S. Liekis: „Socialiniai darbuotojai sutrikusios psichikos žmonėms – ramstis, kai visos atramos griūva
„Ne visi sutrikusios psichikos žmonės bei jų artimieji žino, kad yra tokie socialiniai darbuotojai, kurie gali jiems padėti išspręsti visas problemas, bendrauti su antstoliais, valdiškomis įstaigomis, tarpininkauti teismuose. Mes esame ramsčiai, kai visos atramos grūva...“ - kviesdamas „Vakarų Lietuvos medicinos“ žurnalistus paviešinti šios sferos problemas sakė Klaipėdos krašto socialinių darbuotojų asociacijos pirmininkas, Klaipėdos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijos tarybos narys, Klaipėdos psichikos sveikatos centro socialinis darbuotojas Saulius Liekis.
Jūsų dėmesio ir rūpesčio centre – sutrikusios psichikos žmonės. Kiek jų yra jūsų įskaitoje?
Penkiose Klaipėdos psichikos sveikatos centro apylinkėse – po 500-600 dispanserizuotų sutrikusios psichikos žmonių, kuriems reikalingas aktyvus stebėjimas. Daugelis jų lankosi pas mus daug metų. Jei, paleistas iš ligoninės sutrikusios psichikos asmuo po mėnesio pas mus neateina, mes ieškome jo, kviečiame toliau gydytis. Mes, be visa ko, taip pat motyvuojame savo pacientus nuolat gerti vaistus, nes geri vaistai, jei ligoniai juos vartoja, leidžia jiems normaliai funkcionuoti, socializuotis. Mes padedame žmogui išsaugoti butą, tarpininkaujame savivaldybėje padengiant skolas, nemokamai surašome pareiškimus teismui dėl neveiksnumo nustatymo ir pan.
Sunkiau su tais, kurie vengia gydytis, nepalaiko su mumis ryšių. Ir visuomenė jų prisibijo, nes kartais jie neprognozuojami.
Ką darote su tais, kurie nenori gydytis?
Mes lankomės pas juos ir siūlome savo paslaugas, motyvuojame gydytis. Jei žinome, jog ligonis nevalgo, grasina kaimynams, neturi pajamų, nebeišeina iš namų, nebelaukiame - kviečiame policiją bei greitąją ir dalyvaujame guldant juos į ligoninę.
Taigi jūsų darbas turbūt pavojingas?
Esame nukentėję ir moraliai, ir fiziškai.Kai gatvėje pasisveikinau su vienu pacientu, jis bandė man įspirti, yra buvę, kad metė į mus puoduką, grasino nuplikyti karštu vandeniu, mojavo peiliu... Todėl į pavojingas situacijas važiuojame dviese arba dirbame su policijos įgaliotiniais. Jie padeda vyriška jėga.
Bet kai pacientų sveikata pasitaiso, jie ateina pas mus, konsultuojasi dėl įvairių gyvenimo situacijų. Užsimezga emocinis ryšys. Jiems tai labai svarbu, nes dėl kitų kontaktų turi įvairių baimių, jie nežino, kaip spręsti buitines problemas.
Tai mitas, kad psichikos ligonis yra agresyvus ir gali ką nors padaryti - pagal statistiką, tik 3 proc. psichikos ligonių padaro nusikaltimus. Nepaisant to, mūsų pacientų nepagrįstai baiminasi ne tik visuomenė, bet ir kai kurios gydymo įstaigos.
Ar valstybė pakankamai vertina tokią stresų kupiną profesiją?
Socialinio darbuotojo profesija išties yra rizikinga, įrašyta į pavojingų profesijų sąrašą ir valdžia tikrai skiria per mažai dėmesio.
Įvairiose įstaigose dirbantys socialiniai darbuotojai finansuojami ne iš to paties maišo. Psichiatrijos įstaigose dirbančius socialinius darbuotojus finansuoja ligonių kasos, mums mokami priedai už pavojingas darbo sąlygas. Atlyginimą pagal tam tikrus koeficientus nustato įstaigos vadovas. Kitose - bendrojo profilio gydymo įstaigose dirbančių socialinių darbuotojų etatas net nėra ministerijos reglamentuotas. Todėl jų dirba vienas kitas ir atlyginimas mokamas iš vidinių įstaigos resursų. Reikėtų kelti klausimą, ar nereikia privalomo socialinio darbuotojo etato visose įstaigose. Juk žinomas ne vienas atvejis, kai paleistas iš ligoninės žmogus miršta, dingsta, randamas paklydęs. Ligoniai bendrojo profilio ligoninėse turi gauti daugiau informacijos ir geresnę pagalbą. Socialiniai darbuotojai, dirbdami priėmimo skyriuose, ne tik suteiktų pacientui jam svarbios informacijos, bet, reikalui esant, palydėtų jį į nakvynės namus ar kitur, susisiektų su jo artimaisiais.
Jei sutrikusios psichikos žmogus netenka artimųjų?.. Kas su juo atsitinka?
Jei žmogus negali pats susitvarkyti, bandome jį apgyvendinti globos namuose. Bet čia yra tam tikrų teisinių kliūčių... Jei žmogus turi tą negalią, bet nesigydo, turi mažas pajamas, nesirūpina būstu, buitimi, nemoka už butą, turi būti jam nustatytas neveiksnumas ir tik jį nustačius sprendžiamas klausimas dėl globos.
Pagrindinė problema, kuri iškyla, – kas bus jo globėju. Valdiška institucija? Kol kas tas modelis nėra galutinai išbaigtas.
Klaipėdoje mes, socialiniai darbuotojai, dalyvaujame teismuose dėl neveiksnumo nustatymo (kituose miestuose daugiau tuo rūpinasi savivaldybių socialiniai skyriai). Tai gerai, nes mes ligonius pažįstame, žinome jų gyvenimo istorijas, žinome, kas jų artimieji, kas galbūt bando juos apgauti ir manipuliuoti jų neveiksnumu.
Be to, artimiesiems, kurie kreipiasi dėl neveiksnumo, mes suteikiame visą informaciją. Jie dažnai painioja globos ir slaugos sąvokas, nesupranta, kad už globą nėra atlyginama - tik rūpinamasi neveiksniu žmogumi, už jį pasirašomi dokumentai. Mat neveiksnaus neįgaliojo parašas negalioja, jis negali balsuoti, yra apribotos kitos jo teisės.
Ar būna žmonių, kurie nenori apsiimti globoti artimą neįgalųjį?
Susiduriame su tokiais atvejais. Jei liga sunki, ligonis agresyvus, reikia prievarta dažnai vežti į ligoninę, - artimieji tvarko dokumentus, kad jis būtų nusiųstas į globos namus. Mes, socialiniai darbuotojai, esame kaip tarpininkai, tais atvejais ieškome kitų giminaičių, siūlome, kaip kitaip problemą išspręsti, gal laikinai atiduoti į dienos centrą, bent jau kol ateis eilė į globos namus.
Ar viskas it sviestu patepta nustatant paciento neveiksnumą, skiriant globėją?
Netobula yra teisinė bazė dėl neveiksnumo nustatymo. Dabar egzistuoja skirstymas į veiksnius, ribotai veiksnius ir neveiksnius asmenis. Ribotai veiksniu gali būti pripažintas tas, kuris vartoja alkoholį arba narkotikus – tais atvejais galioja du parašai. Jei žmogus neveiksnus – galioja tik globėjo parašas. Tokio tarpinio varianto, kai žmogus turi lengvą psichikos negalią, kai būna tik pablogėjimo epizodai, kol kas nėra.
Be to, eilės neveiksnumui nustatyti pas teismo psichiatrus ekspertus reikia laukti bemaž metus. O jei žmogus staigiai susirgo, papuolė į avariją, senukui Alzheimerio liga, demencija ir jam reikia ką nors skubiai tvarkytis, paimti pensiją - už jį niekas nieko nepadarys, nors jis guli lovoje. Ta eilė tam bus kliūtis.
Psichikos negalią turintiesiems ilgai tenka laukti ir eilės globos namuose. Gerai, kad tais atvejais padeda Respublikinės Klaipėdos ligoninės Psichiatrijos filialas. Beje, globos namai nepriima infekuotųjų ŽIV – tai šių žmonių diskriminacija.
Kokia darbo situacija geriausiai jums įsiminė?
Maloniausia matyti, kaip žmogus pasikeičia. Buvo atvejis, kai moters liga vis ūmėjo, ją paliko vyras, pajamų ji neturėjo, neišeidavo iš namų. Pasitelkus policiją ji buvo paguldyta į ligoninę. Dabar ji jau lankosi pas mus, įsiformino neįgalumą, vaikšto viena, nebeturi baimės, įtarumo, gauna pajamas, vartoja vaistus ir gali normaliai gyventi. Tokie rezultatai džiugina.
Kokios būna sunkiausios situacijos?
Emociškai sunkiausios situacijos - kada tenka pas pacientą eiti su policija ir prievarta išvežti į ligoninę. Sunku įvertinti, ar žmogui jau tikrai laikas į gydymo įstaigą. Taip pat skaudu, kai pacientai savo noru išeina iš gyvenimo. Tenka susitaikyti, kad negraužtum savęs, priimti tai kaip jo pasirinkimą, nes nieko nebegali pakeisti.
Nuo šiol į visus jūsų klausimus Saulius Liekis atsakys „Vakarų Lietuvos medicinos“ portale. Klauskite info@vlmedicina.lt
Susiję straipsniai
