Skrandžio mažinimo operacijai pasiryžusi Irada: „Rekomendacijų reikia laikytis“

Irada Radlinskienė pasakojo, jog mokyklos laikais ji nebuvo nei liesa, nei stambi. Kūno svoris smarkiai pakito pradėjus vartoti hormoninius vaistus, nes labai norėjo pastoti. O netrukus po daugybės gyvenimo išbandymų 167 cm ūgio moteris jau svėrė apie 120 kilogramų. Tačiau šiandien situacija keičiasi. Irada sutiko papasakoti savo istoriją portalo vlmedicina.lt skaitytojams. 

Neseniai savo socialiniuose tinkluose pradėjote dalintis informacija apie atliktą skrandžio mažinimo operaciją. Kodėl?

Savo socialiniuose tinkluose pradėjau rašyti dėl to, kad yra daug žmonių, kurie nedrįsta, bijo, nežino, į ką kreiptis, nuo ko pradėti, kas laukia.

Kartu norėjau perspėti ir pasidalinti, kad tai ne „auksinė tabletė“, o didelis darbas, tramplinas į sveikesnį, komfortiškesnį gyvenimą. Nors labai nemėgtu sakyti „sveikas gyvenimas“, per daug dažnai vartojame šį žodžių junginį, todėl jis kartais, atrodo, praranda prasmę.

Papasakokit, kaip gyvenot iki operacijos ir kodėl jos prireikė.

Mokykloje nebuvau liesa, bet ir nestambi. Buvau berniukiška, labai daug laksčiau, žaidžiau. Sakyčiau, normalaus sudėjimo. Tekėdama svėriau apie 65–67 kg (ūgis 167 cm). Porą, gal trejus metus negalėjau pastoti. Abu su vyru tyrėmės. Man nustatė per didelį vyriško hormono tostesterono kiekį ir vieno kiaušintakio nepraeinamumą. Apie keturis mėnesius gėriau hormoninius vaistus – po 4 tabletes per dieną. Tada labai stipriai (apie 20 kilogramų) šoktelėjo svoris. Tačiau to nepaisiau, nes labai norėjau vaiko.

Kelerius metus svėriau 85–90 kilogramų. Galiausiai be papildomo gydymo ir kitos pagalbos pastojau, tiek pat sverdama nuvažiavau gimdyti. Tuo metu hormonai jau buvo susireguliavę, bet prasidėjo streso laikotarpis. Teko anksti išeiti į darbą, 4 mėnesių vaiką jau palikau mamai. Nuolatinis nuovargis, netaisyklinga mityba (pavyzdžiui, visą dieną nė kąsnio, o valgau tik vakare ir bet ką). Nepastebėjau, kaip svoris šoktelėjo iki 115–118 kg.

Ir mama ėmė kalbėti, kad reikia kažką daryti, juk sunku man. O man išties buvo labai sunku dėl stuburo išvaržos. Tiesą sakant, ir dabar, kai ryžausi skrandžio mažinimo operacijai, tai buvo pagrindinė priežastis. Ką reiškia sunku? Ne tik apskritai sunku buvo eiti, bet po kelių žingsnių jutau beprotišką skausmą, tarsi kas metalinį strypą sukištų į stuburą. Jei atsisėdusi atpalaiduodavau nugarą, vėl galėjau 10–15 minučių paeiti.

Ir ką tuomet darėte?

Mamos padedama susiėmiau. Salotos, kiaušiniai, tunas, virta vištiena, kartais košė su medumi, daržovės, varškė, jogurtai. Taip per dvejus metus atsikračiau antsvorio. Svėriau 79 kilogramus ir buvau labai laiminga, nes mėgstu puoštis, gerai jaučiausi parduotuvėse, juk įlindau ne tik į L, bet ir į M dydžio drabužius.

Bet tada mamai diagnozavo IV stadijos gimdos vėžį. Prasidėjo maratonas: 5.30 val. keldavausi, suruošdavau vaiką į darželį, iš Lentvario su mama į Santaros klinikas ir tada skubėdavau į darbą. Vakare pasiimdavau mamą iš klinikų po procedūrų, vėl į darželį, o namie dar sėsdavau prie kompiuterio. Gerai, kad mano vadovė suprato situaciją, nekontroliavo manęs, tačiau buvo darbiniai susitarimai ir aš jų laikiausi. Tekdavo kartais pasėdėti ir iki pirmos antros nakties. Tokiu ritmu gyvenau pusantrų metų.

O kaip svoris tuo metu?

Neaugo, bet ir nekrito. 2022 metų rugpjūtį mamai labai pablogėjo sveikata. Tą pačią vasarą sutikau dabartinį savo vyrą, kuris neišsigando mano situacijos: mama arti dangaus, dukrytei beveik penkeri, aš išsibalansavusi, blaškiausi tarp ligoninių, darželio, darbo ir namų. Visiškas chaosas. Spalio pradžioje dar netekau savo mylimo šuns, kuriam buvo 14,5 metų. Po dviejų savaičių išėjo mama.

Maža to, tą pačią vasarą dariausi gimdos kaklelio vėžio tyrimą pagal prevencijos programą. Man rado žmogaus papilomos virusą (18). Ginekologė rekomendavo po pusmečio pakartoti tyrimą. Kaip tik po mamos laidotuvių padarė jį. Pirminė diagnozė pasitvirtino. Nusiuntė į Nacionalinį vėžio institutą padaryti kolonoskopiją. Tada biopsija. Patvirtino piktybinį I stadijos gimdos kaklelio vėžį. Nepaisant to, kad dar jauna ir iki menopauzės toli, gydytojas rekomendavo vienu metu išoperuoti gimdą, kiaušides, kiaušintakius.

Mane operavo 6 valandas. Tada reabilitacija, vėl išsibalansavo hormonai. Iš karto atėjo menopauzė ir ėmė labai greitai augti svoris. Kai pasiekiau 120 kilogramų, sustojo. Vėl kartojosi bėdos dėl stuburo: skausmai, galėjau vaikščioti tik ten, kur yra suoliukų, nepatogu nei susilenkti, nei paeiti.

Ir tada ryžotės skrandžio mažinimo operacijai?

Ne iš karto. Tai vienas žmogus papasakojo, tai kitas. Tada sužinojau, kad tam tikrais atvejais ligonių kasos kompensuoja šias operacijas. Pasidomėjau. Kadangi atitikau kriterijus, man kompensavo.

Susitikau su gydytoju, kuris konsultavo mane, papasakojo apie visas galimybes, pavyzdžiui, skrandžio žiedą, skrandžio balioną ir kt. Man rekomendavo skrandžio mažinimo operaciją. Tada suplanavome datą, endokrinologo, dietologo konsultacijos, gausybė tyrimų: echoskopija, kraujo ir t. t., ir t. t. Galiausiai mane operavo, paliko 20 proc. skrandžio.

Ar bijojote?

Ne, visiškai nebijojau, pasitikėjau savo gydytoju. Suprantama, operacijos dieną jaudulio buvo. Bet aš jos norėjau. Paskui, prisipažinsiu, buvo emocinės sūpuoklės: ir ašarų, ir streso, ir nerimo. Klausiau: „Kodėl kitiems viskas paprasta, o man taip sunku? Už ką man tokios kančios?“. Tiesiog reikėjo galvoje sudėlioti mintis. Sunku buvo suprasti, kad šeima valgo, o man štai tenka tik keli arbatiniai šaukšteliai sultinio. Svarbiausia, alkio nejutau visiškai. Ir dabar nejaučiu.

Vyras labai palaikė, sakė: „Pakentėk mėnesį, o paskui bus gerai“. Taip ir buvo. Rugpjūčio 7 dieną operavo, o rugsėjo viduryje jau galėjau valgyti beveik viską. Žinoma, labai mažomis porcijomis ir labai gerai kramtant.

Taigi sunkiausia pati pradžia?

Galbūt pirma savaitė. Kaip sakiau, alkio nejutau. Bet sunku įsisąmoninti, jog iš pradžių tik vanduo, paskui sultiniai, liesas jogurtas. Tačiau neįsivaizduokite, kad, pavyzdžiui, stiklinę sultinio išgerdavau ar indelį jogurto suvalgydavau. Ne. Mažais arbatiniais šaukšteliais, du trys gurkšneliai. Dideliu šaukštu ir neišeitų, per didelis stresas skrandžiui būtų.

O po savaitės?

Tada perėjau prie visiškai sutrinto, vandeniu ar sultiniu praskiesto maisto. Negalima vartoti tam tikrų produktų, pavyzdžiui, pupelių, kopūstų ir kt., kurie pučia pilvą. Maistas turėjo būti švelnus. Metodas paprastas: bandyti ir žiūrėti, kas tau tinka. Arba kitaip pasakysiu: visą laiką reikia klausyti savęs. Nuryju porą šaukštelių ir laukiu. Jei atsirūgstu, gerai. Jei vidury stemplės sustoja, vadinasi, jau per daug, gana. O valgymas užtrunka. Nes visą laiką laukiu ir stebiu. Manau, čia labai individualu, kiek žinau, kitoms nebūtina atsirūgti. O man taip geriausia.

Per kiek laiko perėjote prie įprastos mitybos?

Per mėnesį, gal pusantro. Kuo toliau, tuo mažiau trini maistą. Produktai įvedami palaipsniui, pavyzdžiui, pirmiausia vištiena, paskui jautiena ir t. t. Vėliausiai galima kiaulieną, nes ji riebiausia. Suprantama, jau valgau, ką ir visi, tik porcijos labai mažos. 70–100 gramų. Nors maksimumo, tiesą sakant, niekada nesuvalgau. Ypač jei patiekale yra baltymų.

Ar žiūrite, kad lėkštėje būtų ir angliavandenių, ir riebalų, ir baltymų?

Taip, būtinai. Tik, pasikartosiu, porcijos labai mažos. Keli kąsneliai. Suprantama, tiek baltymų normaliam organizmo funkcionavimui nepakanka. Juk reikia ir raumenų tonusą, ir odos elastingumą, ir pan. palaikyti. Tad papildomai vartoju baltyminius kokteilius.

Papasakokit, ar iš karto viskas pavyko?

Dietologė po operacijos domėjosi, kaip sekasi, konsultavo. Kol išmoksti valgyti, visko būna. Ir bloga. Ir nevirškina. Reikia išmokti labai lėtai ir labai gerai sukramtyti. Juk ir įprastai valgant sakoma, kad sotumas ateina po 20 minučių. Taigi paimi kąsnelį ir žiūri, kaip organizmas reaguoja. Ne kartą vėmiau. Kodėl? Galbūt per greitai suvalgiau. Gali būti, kad per daug (suprantu, gal juokingai skamba, juk tik du trys gabaliukai). Kaip minėjau, galų gale supratau, kad man svarbiausia atsirūgti. Vadinasi, tada viskas gerai.

Žinot, po operacijos supratau, jog reikia valgyti kaip kūdikiui. Juk iš pradžių jiems duoda tik skystą maistą, paskui daržoves, mėsą ir kitus produktus, žiūri, ką ir kaip virškina, ar toleruoja. Ir svarbu gerai sukramtyti, valgyti lėtai, vaikai gi nevalgo greitai, tiesa?

Na, taip, atrodo, vaikai geriau nei mes, suaugusieji, žino, kaip palankiau maitintis. Kadangi valgote labai mažomis porcijomis, pietums renkatės arba sriubą, arba antrą patiekalą?

Taip, arba sriubos 4–5 šaukštai, arba keli gabaliukai antro patiekalo. Žinoma, galima suvalgyti sriubą, po kurio laiko, kai suvirškins, ir antrą patiekalą. Tik lėtai. Kartais manęs klausia, o ką aš darau per šventes. O per šventes, kurios trunka ilgiau, viskas gerai, juk niekur neskubame, ar ne?

Dar pakalbėkim apie skysčius. Ką geriate? Kiek vandens rekomenduojama išgerti?

Vandenį gerti būtina. Reikėtų 1,5–2 l per dieną. Tai vienintelis dalykas, su kuriuo negaliu susidraugauti. Visokių rekomendacijų prisiklausiau: ir gražesnę gertuvę įsigijau, ir stilingą stiklinę nusipirkau, ir programėlę įdiegiau. Man nepadeda. Bet arbatas geriu.

Beje, įdomus dalykas. Man labai skanūs pasidarė šalti, net lediniai gėrimai: tas pats vanduo, net kava. Dabar namie visada turiu ledukų.

Anksčiau buvote alergiška kokiems nors maisto produktams? Ar dabar kas nors pasikeitė?

Ne, nebuvau ir visiškai niekas nesikeitė.

Ar toliau reikės visą laiką taip maitintis?

Norėčiau tikėti, kad taip ir maitinsiuosi – galėsiu viską valgyti, tik lėtai ir mažomis porcijomis. Dabar tai atrodo natūralu. Manau, kuo daugiau kišame į save, tuo daugiau tampome savo skrandį. Bent dabar atrodo keista, jei būtų kitaip. Beje, buvau keliose socialinių tinklų grupėse, nesuprantu, kai netrukus po operacijos gali pusę picos įgrūsti ar kepsnį su garnyru. Išėjau iš tų grupių, nebeskaitau.

Man atrodo, tiesiog reikia klausyti savęs. Jeigu rekomenduoja 100 g, o tu suvalgai 70 g ir nebenori, daugiau ir nevalgai. Kam kišti? Pažiūrėsim, kaip bus, dabar negaliu nieko prognozuoti.

Kadangi valgote labai nedaug, ar organizmas aprūpinamas visomis reikalingomis medžiagomis?

Ne, būtina vartoti vitaminus. Dietologė davė rekomendacijų, sudarė sąrašą, ko man reikėtų. Pirkau skystus vitaminus, mikroelementus ir pan., nes nežinojau, ar pavyks nuryti tabletes. Po pusmečio darysiu tyrimus, dietologė pažiūrės juos ir matys, ką keisti, papildyti.

O kaip dėl tuštinimosi?

Daugeliui tai didelė problema, sunku tuštintis, nes išties tai būna tik kas 3–4 dieną. Kai kurioms pavyksta tik su vaistais. Man pirmi kartai irgi buvo sunkūs. Bet viskas susitvarko daugiau pavartojus sultinio, arbatų, trintų sriubų. Turbūt ir vandens daugiau reikėtų...

Suprantu, kad jūsų gydytojas išsamiai papasakojo apie operaciją. Bet turbūt neįmanoma visko numatyti. Ar dabar, kai realiai žinote, kas jūsų laukia, ryžtumėtės operacijai?

Taip, gydytojas papasakojo, tik kiekvienam viskas labai individualu. Nesigailiu ir tikrai kartočiau. Tik labai gerai, kad nusprendžiau neskaityti komentarų. Susidariau įspūdį, kad žmonės po operacijos nesilaiko rekomendacijų, o paskui skundžiasi, kad bloga, vemia ar kad chirurgas blogai padarė operaciją. Aš manau, jei jau ryžaisi operacijai, laikykis gydytojo nurodymų ir viskas bus gerai, juk ne šiaip jie dalina tas rekomendacijas.