičius nuo to neauga. Yra anekdotas šia tema: „Nėra sveikų žmonių, yra tik blogai ištirti ligoniai“. Todėl jau pradedama suprasti, kad sveiki nuo mažens turime išlikti  visą gyvenimą, kad sutaupytume milijonus ar net milijardus. Rūpintis pakankamai geru ir taisyklingu vaikų, o vėliau ir suaugusiųjų maitinimusi reikia visą gyvenimą. Kita gyvenimo dalis yra tiesiogiai sąlygojama fizinio žmogaus aktyvumo, kuris aiškiai mažina pavojus susirgti, nes stiprina imunitetą.

Atotrūkis tarp gydymo ir sveikatos

Jeigu kiek bendriau pažvelgtume į mūsų, taip pat daugelį europinių sveikatos priežiūros sistemų, tai pamatytume didelį ir realų atotrūkį tarp gydymo ir sveikatos. Didžiosios ligoninės primena masinio gaminimo įmones, kurios išleidžia geresnį ar blogesnį produktą. Europoje dar neįprasta vertinti jų darbo kokybę, kurią JAV pradeda pripažinti vienu iš pagrindinių kriterijumi. Tai ligonių grįžimas pakartotiniam gydymui bei gydymo kaštai.

Šeimos gydytojo pavadinimas tarsi reikalautų, kad jis turi žinoti savo klientų gyvenimo ir darbo sąlygas, galėtų patarti higienos ar panašiais klausimais, bet realiai to nėra. Jeigu jis turi per kelis tūkstančius prirašytų miestiečių, tai greičiausiai jis nė pusės jų gerai nepažįsta. Neretas atvejis, kai gydytojas dirba ne vienu etatu. Problema išsispręstų, jei tokių klientų jis turėtų tik keletą šimtų. Tačiau čia aiškus klausimas – kiek tai kainuoja?

Sveikatos priežiūros efektyvumas neturėtų priklausyti nuo gydytojų, greičiau net priešingai. Gydytojo pareiga – padėti sergančiam ar nukentėjusiam. O kas gi turi rūpintis sveikata?

Kaip išsaugoti sveikatą

Galima pasakyti daug gražių žodžių ar palinkėjimų, nors iš tikro atėjo laikas keisti mąstymo nuostatas. Sveikatos priežiūros efektyvumas priklauso ne nuo gydymo rezultatų, o nuo to, kiek žmonių nesigydo, yra sveiki. Vadinasi, į tai reikia ne tik atkreipti dėmesį, bet ir skirti resursus. Ne tik pinigus, nors ir jų reikia. Iš esmės reikia keisti bendruomenės požiūrį į prevenciją, kuri kol kas dažnai suvokiama kaip žaisliukas, tuščias laiko leidimas ar pinigų plovimas.

Ligų prevencija yra labai plati sąvoka. Čia reikia pabrėžti traumatizmo mažinimą buityje ir mieste (saugios sėdynės vaikams automobiliuose, dviračių šalmai dviratininkams, saugios laiptinės namuose, atšvaitai būnant naktį gatvėse, šiukšlių konteinerių pritaikymas saugiam ir neteršiančiam naudojimui ir t.t.). Ligų prevencijai priklauso ir valgymo organizavimas, jo reguliarumo ir maisto kokybės reguliavimas, nepriklausomai nuo socialinių ar amžiaus grupių, jai priklauso ir bendruomenės nepakantos tabako ar kitų kvaišalų vartojimui ugdymas. Prevencijai priklauso mokymas sportuoti. Tam turi būti pritaikyta artima aplinka bei specialios įstaigos (sporto klubai sergantiesiems ar turintiesiems negalią). Ligų prevencijai priklauso aplinkos kokybės kontrolė ir gerinimas, ar tai būtų vandens kokybė, ar kietųjų dalelių kiekis ore, triukšmas ar kvapai. Visa tai taip pat yra ligų prevencijos sritys.

Kas tuo turi rūpintis?

Taigi aišku, kad nei pavienis gydytojas, nei visa gydymo sistema šių darbų nepadarys. Tuomet reikia aiškintis, kas čia privalo nuolat darbuotis. Jeigu pats nežinai, reikia mokytis iš tų, kurie tai daro. Pasiėmiau amerikiečių (JAV) prevencijos programas ir mokymus. Radau daug ką, kas ir mums tinka. Prevencijos institutas buvo įkurtas 1997 metais būti pagrindiniu centru, kuris užsiima pirminės prevencijos praktikos skatinimo politika, organizacine praktika ir vienija bendras pastangas siekiant pagerinti sveikatą ir gyvenimo kokybę.

Šaltinis: https://www.preventioninstitute.org/component/jlibrary/article/id-105/127.html

Gal šie teiginiai ir atrodė kvailai ar idealistiškai, bet jie įgyvendinami realiai. Pateikiu schemą apie lėšų skirstymą 2011 metais (2 diagrama).

Galima matyti, kad gydymo išlaidos biudžete yra gana didelės, tačiau prevencinės programos apima apie trečdalį skiriamų resursų. Bet tai yra tik tai, kas matyti paviršiuje. Giluminiame sluoksnyje atrasime decentralizaciją: kiekviena valstija, kiekvienas miestas ar net jo bendruomenė sprendžia prevencijos ir medicinos paslaugų kokybės ir kainos klausimus. Bendruomenė, o ne valstybė yra užsakovas. Todėl priežiūra yra daug griežtesnė, nes žiūri kaip „savo“. Prevencinės programos irgi nėra valstybinės, kaip mes suprantame. Specialios organizacijos jas parengia, o bendruomenė pasirenka ir nusiperką tą, kuri jai labiau tinka. Tiesa, pinigai iš biudžeto.

Išvados

Laikas Lietuvoje naikinti „sveikatos apsaugos ministeriją“. Tebūnie „ligų kontrolės ir prevencijos departamentas“. Bent pavadinimas taps aiškesnis ir tikslas – prevencija - bus įtvirtintas. Dabar jau matyti, jog naujas mūsų šalies sveikatinimo žingsnis yra toks: sveikos gyvensenos įgūdžių nuo mažumės iki senatvės ugdymas, traumų, nesveikos aplinkos įtakos mažinimas ir prevencija, bendras visų piliečių dalyvavimas sveikatos problemų sprendime visuose lygiuose, keliant pagrindinį tikslą – išvengti ligų visais įmanomais būdais.

Dr. Vytautas Valevičius