Superfekundacija: tas pats nėštumas, tik nuo dviejų vyrų
Sklando mitai apie moteris, kurios yra to paties gimdymo metu pagimdžiusios kūdikius nuo dviejų ar daugiau skirtingų tėvų. Nūdienė genetika byloja, kad tie mitai – ne iš piršto laužti. O reiškinys, kai nėštumą pradeda daugiau nei vienas tėvas, vadinamas superfekundacija.
Senovės graikams idėja apie šį fenomeną į galvą šovė stebint precedentą kačių ir šunų pasaulyje: šių keturkojų patelės gali tuo pat metu atsivesti jauniklių nuo skirtingų tėvų. Tai ypač pastebima šunų atveju: jaunikliai gali „išeiti“ tokių skirtingų veislių, kad neįžvelgti skirtingos jų „autorystės“ būtų tiesiog nepadoru.
Superfekundacija (lot. – „superfēcundātiō“, liet. – „supervaisingumas“) nebūtinai reiškia skirtingus tėvus. Tai – bendrinis terminas, reiškiantis, jog du kiaušinėliai buvo apvaisinti ne mažiau nei dviejų sueičių metu. Partneris gali būti ir tas pats. Būtina sąlyga – sueitys turi įvykti 24-48 val. laikotarpiu. Kadangi dažniausiai tokie atvejai nutinka su vienu ir tuo pačiu tėvu, atskirti tokio tipo superfekundacijos atvejų nuo neidentiškų (heterozigotinių) dvynių beveik neįmanoma. Kai kurie fiziologai yra linkę manyti, jog tai yra vienas ir tas pats.
Tiesa, kartais gali būti ir labai žymių skirtumų. Viena moteris, būdama 2,5 mėn. nėščia, po tyrimo ultragarsu sužinojo, kad ji iš tikrųjų nėščia 3 mėn., nes vienas iš vaisių išsivystęs 2 savaitėmis labiau už kitą. Toks kraštutinis skirtumas yra ypatingai retas.
Savaime suprantama, mokslininkams knieti išsiaiškinti, kiek dažnai pasitaiko superfekundacijos atvejų. Vienintelis būdas įvertinti šio fenomeno dažnumą – atlikti neidentiškų (heterozigotinių) dvynių genetinį arba kraujo testą ir sužinoti, koks tokių dvynių procentas turi skirtingus biologinius tėvus.
Tiesa, genetinių ir kraujo testų duomenys smarkiai varijuoja. Nors, kaip rodo vieno iš šių testų rezultatai, tėra tik 3 superfekundacijos atvejai visoje 39 tūkst. atvejų imtyje, šis skaičius gerokai išauga, kai pasitelkiamas tėvystės nustatymo testas. Šio testo duomenimis, apie 2,4 proc. visų neidentiškų dvynių priskirtini superfekundacijos atvejams.
Kito tyrimo rezultatai rodo, kad statistiškai superfekundacija (galbūt net ir nuo skirtingų tėvų) nulemia 1 iš 400 visų dvynių porų ir 1 iš 12 neidentiškų dvynių porų atvejų.
Kuo įdomus šis fenomenas evoliucijos kontekste? Tradiciškai manoma, kad patinai gali pratęsti giminę sulaukdami palikuonių išsyk nuo kelių patelių, o patelės pratęsti giminę gali vienu metu tik nuo vieno patino. Superfekundacijos teorija leistų manyti, kad patelė taipogi turi galimybę vienu metu sumaišyti savo DNR ne su vieno, o su keleto partnerių DNR. Kokią įtaką tai galėjo turėti gyvūnijos, ir, tikriausiai, žmonijos evoliucijoje? Klausimas lieka atviras.
Susiję straipsniai
