Šeštadienis, 2024.05.25
Reklama

Slaugytoja Natalja Surgunt: „Jei lieki operacinėje – visam gyvenimui“ (1)

vlmedicina.lt | 2015-04-23 00:01:59

Ko gero, mažai kam žinoma operacinės slaugytojų kasdienybė: sunkus darbas, nuolatinis stresas, įtampa bei didžiuliai krūviai. Tai pakeliama ne kiekvienam. Ši sritis – tikrai labai išskirtinė, todėl specifinės ir problemos. Apie jas, šaltus nervus operacinėje bei profesinį parengimą VLMEDICINA.LT skaitytojams pasakojo Lietuvos operacinės slaugytojų draugijos pirmininkė Natalja Surgunt.

Natalja Surgunt
„Operacinės slaugytojo darbas – unikalus ir sunkus, reikalaujantis fizinės ir psichinės ištvermės“, - teigia Natalja Surgunt. Asmeninio archyvo nuotr.

Kas Jus paskatino tapti operacinės slaugytoja?

Viskas įvyko labai paprastai. Vasarą praktikai paskyrė į naują Onkologijos institutą – dirbau sanitare operacinėje. Man labai patiko, neišgąsdino net tai, kad teko labai daug plauti ir valyti.

Vėliau bandžiau keisti darbo profilį, bet vis tiek grįžau į operacinę. Šiuo metu vadovauju naujam Santariškių klinikų operacinės blokui.

Jei pradedi dirbti operacinėje ir lieki – visam gyvenimui. Jei iškart neišeini, vėliau be to tiesiog nebegali.

Operacinėje jaučiu labai didelį pasitenkinimą ir esu daug savarankiškesnė nei, tarkim, skyrių slaugytojai. Jas labai riboja pareigybės, daugelio sprendimų jos negali priimti savarankiškai, be gydytojo pritarimo.

O mes, žinoma, pačios neoperuojame. Tačiau operacinę paruošiame savarankiškai, žinodamos tik, kokia bus operacija ir kokia yra diagnozė. Turime numatyti, ar galėtų operacija išsiplėsti, jei taip – ko gali prireikti papildomai. Aišku, būna, kad chirurgas įrašo, ko konkrečiai jam reikės.

Kokiomis savybėmis turi pasižymėti šie slaugytojai?

Operacinės slauga – tai specialioji slaugos rūšis, apimanti darbą sterilioje aplinkoje, reikalaujanti daug medicininių žinių. Slaugytojai privalo išmanyti anatominius ir fiziologinius žmogaus ypatumus, patologinės anatomijos pagrindus, gyvybei pavojingas būkles ir pan. Šiuo metu sparčiai tobulėja technika, tad reikia ir tai labai gerai išmanyti.

Operacijos sėkmė priklauso ir nuo tokių dalykų, kaip slaugytojo sąžiningumas: jei tinkamai laikosi sterilumo taisyklių, mažiau kyla pooperacinių komplikacijų (pvz., pūliuojančios žaizdos).

Ar tiesa, kad operacinės slaugytojai yra šaltų nervų? 

Ką reiškia šalti nervai? Ar požiūris: „Koks skirtumas, čia juk – ne savas žmogus“? Mano nuomone, toks žmogus net negali dirbti operacinėje. Juk dirbame su žmonėmis, to niekada negali pamiršti ir visuomet privalai su juo elgtis taip, kokio elgesio tikiesi pats.

Kita vertus, kiekvienas mes esame žmogus, turime savo gyvenimus, šeimas ir asmenines problemas. Nereikia pamiršti, kad pas mus slaugytojais dažniausiai dirba moterys. Įvertinkime ir tai, kad darbas įtemptas, reikalaujantis ne tik fizinės ištvermės, bet ir psichologinio pasirengimo. Tad vargu ar galima išlikti šaltam ir abejingam.

Operacinė
Chirurginis procesas yra labai dinamiškas ir sparčiai besikeičiantis, operacinėje nuolat pilna įvairiausių netikėtumų. Lietuvos operacinės slaugytojų draugijos archyvo nuotr.

Ar tai reikštų, kad operacinėje kunkuliuoja aistros?

Žinoma, kartais tarp kolegų jaučiama įtampa. Mes susiduriame su begale neigiamų emocijų, o kam atiduoti savąsias? Kaip neparnešti jų namo? Todėl būtinai mūsų sistemoje turėtų dirbti psichologas.

Mes juk dirbame komandoje, kurioje – skirtingi žmonės. Mažiausiai būname šešiese. Kiekvienas su savo charakteriu, požiūriu į darbą, asmeninėmis emocijomis. Kartais dėl, atrodytų, nereikšmingos pastabos gali kilti konfliktas. Todėl labai svarbu mokėti komunikuoti, bendradarbiauti, nesigilinti į svetimas ir neužkrauti kitiems savų problemų. Na, kai jaučiamas pervargimas, suprantame, jog laikas pailsėti ar atostogauti. Per daugelį metų pastebėjome, kad pervargus ir infekcijos lengviau kabinasi.

Kokia įsimintiniausia Jūsų darbo diena?

Galima sakyti, kad tokios dienos pas mus – visos. Tačiau galėčiau išskirti tą, kai pirmą kartą dalyvavau kepenų transplantacijos operacijoje. Sunku nupasakoti, koks buvo jausmas, kai suvokiau, ką mes galime padaryti. Reikėjo paimti organą iš dar bemaž gyvo žmogaus, donoro, ir persodinti jį recipientui. Reikia įvertinti tai, kad tokia operacija vyko pirmą kartą. Ir tai, kad visomis prasmėmis buvo ilga operacija.

Dabar yra komanda, kuri dirba šioje srityje. Lenkiu galvą prieš ją. O pradžia buvo labai altruistiška – chirurgai, slaugytojai, padėjėjai aukojo savo asmeninį laiką, pasilikdavo po darbų, nors už tai minimaliai mokėjo. Aukojo laisvalaikį, kad išgelbėtų kitų gyvybes.

Vadovaujate Lietuvos operacinės slaugytojų draugijai (LOSD). Papasakokite plačiau apie tai.

Jos pirmininkė esu nuo 2002 m. Draugija gyvuoja 14 metų ir vienija apie 200 operacinės slaugytojų. Tas skaičius nuolat svyruoja, mat vieni nariai išeina, kiti prisijungia. Narių nėra labai daug, bet ne tai svarbu. Svarbiausia, kad mus žino mūsų šalyje ir užsienyje. Labai glaudžiai bendradarbiaujame su Latvijos, Estijos slaugos specialistų asociacijomis.

Draugija aktyviai padeda rengti operacinės slaugytojų kvalifikacijos programą, inicijuojame ir rengiame mokslines ir praktines konferencijas - tiek respublikines, tiek ir tarptautines. Mūsų atstovai padėjo rengti LR Slaugos ir akušerijos įstatymo projektą, operacinės slaugytojų darbo normas bei jų paruošimo programas. Veiklos tikrai netrūksta.

Ar šios srities slaugytojai susiduria su specifinėmis problemomis? Kokios jos?

Gal tik iš šono žiūrint atrodo paprasta. Bet operacinės slaugytojo darbas – unikalus ir sunkus, reikalaujantis fizinės ir psichinės ištvermės.

Operacijos gali trukti valandų valandas. Taigi negali, kaip mes sakome, pasitraukti nuo stalo, kada tik tau reikia. Pirmiausia kalbu apie fiziologinius poreikius.

Be to, chirurginis procesas yra labai dinamiškas ir sparčiai besikeičiantis, operacinėje nuolat pilna įvairiausių netikėtumų. Būna, kad suplanuota viena operacija, o pradėjus paaiškėja, kad viskas keičiasi, kartais net diagnozės. Tad didžiulė ir psichologinė įtampa.

Mūsų bloke kasdien vidutiniškai padaromos 35-40 operacijų. Mūsų darbas nesibaigia operacijomis: po jų reikia sutvarkyti aparatūrą, išplauti, dezinfekuoti instrumentus, paruošti operacinę rytojaus dienai ir t. t. Nėra papildomos tarnybos šiems darbams, viskas tenka operacinės slaugytojams.

Be to, norėtųsi kitokio gydytojų požiūrio į operacinės slaugytojus kaip į aukščiausios kvalifikacijos specialistus. Visi išskiria chirurgo profesiją, bet ir operacinės slaugytojai privalo žinoti ir gebėti ne mažiau. Aš kalbu apie operacijų eigą, techninį jų atlikimą, šiuolaikinių elektrinių prietaisų bei instrumentų parinkimą ir t. t. Dabar dažniausiai tik mėgstama pabrėžti, kad operacinės slaugytojas turi „užtikrinti pirminį instrumentų paruošimą, dezinfekavimą, sterilizavimą bei instrumentuoti chirurgams operacijų metu“. Visa kita tarsi pamirštama.

O operacinės slaugytojų paruošimas – atskira problema.

Slaugytojai operacinėje
Operacinės slaugytojai privalo žinoti ir gebėti ne mažiau nei chirurgai. Lietuvos operacinės slaugytojų draugijos archyvo nuotr.

Ką turite omenyje?

Visame pasaulyje – tai viena iš prestižiškiausių ir sunkiausių profesijų. Po pagrindinių slaugos studijų operacinės slaugytojo parengimas trunka mažiausiai 6-12 mėnesių. Mes sugebėjome apsiriboti trim mėnesiais. Tai nuvertina operacinės slaugytoją kaip specialistą.

Palyginkime – gydytojų chirurgų rezidentūra trunka ketverius metus. Aišku, chirurgai gali paprieštarauti, kad skiriasi mūsų socialinis statusas. Bet, kaip minėjau, per operaciją mes privalome žinoti ne ką mažiau.

Nepakanka tų trijų mėnesių jauniems specialistams paruošti. Jie tik suspėja pamatyti, su kuo jie gali susidurti ateityje. O atėjus dirbti praktiškai juos reikia ruošti iš naujo. Situacija tokia, kad mokslas sparčiai eina į priekį, o štai praktika stovi vietoje: nėra normalios bazės, mokymo klasių ir pan.

Kalbu apie visų slaugytojų paruošimą. Manau, kad didelėse ligoninėse, tokiose kaip Santariškių ar Kauno klinikos, Klaipėdos universitetinė ir kt., turėtų būti mokymo klasės, imituojančios ir procedūrinius kabinetus, ir mažas operacines. Ten jaunieji specialistai galėtų atkartoti visus veiksmus, kurie nepavyksta praktiškai.

Juk pas mus ir magistrai jau ruošiami?

Kaip jau minėjau, dėl teorinio paruošimo – viskas gerai. Bet slaugos magistrams nėra darbo vietų, atitinkančių jų išsilavinimą, jie dažnai dirba paprastais slaugytojais. Jei investuoji į mokslus, atitinkamai daugiau tikiesi.

Besikeičianti aplinka reikalauja naujų pareigybių, kaip yra Latvijoje. Pamažu prie to einame ir mes. Kalbu apie slaugytojus koordinatorius ir mokytojus („mentorius“). Pirmieji būtų tarsi vadybininkai, jie koordinuotų atskirų padalinių darbą. Operacinės slaugytojas mokytojas mokytų ir konsultuotų naują personalą, rūpintųsi profesiniu tobulėjimu, rengtų konferencijas bei seminarus ir pan.

Kokių pertvarkų reikėtų slaugos srityje? Ko linkėtumėte sveikatos apsaugos ministrei?

Kaip minėjau, išspręsti slaugytojų paruošimo klausimą, įvesti daugiau pareigybių, nebijoti suteikti jiems daugiau savarankiškumo ir atsakomybės.

O ministrei linkiu ištvermės. Šios institucijos vadovai keičiasi labai dažnai. Vos tik pradedami pokyčiai, žiūrėk – jau naujas ministras. Norėtųsi, kad ši sritis liktų stabili. Juk žmonės – valstybės vertybė. Jei jie bus sveiki, valstybė klestės.


VLmedicina.lt

Įvertinkite straipsni:
Jūs dar nebalsavote
Kategorijos: Sveikatos apsauga
skaityti komentarus (1)
Rašyti komentarą
Pasidalinti su draugais

Susiję straipsniai

NAUJAUSI STRAIPSNIAI
Gydytojas dietologas įvardijo daržovę, kuri prailgins gyvenimą
Šių dienų sveikos gyvensenos dėmesio centre –  ilgaamžiškumo siekiamybė, apimant tinkamos mitybos,...
Paskirtas naujas Santaros klinikų vadovas
Konkursą Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų direktoriaus pareigoms eiti laimėjo trejus metus kitas vadovau...
Kaip rūpintis jautria veido oda vasarą: pravers 5 taisyklės
Vasarą keičiasi mūsų įpročiai, o tai gali turėti tiesioginės įtakos odos būklei. Saulės vonios, sūrus jūros vanduo, temp...
Vaistinėlė vasarai gamtoje: ką privalome turėti kartu su savimi?
Džiuginanti šiluma ragina atitrūkti nuo miesto šurmulio ir įvairias pramogas bei poilsį perkelti į gamtą. Nors laisvalai...
Kepenų suriebėjimo pasekmės – 2 mln. mirčių kasmet: kaip to išvengti?
Nors kepenys yra savaime atsinaujinantis organas, būtent kepenų ligos kasmet nusineša apie 2 milijonus gyvybių pasaulyje...
Populiarios žymos
Ligos ir sveikata Man rūpiŠirdis ir kraujotakaPlaučiai ir kvėpavimas Virškinimo sistemaEndokrininė sistemaSmegenys, nervų sistemaŠlapimo organai ir inkstaiStuburas, kaulai, sąnariaiRaumenys ir sausgyslėsLytiniai organaiOda, plaukai ir nagaiLimfmazgiai, kraujas ir imunitetas KrūtysAkysAusys, nosis ir gerklėBurna ir dantysPsichikos ligos
 
Simptomai ir ligosAlergijaVėžys ir kraujo ligos Peršalimas ir gripasTemperatūraKūno tirpimasSkauda šonąSvorio kontrolė, valgymo sutrikimaiPriklausomybėMiego sutrikimaiNuovargis ir silpnumasInfekcinės ligos
 
PsichologijaSveika vaikystėŽvilgsnis į praeitįSveika senatvė
Sveikata be vaistų Gydymas augalaisAlternatyvios terapijosSveika mitybaSveikas ir gražus kūnasVegetarų virtuvėJogaSveika dvasiaSėkmės istorijos
Renginiai
Konsultuoja specialistas
Sveikatos apsauga
Nuomonė
ReklamaApie musLigų klasifikatoriusKontaktaiPrivatumo Politika
2015-20 © UAB “Vlmedicina”. Visos teises saugomos | sprendimas webmod: Svetainių kūrimas
Į viršų