„Nekalta žaizdelė“ – didžiausia apgaulė

Burna – viena iš nedaugelio kūno sričių, kurią galime stebėti patys, tačiau būtent čia neretai vystosi liga, apie kurią galvojame mažiausiai, – burnos vėžys. 

Burnos vėžio mėnuo kviečia atkreipti dėmesį į iš pirmo žvilgsnio nereikšmingus pokyčius: negyjančias žaizdeles, kraujavimą, diskomfortą ar gleivinės pakitimus. Specialistai pabrėžia, kad šių požymių ignoravimas ir delsimas kreiptis pagalbos išlieka viena dažniausių klaidų, lemiančių sudėtingesnį gydymą ir didesnį poveikį gyvenimo kokybei.

Svarbu žinoti ir tai, kad burnos vėžys nėra „tik vyresnio amžiaus žmonių liga“. Jis gali paliesti kiekvieną, nepaisant amžiaus, ypač jei yra žalingų įpročių ar ilgalaikė burnos gleivinės trauma. Tačiau lygiai taip pat svarbu žinoti ir kitą tiesą: anksti nustatytas burnos vėžys šiandien dažnai sėkmingai gydomas, o šiuolaikinė medicina siūlo sprendimus, leidžiančius ne tik išgyventi, bet ir išsaugoti gyvenimo kokybę.

Šioje publikacijoje – trijų patyrusių gydytojų įžvalgos iš kasdienės praktikos: nuo pirmųjų, dažnai ignoruojamų simptomų iki gydymo realybės, paciento emocijų ir didžiulių medicinos proveržių, vykstančių Lietuvoje. Ir padrąsinimas stebėti save, laiku kreiptis pagalbos ir žinoti, jog net ir susidūrus su sunkia diagnoze, žmogus šiandien nėra paliekamas vienas.

Nuo nekaltos žaizdelės

„Burnos vėžys dažnai prasideda nuo, atrodytų, visai nekaltos žaizdelės. Tačiau būtent šis „nekaltumas“ ir tampa didžiausia apgaule, dėl kurios žmonės per ilgai delsia kreiptis į specialistus“, – sako Santaros klinikų filialo Žalgirio klinikos Burnos, veido ir žandikaulių skyriaus vedėja, burnos chirurgė dr. Rūta Rastenienė.

Pasak gydytojos, didžiausią įtarimą visada turėtų kelti bet koks pakitimas burnoje, kuris negyja ilgiau nei dvi savaites – nesvarbu, ar tai žaizdelė, ar skausmingas, kraujuojantis darinys. Būtent dvi savaitės yra ta riba, per kurią dažniausiai sugyja paprastas stomatitas ar uždegimas, kartais net ir be gydymo. Jei pokytis išlieka ilgiau, tai jau signalas, kad būtina pasitikrinti.

„Ilgiau kaip dvi savaites negyjanti žaizdelė burnoje – tai tas ženklas, kurio ignoruoti negalima“, – pabrėžia gydytoja.

Kuriose burnos vietose vėžys vystosi dažniausiai?

Dažniausiai burnos vėžys vystosi liežuvio šonuose ir užpakalinėje jo dalyje, taip pat paliežuvio srityje. Šios vietos yra itin jautrios nuolatinei traumai, kuri, pasak specialistės, yra vienas svarbiausių provokuojančių veiksnių, ypač vyresniame amžiuje: „ Aštrus nulūžęs dantis, nekokybiška restauracija ar nepatogus protezas gali nuolat dirginti gleivinę ir sudaryti palankias sąlygas piktybiniams pakitimams atsirasti“, – aiškina burnos chirurgė dr. R. Rastenienė.

Vis dėlto didžiausia problema išlieka uždelstas kreipimasis. Burnos chirurgė dr. R. Rastenienė pabrėžia, kad burnos augliai auga ypač greitai – kartais vos per kelis mėnesius jų dydis gali padvigubėti. „Kuo didesnis auglys, tuo sudėtingesnis ir labiau traumuojantis tampa gydymas. Todėl delsimas – tai pati didžiausia skriauda, kurią žmogus gali sau padaryti“, – sako burnos chirurgė.

Pacientai dažnai painioja onkologinius požymius su paprastu uždegimu: išopėjimu, kraujavimu ar skausmu. Tačiau šie simptomai būdingi tiek uždegimui, tiek prasidedančiam vėžiui, todėl vien tik savijauta neleidžia daryti išvadų. Net ir patyręs specialistas, pasak gydytojos, gali tik įtarti, bet ne diagnozuoti vien „iš akies“: „Patyrusio specialisto akis gali tik įtarti, bet nepatyręs žmogus pats niekada neatskirs“, – pabrėžia ji.

Dar viena skaudi realybė – burnos vėžys itin retai nustatomas profilaktinių patikrinimų metu. Pasaulyje tai sudaro vos apie 10 procentų atvejų, o Lietuvoje – tikėtina, dar mažiau. Daugiau nei 70 procentų pacientų kreipiasi tik tuomet, kai atsiranda skausmas, kraujavimas ar sutrinka kramtymas ir kalba. Tokiais atvejais liga dažnai jau būna pažengusi – III arba IV stadijos.

„Burna yra ta vieta, kur vėžį būtų galima pastebėti labai anksti, jei žmonės reguliariai lankytųsi profilaktiniuose patikrinimuose“, – apgailestauja gydytoja.

Neretai žmonės galvoja, kad burnos vėžys – vyresnio amžiaus žmonių liga. Tačiau, pasak dr. R. Rastenienės, jis gali išsivystyti ir jauniems žmonėms, ypač turintiems žalingų įpročių: rūkymas, elektroninės cigaretės, gausus alkoholio vartojimas, prasta burnos higiena ir nuolatinė gleivinės trauma reikšmingai didina riziką.

Gydytoja ragina žmones patiems stebėti savo burnos sveikatą: atkreipti dėmesį į gleivinės spalvos ar konsistencijos pokyčius, iškilimus, grublėtumą, balkšvas nenusivalančias apnašas ar bet kokias negyjančias opas. Net jei nėra skausmo, tokie pakitimai turėtų būti parodyti specialistui..

Diagnozė, paliečianti ne tik kūną, bet ir emocijas

Burnos vėžio diagnozė žmogui dažniausiai ateina ne tik kaip medicininė žinia, bet ir kaip emocinis sukrėtimas. Pasak Nacionalinio vėžio centro gydytojos veido ir žandikaulių chirurgės Otilijos Kutanovaitės, pirmasis vizitas daugeliui pacientų būna lydimas nerimo, baimės ir nežinios: „Vien pats žodis „vėžys“ žmonėms kelia didžiulį susirūpinimą. Jie bijo ne tik blogų naujienų, bet ir sunkaus gydymo, blogos savijautos, nerimauja dėl darbo, ateities“, – sako gydytoja.

Dažnas pacientas, pasak jos, lygina save su artimųjų ar pažįstamų patirtimis, kurios ne visuomet buvo sėkmingos. Todėl gydytojai visuomet skatina į vizitus atvykti ne vieniems – artimo žmogaus buvimas padeda lengviau priimti informaciją ir sprendimus.

Individualus ir komandinis gydymo kelias

Burnos vėžio gydymas šiandien yra sudėtingas ir daugiasluoksnis procesas, kuriame itin svarbus komandinis darbas. Nacionalinio vėžio centro Galvos-kaklo ir odos navikų chirurgijos skyriaus vedėja Jolita Gibavičienė pabrėžia, kad gydymo taktika kiekvienam pacientui parenkama individualiai, įvertinus ligos išplitimą ir bendrą žmogaus būklę: „Gydymo sprendimai priimami daugiadalykės komandos susirinkimuose, kartu su pacientu aptariame, koks gydymas jam būtų tinkamiausias“, – aiškina gydytoja.

Geriausi išgyvenamumo, gyvenimo be ligos ir gyvenimo kokybės rezultatai, pasak specialistės, pasiekiami tuomet, kai gydymą galima pradėti nuo radikalios operacijos, kartu atliekant ir vienmomentę rekonstrukciją. Dažnai po chirurginės operacijos taikomas ir spindulinis gydymas, neretai prireikia sisteminio gydymo – chemoterapijos, imunoterapijos ar biologinės terapijos. Didelis privalumas pacientams – galimybė visą gydymą gauti vienoje įstaigoje, nuosekliai ir laiku.

Ankstyva diagnostika – lemiamas sėkmės veiksnys

Vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių gydymo sėkmę, išlieka ligos stadija diagnozės metu. Gydytoja veido ir žandikaulių chirurgė O. Kutanovaitė atvirai sako – ankstyvos ir pažengusios ligos gydymo galimybės ženkliai skiriasi: „Nustačius I stadijos burnos vėžį, penkerių metų išgyvenamumas siekia daugiau nei 95 procentus. IV stadijos jis gali kristi iki 20–40 procentų“, – pabrėžia gydytoja.

Kuo ilgiau žmogus delsia kreiptis, tuo labiau jis išsenka fiziškai: krenta svoris, vystosi mažakraujystė, gali sutrikti kvėpavimas. Kartais, pasak gydytojos, dėl bendros paciento būklės jau nebeįmanoma taikyti aktyvaus priešvėžinio gydymo – lieka tik simptominė pagalba.

Liga ir jos gydymas paliečia ne tik kūną, bet ir savivertę. Dėl naviko ar gydymo pasekmių gali keistis veido bruožai, atsirasti kalbos ar rijimo sutrikimų, nemalonus kvapas. Tai verčia žmones užsisklęsti, vengti bendravimo.

„Pacientai dažnai nutyli, kaip stipriai liga veikia jų kasdienybę ir emocinę būklę – jie izoliuojasi, jaučiasi nevisaverčiai“, – sako O. Kutanovaitė.

Šiuolaikinės gydymo galimybės ir komandinis darbas

Vis dėlto per pastarąjį dešimtmetį burnos vėžio gydymo galimybės Lietuvoje reikšmingai išaugo. Galvos-kaklo ir odos navikų chirurgijos skyriaus vedėja J. Gibavičienė pabrėžia, kad didžiausias proveržis pasiektas chirurgijoje – pradėtos taikyti vienmomentės rekonstrukcijos, leidžiančios to paties operacinio gydymo metu ne tik pašalinti naviką, bet ir atkurti prarastus audinius: „Tokių operacijų esame padarę daugiau nei 200. Transplantuodami audinius iš kitos kūno vietos, atkuriame liežuvį, žandikaulius ir kitas burnos ertmės dalis. Šiuo metu, žandikaulių rekonstrukcijoms taikome priešoperacinį virtualų (3D) planavimą, dėl ko galime maksimaliai tiksliai atkurti žandikaulius iš šeivikaulio, klubakaulio ar mentės, užtikrinti sklandesnę operaciją ir pooperacinį gijimą, pagerinti paciento gyvenimo kokybę. Siekiame, kad planavimo paslaugos būtų apmokamos iš Valstybinės ligonių kasos lėšų“, – pasakoja gydytoja.

Prie to prisideda ir modernus sisteminis gydymas – imunoterapija, biologinė terapija, dalyvavimas klinikiniuose tyrimuose. Visa tai suteikia daugiau vilčių net ir pažengusia liga sergantiems pacientams.

Pasak Galvos-kaklo ir odos navikų chirurgijos skyriaus vedėjos J. Gibavičienės, itin svarbus ankstyvos diagnostikos vaidmuo tenka gydytojams odontologams – maždaug pusė pacientų pas onkologus patenka būtent odontologo siuntimu: „Odontologo kabinete dažnai prasideda paciento kelias link teisingos diagnozės ir sėkmingo gydymo“, – pabrėžia ji.

Odontologai turi galimybę pastebėti pakitimus net tuomet, kai žmogus nejaučia jokių simptomų, stebėti potencialiai piktybinius gleivinės pažeidimus, laiku nukreipti pacientą ir parengti burnos ertmę priešvėžiniam gydymui.

Abi gydytojos sutaria dėl vienos esminės žinutės – svarbu nenumoti ranka į savo kūno siunčiamus signalus ir rūpintis sveikata dar iki diagnozės: „Visi galime su šia liga susidurti. Kuo anksčiau sureaguojame, tuo daugiau galimybių turime“, – sako gydytoja veido ir žandikaulių chirurgė O. Kutanovaitė.