Kodėl Lietuvai trūksta slaugytojų ir ką darome, kad tai pasikeistų

Jurgitos Platakytės, sveikatos apsaugos ministrės patarėjos, ekspertinis komentaras 

Šiandien Lietuvoje vis garsiau kalbama apie didėjantį slaugytojų trūkumą prie kurio prisideda ir prognozės, kad per artimiausią penkmetį mūsų šalyje jų gali trūkti kone 4 tūkst. Nors tai neretai interpretuojama kaip artėjančios krizės ženklas, svarbu suprasti – problema slypi ne vien pačiuose skaičiuose. Slaugytojų trūkumas yra ilgalaikis, su visuomenės pokyčiais susijęs procesas, kurį galima ne tik prognozuoti, bet ir kryptingai valdyti.

Kalbant apie šiandieninę slaugytojų situaciją Lietuvoje, pirmiausiai realiai vertiname ir prognozuojame situaciją ir atsakingai ieškome konstruktyvių sprendimų. Nors slaugytojų poreikis išlieka didelis, tai nėra staigi ir nekontroliuojama krizė, o ilgalaikis sveikatos sistemos iššūkis, kuriam spręsti įgyvendinamos konkrečios priemonės.

Akcentuodami problemas, pamirštame, kad jau dabar jos sprendžiamos: šiandien didinamas slaugos studijų prieinamumas, stiprinamos specialistų pritraukimo ir išlaikymo priemonės, gerinamos darbo sąlygos, didinami atlyginimai, plečiamos slaugytojų kompetencijos.

Savaime suprantama, kad visuomenės senėjimo tendencijos šalyje lems, jog slaugytojų poreikis ateityje išliks aukštas. Tačiau kryptingai įgyvendinant priemones galima tikėtis, kad situacija bus stabilizuota.

Trūkumo kaina: augantis krūvis ir poveikis pacientams

Slaugytojų trūkumas visų pirma reiškia didesnį darbo krūvį sveikatos priežiūros įstaigose jau dirbantiems specialistams. Praktikoje tai atrodo taip: jei skyriuje yra apie 30 pacientų, o vietoje įprastų trijų–keturių slaugytojų neretai dirba du, vienam specialistui tenkantis darbo krūvis kone padvigubėja.

Jeigu jau šiandien nesiimtume jokių sprendimų, didėtų tiek nuovargio, tiek perdegimo rizika. Tai neišvengiamai persikeltų ir į pacientų patirtį: dar labiau ilgėtų laukimo laikas tam tikroms paslaugoms, mažėtų galimybės skirti pakankamai dėmesio individualiam ir kokybiškam bendravimui.

Nors esminės paslaugos ir pacientų saugumas medicinoje visais atvejais išlieka prioritetas, dėl didelio darbo krūvio visada didėja rizika, kad dalis specialistų pasirinks palikti profesiją.

Prasminga profesija, kuri visuomet bus paklausi

Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl jaunimas vis dar retai renkasi slaugos studijas ir nenori tapti slaugytojais, yra nepakankamas supratimas apie pačią profesiją. Jauni žmonės dažnai neturi aiškios informacijos apie tai, ką šiandien iš tikrųjų gali ir daro slaugytojas.

Vis dar gajus požiūris, kad slaugytojas yra tik gydytojo padėjėjas, o šį požiūrį stiprina ilgą laiką visuomenėje susiformavę stereotipai bei nepakankamas profesijos vertinimas. Svarbu ir tai, kad šios nuostatos dažnai perduodamos per artimiausią aplinką – šeimą, tėvus, todėl dalis jaunų žmonių net nesvarsto slaugos kaip patrauklaus karjeros kelio.

Nors realybėje tai savarankiška, aukštos kvalifikacijos ir didelės atsakomybės reikalaujanti profesija, slaugytojai vertina pacientų būklę, pagal savo kompetenciją juos konsultuoja, prižiūri, kaip laikomasi gydymo plano, padeda koordinuoti paciento kelią tarp skirtingų specialistų, edukuoja pacientus ir jų artimuosius.

Pasirinkę slaugytojo profesiją jauni žmonės sako ieškoję prasmingos veiklos, nenorėję vien sėdėti prie kompiuterio, norėjo jaustis reikalingi. Darbas padedant žmonėms, gelbstint gyvybes suteikia slaugytojams išsipildymo ir prasmės jausmus.

Slaugytojų trūkumo spragos jau pildomos

Sveikatos apsaugos ministerija imasi konkrečių veiksmų spręsdama slaugytojų trūkumo problemą. Vienas svarbiausių žingsnių – parengtas sveikatos specialistų pritraukimo ir išlaikymo veiksmų planas, apimantis visą grandinę – nuo specialistų rengimo iki jų įdarbinimo ir išlaikymo sistemoje.

Didinamas valstybės finansuojamų studijų vietų skaičius, skiriamos lėšos studijų kainai kompensuoti bei stipendijoms. Taip pat investuojama į kvalifikacijos kėlimą ir profesinį tobulėjimą. Lygiagrečiai daug dėmesio skiriama darbo sąlygų gerinimui – siekiama mažinti darbo krūvius, stiprinti komandas, sudaryti daugiau galimybių profesiniam augimui.

Taip pat gydymo įstaigos skatinamos aktyviau prisidėti prie specialistų pritraukimo – siūlyti papildomas motyvavimo priemones, padėti jauniems specialistams įsitvirtinti regionuose. Tobulinamas ir poreikio prognozavimas bei planavimas, kad būtų aiškiai matoma, kiek ir kokių specialistų reikės ateityje.

Šias kryptis papildo ir iniciatyvos, skirtos profesijos pristatymui visuomenei. Pavyzdžiui, šiuo metu mokyklose įgyvendinama iniciatyva „Renkuosi gelbėti gyvybes“, kai, dalyvaujant mobiliajai gydytojų ir slaugytojų komandai, interaktyvių susitikimų metu moksleiviai gali susipažinti su slaugytojo profesija ir praktiškai „pasimatuoti“ šį vaidmenį.

Slaugą rinktis galima bet kurio amžiaus

Jeigu norime, kad slaugytojo profesija būtų patraukli, svarbu paneigti ir nusistovėjusią nuomonę, kad keisti profesiją gali būti per vėlu. Pajutus pašaukimą medicinai, visada yra galimybė rinktis slaugos studijas – tiek pasinaudojant valstybės siūlomomis pritraukimo priemonėmis, tiek stojant į valstybės nefinansuojamas vietas. Amžiaus ribos šiuo atveju nėra nustatytos.

Jaunam žmogui, svarstančiam apie profesijos pasirinkimą, svarbu žinoti, kad šiandien sparčiai besikeičiančiame pasaulyje svarbi ne tik pati profesija, bet ir gebėjimas nuolat mokytis, prisitaikyti ir augti. Renkantis verta galvoti ne tik apie darbą, bet apie kelią, kuriame būtų galima tobulėti, išlikti smalsiam ir jausti prasmę.

Slaugoje ši prasmė labai aiški – kasdien matomas darbo rezultatas: padedama žmogui sveikti, palengvinti jo būklę, būnama šalia svarbiausiais momentais. Tai profesija, suteikianti ne tik stabilumą, bet ir vidinį pasitenkinimą, kartu atverianti plačias galimybes – nuo darbo su skirtingomis pacientų grupėmis iki specializacijų, vadovavimo ar įsitraukimo į sveikatos politikos formavimą.

Svarbu ir tai, kad tai profesija, kuri bus reikalinga visada – technologijos gali padėti, tačiau jos nepakeis žmogiško ryšio ir rūpesčio sprendimų, kuriuos kasdien priima slaugytojas.