Rūta Vainienė. Negali atvykti pas gydytoją – pranešk
Ką jūs darote, jei negalite atvykti į susitikimą? Paskambinate, parašote, pranešate apie pasikeitusias aplinkybes. Argi galima kitaip? Kitaip, pasirodo, galima, kai kalbame apie susitikimą su gydytoju. Skirtingų gydymo įstaigų duomenimis, paskirto vizito neatvyksta net iki trečdalio užsirašiusių pacientų.
Suprantama, kad dalis pacientų, ypač senyvo amžiaus, gali pamiršti apie paskirtą vizitą. Tačiau trečdalis tokių užmaršių Lietuvos pacientų – truputį daugoka. Juolab, kad gydymo įstaigos primena pacientui apie vizitą iki jo likus vienai, dviem ar trims dienoms pacientams patogia forma. Greičiausiai pacientas, pavargęs du tris mėnesius laukti paskirtojo vizito, eiles apėjo kitais keliais ir jau gavo paslaugą. Tačiau, net ir tuo atveju, būtų mažų mažiausiai mandagu apie savo neatvykimą pranešti gydymo įstaigai.
Ir ne tik mandagu. Tai – būtina, nes kiekvienas neatvykęs pacientas – tai eilė kitiems, tai – neefektyvus medikų laiko naudojimas, tai – chaosas gydymo įstaigoje, kuomet pacientų srautas tampa sunkiai valdomas. Gydymo įstaigos dėl tokio pacientų neatsakingumo kenčia jau seniai ir šią problemą sprendžia skirtingai, kaip kas išmano. Vienos registruoja po du pacientus tuo pačiu metu, kitos daktarą aprūpina papildomais arba mokamais pacientais. Visais atvejais tai virsta chaosu ir net esant išmaniosioms registravimo sistemoms susidaro arba langai, arba pacientų eilės.
Lig šiol visi gydymo įstaigų mandagūs mėginimai susitarti su pacientu, kad šis praneštų apie neatvykimą, deja, nebuvo labai rezultatyvūs. Tad pagaliau Seime pradėtas svarstyti įstatymo projektas, kuris leistų išgyvendinti šį neatsakingą pacientų elgesį ir realiai mažinti eiles gydymo įstaigose. Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme siūloma numatyti, kad pacientas, užsiregistravęs planinei asmens sveikatos priežiūros paslaugai gauti, tačiau negalintis atvykti nustatytu laiku, informuotų asmens sveikatos priežiūros įstaigą ne vėliau kaip prieš dvidešimt keturias valandas iki numatomo paslaugos gavimo laiko pradžios.
Įstatymo intencija gera, tačiau yra didelė tikimybė, kad ir ši nuostata gali likti neveiksminga. To priežastis – šios pareigos nevykdančiam pacientui nėra nustatyta jokia atsakomybė. Apeliacija į paciento sąžinę, padorumą ir atsakomybę gali ir nesuveikti. Suprantama, įstatymo rengėjai nenori tvoti per smarkiai – jei įstatyme būtų numatytos baudos, tai sukeltų didelį pacientų pasipiktinimą. Tačiau tam, kad įstatymas veiktų, būtina, kad pačios gydymo įstaigos galėtų numatyti atsakomybę šią įstatymo nuostatą pažeidusiems pacientams. Vienos gal rinksis tik įstatymo nuostatos viešinimą, kitos, ypač reguliariems pažeidėjams, gal net ims taikyti net ir pinigines baudas.
Sakysite – griežta? Taip, bet siūloma įstatymo nuostata yra viena iš nedaugelio su ekonomika susijusių įstatymų nuostatų, kuri skatina žmogų elgtis atsakingai. Tokios nuostatos įgyvendinimas būtų labai sveikas ir sveikintinas esamoje sveikatos priežiūros sistemoje, kur taip vadinamas „nemokamos“ medicinos modelis visaip kaip skatina visokeriopą neatsakingumą.
Susiję straipsniai
