Savanoris Valentinas: „Bendrauti su onkologiniais pacientais nėra sunku“

Prieš kelerius metus savanoriauti pradėjęs 42 metų Valentinas šiandien, užsukęs į ligoninę tik atiduoti knygučių, gali ten praleisti ir kelias valandas. VUL Santaros klinikose onkohematologinėmis ligomis sergančius pacientus lankantis verslininkas su jais bendrauja, išklauso, kartais tiesiog pabūna šalia, jiems skaito, vykdo įvairius pacientų prašymus, pavyzdžiui, nupirkti reikiamų prekių, palydėti iki tam tikros vietos, nukirpti plaukus, taip pat padeda organizuoti renginius ligoninėje bei juose dalyvauti kviečia sergančiuosius.

„Esu dar labai jaunas, smalsus, norintis daug žinoti, dirbu leidybos, žiniasklaidos srityje. Mano pomėgiai yra ekstremalus sportas, greiti automobiliai bei visų tipų motociklai – ypač vandens ir t.t. Nuolat keliu sau naujus iššūkius, vienas tokių – visą žiemą maudytis eketėje. Patinka fotografija, skaitau įvairią literatūrą, o paskutiniu laikotarpiu labiau mėgstu dvasinę literatūrą, bet ne religinę (tarp jų yra skirtumas), nors nieko prieš ją neturiu. Mane domina būtent dvasinė literatūra – apie žmogaus vidinę inžineriją“, – apie save pasakojo Valentinas.

Žmogaus psichologija ir vidiniu pasauliu besidomintis vyras prisimena tąkart galvojęs apie naudą visuomenei, kai akys užkliuvo už VUL Santaros klinikų ir asociacijos „Kraujas“ skelbto kvietimo savanoriauti onkologijos srityje.

„Tai yra mano pirmoji savanorystė. Pasirinkau savanorystę onkologijos srityje todėl, kad, kaip ir minėjau, jau ilgą laiką domiuosi žmogaus vidine inžinerija, kuri, manau, turi nemažai sąsajų ir su įvairiomis ligomis. Taip pat, norėjau pabendrauti akis į akį su žmonėmis, kurie susiduria su sunkiomis ligomis ir jiems kuo nors padėti gijimo procese.

Mane savanorystė žavi tuo, jog jos dėka gali sužinoti daug svarbių dalykų, į kuriuos paprastai nekreipi dėmesio, bet jie yra labai svarbūs. Be to, tai suteikia galimybę betarpiškai bendrauti su pacientais.

Savanorystė leidžia daug pamatyti. Kai iš arti pamatai sunkiomis ligomis sergančius žmones, nori nenori pamąstai ir pamatai, kaip viskas trapu, ir kartais tos gyvenimo problemos, kurios buvo kažkada reikšmingos, po to atrodo tokios mažareikšmės“, – sakė vienas iš „Drąsos ambasadorių“ dalyvių.

Valentinas prisimena savanorystės pradžią, kuri jo neišgąsdino, bet viskas buvo nauja, tad prireikė kelių vizitų į ligoninę „apsišlifuoti“ šviežiame savanorio amplua. Vyro manymu, pasiruošti realiai savanorystės patirčiai itin padėjo penkias savaites trukę mokymai su psichologais, medicinos personalu.

„Galiu lengvai sugriauti mitą, kad sunku bendrauti su onkologinėmis ligomis sergančiais pacientais. Taip tikrai nėra. Jie – tokie patys žmonės, kaip ir tie, už ligoninės sienų, daugelis tikrai mielai bendrauja ir to bendravimo nori. Vis dėlto, mano nuomone, labai svarbu, kad prieš tai savanoris būtų apmokytas, kas ir yra daroma specialiuose mokymuose, kuriuose norinčiam savanoriauti yra suteikiama aukso vertės žinių, padedančių tada, kai atsiduri palatoje“, – atvirauja savanoris.

Valentinui tenka bendrauti su įvairiais žmonėmis – skiriasi ne tik diagnozės ar amžius, bet ir gydymo etapai, patiriamos emocijos ar nusiteikimas. Dar savanorių mokymuose sužinojęs, jog sergantiesiems svarbu suteikti emocinę pagalbą, bet būtina išvengti pamokymų, patarimų dalinimo, pamokslavimo, lankydamas pacientus VUL Santaros klinikose, Valentinas įsitikino, jog daugeliu atveju svarbiausia yra išklausyti, leisti žmogui išsipasakoti ir užtenka pabūti šalia. Tokia patirtis, pasak vyro, padeda ir jo paties asmenybei augti.

Per kelių metų savanorystės patirtį, Valentinui teko patirti ir juokingų, ir įdomių nutikimų.

„Sykį buvo prašymas aplankyti pacientą, tik per klaidą buvo nurodyta klaidinga palata, bet ji atitiko aukštą. Nors skyriuje tokios nebuvo, aš, kaip atkaklus savanoris, sunkiai, su to ligoninės aukšto personalu radau tokią palatą. Ir, štai, pasibeldžiu ir stoviu prieš pacientą. Palata dvivietė, pacientas vienas. Pradedu bendrauti. Man pasako, kad kitą pacientą perkėlė kažkur ar išrašė. Kadangi likęs pacientas ką tik paguldytas, daugiau nieko negali pasakyti. Pamaniau, kad pavėlavau, tad pradėjau bendrauti su pastaruoju. Papasakojau, kas toks esu, apie savanorystę, kuria labai domėjosi ir sakė, kad niekada nėra girdėjęs apie tai, bet labai dėkojo, kad esame ir yra tokių žmonių, kurie tuo užsiima. Pacientas gerai jautėsi ir ką tik buvo paguldytas, tad kiek pabendravęs, atsisveikinau, palinkėjęs jam sveikatos. Išėjus iš palatos vis neapleido jausmas, kad kažkas ne taip, o išėjus iš skyriaus pasukau galvą į viršų – pamačiau virš durų užrašą ir supratau, kad papuoliau išvis ne į tą skyrių, kuris neturi nieko bendro su mūsų lankomais onkologiniais pacientais!“ – vieną tokių istorijų pasakojo vyras.

Tiems, kuriems diagnozavo onkologinę ligą, Valentinas pirmiausia linki neprarasti vilties: „Atsiduokite gydymui ir kovokite už save, nenuleiskite rankų. Dažnai gydymo procesas užtrunka, atsiranda daugiau laiko, kurį patarčiau leisti ne tik žiūrint filmus ar klausant muzikos, bet ir domintis savęs tobulinimo procesais, vidine inžinerija, kurie, mano nuomone, gali padėti sau atsakyti į kai kuriuos klausimus. Linkiu, kad tai padėtų kuo greitesnio sveikimo procese.“

Didžiausia savanorystės nauda – skiriamas laikas

VUL Santaros klinikų Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro ir asociacijos „Kraujas“ savanorė, savanorių koordinatorė ir psichologė Lina Šopienė pastebėjo, jog didžiausia šios savanorystės nauda pacientams – skiriamas laikas.

„Natūralu, kad pacientams gulint ligoninėje ilgą laiką, artimieji ne visuomet turi galimybę lankyti ir atliepti sergančiojo poreikius. Todėl didžiausia savanorystės programos nauda pacientams – tai savanorių neatlygintinai skiriamas laikas, nes laiko turime tiek, kiek turime – 24 valandas per parą. Savanoriai yra ruošiami teikti emocinę paramą tiek patiems pacientams, tiek jų artimiesiems, padėdami išpasakoti susikaupusiais emocijas, susirūpinimą, išbūti su jiems kilusiais jausmais, išsikalbant apie dabartinę būseną. Taip pat savanoriai teikia praktinę pagalbą, tokią kaip reikiamų produktų nupirkimas, ar tai būtų vanduo ar maisto produktai, mokymas naudotis kompiuteriu, išėjimas pasivaikščioti kartu, palydėjimas nuo taško A į tašką B, dėl gydymo slenkančių plaukų nukirpimas. Turime savanorę, kuri siuva kepurėles, tad nukirpus plaukus, esant galimybei, savanoriai pasiūlo ir kepurėlę. Savanoriai užpildo susidariusio laisvo laiko tuštumą, padeda paįvairinti laiką ligoninėje organizuodami įvairius renginius: filmų peržiūras, kūrybinius vakarus, knygų skaitymą.

Ne kartą netgi Santaros klinikų personalui kilo klausimas – o tai ko savanoriai čia vaikšto? Tą patį klausimą mes, koordinatoriai, užduodame ne vienerius metus savanorystę tęsiantiems žmonėms. Atsakymas mus iki šiol šildo ir stebina – anot pačių savanorių, jie jaučiasi daugiau gaunantys, nei duodantys kitiems. Kaip gaunamą naudą savanoriai įvardija asmeninį augimą, savo laiko įprasminimą, psichologinių žinių pagilinimą. Po mokymų savanoriai nėra paliekami vieni, o ir toliau kviečiami lankyti supervizijas, kurių metu yra aptariamos įvairios situacijos, kylantys sunkumai ir ieškoma būdų, kaip juos įveikti, gilinamos bendravimo žinios“, – kalbėjo L. Šopienė.

Ji pasakojo, jog savanorių atrankos vyksta vieną ar du kartus per metus ir nors, susidomėjimas būna didelis, dalis norinčiųjų savanoriauti atkrenta. Atrankos susideda iš kelių etapų, o gausiausias būrys susirenka į informacinį renginį apie savanorystę.

„Natūralu, kad po šio renginio atkrenta apie 60 proc. norinčiųjų, kadangi jo metu aiškiai ir argumentuotai papasakojame, ko jie gali tikėtis iš savanorystės, o ko tikėtis nereiktų, su kokiomis taisyklėmis ir apribojimais gali susidurti, ką konkrečiai savanoriai galės daryti. Po šio renginio lieka turintys didžiausią motyvaciją, kurie, užpildžius anketas, kviečiami į pokalbį. Po pokalbių atkrenta vos 1 – 3 norintieji, nes dar kartą yra galimybė pasitikrinti ir pasimatuoti savo lūkesčius ir galimybes. Ne visuomet ateinančio savanoriauti lūkestis „kažką duoti“ pacientams yra naudingas, tiksliau priešingai – mes mokome savanorius „išbūti“ su pacientais ir atliepti paciento poreikius, nepamirštant ir įsivertinant savo galimybes. Mokymų metu dažniausiai pasitraukia tik tie, kuriems pasikeičia gyvenimo ar darbo sąlygos, kas natūraliai turi įtakos savanorystei skiriamam laikui. Po pusmečio lieka apie 40 procentų pradėjusių savanoriauti. Po metų dar mažiau. Kaip pagrindines pasitraukimo priežastis būtų galima įvardinti pasikeitusią gyvenimo situaciją, emocinius sunkumus. Nors pradžioje dauguma savanorių yra linkę teikti emocinę paramą, išklausyti ir leisti pacientams išsikalbėti, tačiau vėliau savanoriai labiau susitelkia į praktinės pagalbos teikimą ar renginių organizavimą,“ – sakė psichologė.

Pasak L. Šopienės, savanorių teikiama emocinė parama ir praktinė pagalba nėra vienintelė, kurios gali tikėtis onkologinėmis ligomis sergantys bei jų artimieji.

„Su onkologine liga susidūrę žmonės gali kreiptis į asociaciją „Kraujas“, kuri ne tik vienija onkohematologinius, onkologinius, retomis ligomis sergančius pacientus bei jų artimuosius, tačiau organizuoja ir kviečia juos dalyvauti įvairiuose renginiuose. Čia jūs galite rasti seminarus įvairiomis temomis, tokiomis kaip apie pačias ligas, maitinimo įpročius, ligos įveikas. Taip pat vyksta įvairių atsipalaidavimo, savęs pažinimo technikų mokymasis: streso įveikimo, fraktalų piešimo, įvairių relaksacijų dėmesingo sąmoningumo mokymosi. Organizuojami terapiniai užsiėmimai – grupių terapija ir biblioterapija. Taip pat teikiamos individualios konsultacijos. Labai tikiuosi, kad kiekvienas čia ras sau rūpimą informaciją ir tinkamą metodą, kaip palengvinti gydymosi procesą,“ – sakė moteris.