Nijolė Goštautaitė Midttun. Žmogaus teises psichiatrijoje užtikrina veiksmingas gydymas ir nepriklausomi teismai (4)

Keletą mėnesių Lietuvoje entuziastingai trimituojama apie biomedicininio modelio ir biologinės psichiatrijos mirtį, įvardinant ją kaip įvairaus blogio šaltinį. Šiurpokai komiška, kai vaikų psichiatrijos profesorius pilietiškai demaskuoja elitą apkrėtusius klasinius priešus: baisiuosius psichiatrus, užvaldžiusius mediciną, akademinius sluoksnius, sveikatos priežiūros vadybą ir politiką. Tad šįkart džiaugiuosi pranešdama, kad gandai apie liūdną psichiatrijos baigtį gerokai perdėti.

Reklama

Trumpai priminsiu, kam psichiatrija reikalinga. Žmogus turi ne tik neapčiuopiamą psichiką, bet ir biologines smegenis, kurias kartais pažeidžia depresija, šizofrenija, Alzheimerio ir kitos ligos. Psichikos sutrikimų priežastys panašios į kitų ligų: genai, galvos traumos, alkoholio ir psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas, virusai ir bakterijos, nuodai, kraujotakos sutrikimai, fizinės ligos ir t.t. Išgyventas smurtas, skurdas, net sunkus fizinis ir pamaininis darbas – tik papildomi psichikos sutrikimų rizikos veiksniai.

Toli gražu ne visi skausmingų išgyvenimų patyrę žmonės suserga psichikos ligomis ir reikalingi gydymo. Diduma žmonių patiriamų bendravimo, santykių, darbo ir kitų sunkumų neturi nieko bendra su psichikos liga, gydymo jiems nereikia, tačiau gali prireikti socialinių arba psichologinių paslaugų ne sveikatos priežiūros įstaigoje. Iš kitų ligų psichikos ligas išskiria ne ypatingos priežastys arba mechanizmai, bet jas lydinti stigma - neigiamas požiūris į šiomis ligomis sergančiuosius ir juos gydančius.

Psichiatrija – tai medicinos mokslo ir praktikos šaka, kuri siekia išgydyti psichikos sutrikimus, apimanti ir psichikos sveikatos priežiūros paslaugas: psichikos sveikatos stiprinimą ir ligų profilaktiką, diagnostiką ir veiksmingą mokslo įrodymais grindžiamą gydymą, reabilitaciją. Be gydytojų psichiatrų ir psichikos sveikatos slaugytojų ši sritis negali veikti jokioje pasaulio šalyje. Sistemoje vis aktyviau dalyvauja ir šeimos gydytojai – jie sėkmingai perima ir tęsia daugelio psichikos sutrikimų gydymą.

Lietuvoje psichiatrijos paslaugų srityje dirba ir kitų profesijų atstovai: psichologai, socialiniai darbuotojai, ergoterapeutai, kineziterapeutai ir meno terapeutai. Šie specialistai negydo, tačiau jų indėlio dėka pasiekiama geresnių gydymo rezultatų. Papildomi specialistai įdarbinami ne todėl, kad gydytojai ko nors nemoka, o siekiant išspausti maksimalią naudą iš dešimtmetį mokyto psichiatro: jis išlaisvinamas sudėtingiausiam darbui – ligos nustatymui ir gydymui, kurio kiti atlikti negali. Daugelyje psichikos sveikatos priežiūros įstaigų įvairūs specialistai sudaro darnią komandą, bendradarbiauja su socialinės pagalbos skyriais, vaiko teisių priežiūros tarnybomis, socialinės globos įstaigomis, užimtumo paslaugas teikiančiomis NVO ir kt.

Vaistai - pagrindinė priemonė gydyti psichikos sutrikimus, malšinti psichikos ligų simptomus, grąžinti sergantiems sunkiomis psichikos ligomis žmonėms galimybę dalyvauti savo ir aplinkinių gyvenime. Laiku paskyrus tinkamą vaistą žmogus grįžta į įprastą gyvenimą – mokosi, dirba, įsitraukia į šeimos ir visuomenės gyvenimą. Būtent dėl kokybiškų vaistų sutrumpėjo gydymosi ligoninėje laikas, mažėja sunkios negalios ir institucinės globos rizika. Vaistų tyrimai ir bandymai yra griežtai reglamentuoti – reikalaujama įrodyti ne tik jų veiksmingumą, bet ir tai, kad gauta nauda atsveria neišvengiamus šalutinius reiškinius.

Gydant sunkius psichikos sutrikimus kryptingas ir specializuotas psichologinis konsultavimas, psichoterapija veiksminga tik derinyje su vaistais. Pagalbos rekomendacijos esant lengvesniems psichikos sutrikimams mažai skiriasi nuo siūlomų sergantiesiems kitomis ligomis - struktūruotos fizinio krūvio programos, savigalba internetu ir grupėse, informavimas apie biologinius ligos procesus ir kognityvinė psichoterapija. Kiekvienam sutrikimui šiek tiek kitaip, bet svarbiausia, kad gydymas skiriamas pagal indikacijas ir konkrečiam sergančiam žmogui, o ne proporcingai kokiam nors „modeliui“ arba profesinių grupių interesams. Siūloma ne abstrakti psichologo, psichoterapeuto arba socialinio darbuotojo konsultacija, o konkretūs veiksmingi metodai.

Pabrėžtina, kad Lietuvoje vis dar nepakankamas vaistų prieinamumas sunkioms psichikos ligoms gydyti: esant lėšų kvotoms palyginti nedaugeliui šizofrenija sergančių pacientų skiriami veiksmingi, kartą per mėnesį leidžiami vaistai, ribojamas naujausių priešpsichozinių vaistų skyrimas, valstybė nepasirūpina nemokamai perregistruoti ir apmokėti kraujo tyrimus, reikalingus norint skirti nuotaiką stabilizuojantį veiksmingą vaistą. Turėtume mažinti vis dar psichiatrinį gydymą lydinčią stigmą, kurią stiprina ir psichiatrais gąsdinantys žmogaus teisių gynėjai, reikėtų geriau išnaudoti priverstinio gydymo galimybes. Gėdinga, kad vis dar nepateisinamai menkesnė psichikos ligonių fizinė sveikata – jie gyvena trumpiau, serga daugiau, anksčiau nei kiti piliečiai miršta nuo širdies ir kraujagyslių ligų, vėžio. Čia tik keli pavyzdžiai, kad psichiatrijoje daug kas tobulintina, tačiau tai neturi nieko bendra su pastaruoju metu viešai piešiamu groteskišku 19 a. psichiatrinės institucijos paveikslu.

Gydytojai psichiatrai – tai specialistų grupė, pradėjusi ir aktyviausiai įsitraukusi į psichikos sveikatos priežiūros reformą: įkurta nepriklausoma Lietuvos psichiatrų asociacija ir daugybė kitų profesinių organizacijų, nelengvai kurta ir tobulinta psichiatrijos rezidentūra, psichiatriją reglamentuojantys įstatymai, aktyviai dalyvauta mažinant psichikos sutrikimų stigmą, pasirūpinta geresniu gydymo finansavimu, vaistų ir paslaugų prieinamumu, kad į psichiatrijos paslaugas būtų priimti ir apmokyti kitų profesijų specialistai, sukurtos naujos paslaugos ir komandos psichikos sveikatos centruose, psichiatrijos ligoninės integruotos į bendrojo tipo ligonines. Visi šie procesai tebevyksta. Būtent gydytojai psichiatrai pirmieji įkūrė psichikos ligomis sergančiųjų pacientų klubus, organizacijas, įtraukė pacientus ir jų artimuosius į gydymą procesus, ragino ir padėjo ginti savo teises. Ilgiau nei 20 metų veikiantis klubas „13 ir Ko“ – vienintelis pagal nuoseklią ir pagrįstą metodiką ne kartą vertinęs žmogaus teisių pažeidimus psichiatrinėje sistemoje.

Sveikatos šaknys glūdi ne tik sveikatos priežiūros sistemoje. Konstitucinę piliečių teisę į sveikatą padeda užtikrinti nepriklausomos Lietuvos teisėkūra ir teisėtvarka. Lietuvoje psichiatriją, kaip ir visą mediciną, reglamentuoja nuosekli įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų sistema. Priverstinį gydymą dėl psichikos sutrikimo mūsų šalyje skiria tik teismas – šiuo požiūriu esame pažangesni nei, tarkim, Norvegija. Turime veikiantį, nors ir retokai taikomą, žalos atlyginimo įstatymą ir galimybę skųstis Europos žmogaus teisių teismui, įstatymu užtikrinama bioetikos apsauga. Turime nepriklausomoje Lietuvoje išmokslintą teisininkų ir advokatų kartą, nemokamą teisinę pagalbą ir būrį pacientų teises ginančių NVO, tarp jų ir Žmogaus teisių institutą.

Psichikos sveikatos priežiūros sistema tikrai netobula, bet spręsti reikia realias problemas, neieškant priešų ten, kur jų nėra, kaunantis su įsivaizduojamais psichiatrinio elito vaiduokliais. Žmogaus teisės turėtų būti užtikrinamos visiems Lietuvos piliečiams, o ne tik susirgusiems kokia nors liga. Svarbiausia psichikos ligomis sergančių žmonių teisė - gauti veiksmingą mokslu pagrįstą gydymą, kurį skiria profesionalus gydytojas.

Siekiant geresnės psichikos liga sergančių asmenų sveikatos ir integracijos nebūtina kurti naujų specializuotų žmogaus teisių stebėsenos sistemų išimtinai psichiatrijai – turime siekti, kad psichikos sutrikimų turintiems žmonėms būtų prieinamos tokios pat kokybiškos ir veiksmingos sveikatos, socialinės, psichologinės, teisinės, būsto, įdarbinimo ir kitos valstybės teikiamos paslaugos, kaip ir kitomis ligomis sergantiesiems beigi sveikiesiems. Tai galėtų būti bendras psichiatrijos ir teisės specialistų, pacientų ir jų artimųjų, valstybės ir žmogaus teisių gynėjų tikslas.