Silpniausius ligonius paliksime be pagalbos?(2)
Merdintys, pakankamo finansavimo negaunantys Lietuvos priklausomybės ligų centrai ir kalbos apie galimą jų reorganizavimą ar net uždarymą rodo ne ką kita, kaip rimtos problemos nesuvokimą ir valstybės politikos šioje srityje nebuvimą, - mano buvęs ilgametis Klaipėdos Priklausomybės ligų centro vadovas, dabar vadovaujantis Klaipėdos psichikos sveikatos centrui, psichiatras Aleksandras SLATVICKIS.
„Kad atsirastų Priklausomybės ligų centrai, buvo įdėta daug pastangų, dirbta iš entuziazmo, o dabar kalbama apie jų naikinimą. Ar paskui nepasakys: kam tie gimdymo namai, kam reikia gydyti onkologinius ligonius, jei mirtingumas vis tiek auga?.. Taip mąstant galima nueiti iki absurdo. Deja, deja, tai, kad kalbama apie šių centrų naikinimą, rodo rimtos problemos nesuvokimą.
Jau daugelį metų kalbu apie tai, kad yra tik vienas vienintelis būdas išsaugoti priklausomybės ligų centrus – skirti jiems deramą finansavimą. Ir tas finansavimas turi net ženkliai viršyti psichikos sveikatos centrų, psichiatrijos ligoninių finansavimą, nes tai kūdikiai, kurie nuolat buvo skriaudžiami, marinami badu, diskriminuojami, o kaip biudžetininkai jie nukentėjo ir nuo krizės.
Jau prieš daugelį metų, apie 2000-uosius, Lietuvos priklausomybės psichiatrijos asociacijos nariai atviru laišku kreipėmės į valdžią ir išdėstėme problemas. Tuomet buvo du centrai - Vilniaus ir Klaipėdos. Į mūsų nuomonę atsižvelgta, įkurta daugiau centrų, bet nuo pat pradžių jiems buvo skiriamas nepakankamas finansavimas.
Ne per seniausiai norvegai visam pasauliui džiugiai pranešė, kad pas juos įvesta nauja specialybė - priklausomybės ligų psichiatrija. Turtingi žmonės moka skaičiuoti. Žiūrėti čia
O pas mus kalbama apie naikinimą... Ir dešimtys tūkstančių ligonių gali likti be pagalbos. Juk oficialiai Lietuvoje užregistruota apie 60 tūkst. priklausomų nuo alkoholio žmonių, apie 6 tūkst. priklausomų nuo kitų psichoaktyvių medžiagų. Apie 40-45 proc. visų kasmet užregistruojamų psichikos sveikatos sutrikimų Lietuvoje sudaro priklausomybės ligos. Tai yra beveik pusė.
Priklausomybė seniai pripažinta psichikos liga. Todėl nenoras padėti šiems ligoniams vertintinas kaip diskriminacija kitų ligų atžvilgiu. Turbūt tik šiomis ligomis sergantys pacientai negauna nė vieno kompensuojamo vaisto...
Situacija katastrofiška, nes diskriminuojami ne tik ligoniai, bet ir šioje srityje dirbantys specialistai. Priklausomybių psichiatrija yra sunkiausias, bet mažiausiai apmokamas psichiatrijos baras. Valstybės politikos šioje srityje nebuvimas privedė prie to, kad priklausomų žmonių greitai nebebus kam gydyti. Pvz., Klaipėdos Priklausomybės ligų centre, nuo kovo išėjus iš darbo vienam psichiatrui, liko dirbti tik trys, kurių amžiaus vidurkis – 75,3!
O sugriovus tai, kas buvo taip sunkiai kurta, socialinio sprogimo nebus, tačiau praradimai bus didžiuliai. Nepaisant alkoholio draudimų, apribojimų, augs alkoholinių psichozių, apsinuodijimų alkoholiu skaičius, daugės somatinių komplikacijų, nes žmonės, turintys priklausomybę nuo alkoholio, vis tiek turi būti gydomi, dalis jų reikalauja stacionarinio gydymo. Galų gale ne sutaupysime, o prarasime, o pamatę, kur tai nuvedė, turėsime vėl atstatyti tai, ką ruošiamės sugriauti.
Kai prasideda problemos, pradedame ieškoti kaltų. Šiuo atveju kaltas valstybės politikos nebuvimas. Iki šiol centrai išsilaikė entuziazmo dėka. Ir kol nebus tinkamo finansavimo- nebus nieko. Kaip galima šito nesuprasti? Lengva pasakyti direktoriui: nesugebate organizuoti patikėto įstaigos darbo. Ar direktorius gamina psichiatrus, ar turi pinigų spausdinimo mašinėlę? Tai juk biudžetinė įstaiga, kiek duodama, pagal išgales ir naudojama.
Senų seniausiai apie šią problemą reikia šaukti ir rėkti, mušti visais varpais. Kad ši psichiatrijos dalis taip apleista – neatleistinas dalykas.“
Aleksandro Slatvickio mintis užrašė Genovaitė Privedienė
Susiję straipsniai
